„Santaka“ / Vaidinti saviškiams visada sunkiau

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2013-01-18 08:19

Dalinkitės:  


Aktorė ir režisierė Agnė Sunklodaitė į savo gimtajį miestą visada grįžta virpančia siela.
Nuotr. iš asmeninio Agnės SUNKLODAITĖS albumo

Vaidinti saviškiams visada sunkiau

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Vasario 7 dieną, 18 val., Vilkaviškio kultūros centro mažojoje salėje bus rodomas monospektaklis „(ne) mano istorija“.

Gerokai prieš jį kalbėjomės su šio spektaklio režisiere ir aktore, mūsų kraštiete Agne SUNKLODAITE.

– Agne, kodėl savo spektakliui pasirinkai mažąją kultūros centro salę?

– Visų pirma todėl, kad tai – kamerinis spektaklis, skirtas nedideliam žiūrovų skaičiui. Noriu, kad mes su jais jaustumėme vienas kito kvėpavimą. Būtent to reikia šiam spektakliui.

– Kas Tave įkvėpė statyti šį spektaklį?

– Inscenizaciją spektakliui rašiau pagal žinomos norvegų rašytojos H. Wassmo naujausią romaną „Šimto metų istorija“. Jis mane ir įkvėpė. Radau medžiagą, pagal kurią galiu kalbėti seniai rūpimomis temomis. Ir dar – visada mane įkvepia, savo kūrybiniais sumanymais papildo ir labai padeda mano ištikimi bendražygiai: kompozitorius Deividas Gnedinas ir dailininkė Ramunė Skrebūnaitė. Jų kūrybinis indėlis – didžiulis.

– Apie ką šis spektaklis? Kokio žiūrovo norėtum sulaukti?

– „(ne) mano istorija“ – tai spektaklis apie moterį, kuri bando suvokti savojo gyvenimo istoriją, dienoraštyje atkurdama ne tik savo, bet ir mamos, senelės, prosenelės gyvenimų momentus. Tai moters tapatybės paieškų istorija. Kokia moters vieta visuomenėje, šeimoje? O asmeninės laisvės troškimas, motinystė? Duotybė ar pasirinkimas? Spektaklio herojė ryžtasi atsigręžti į savo šeimos moterų likimus tam, kad suvoktų savąjį.

Tai labai „moteriškas“ spektaklis. Bet jokiu būdu nereiškia, kad aš nekviečiu į jį vyrų! Ateikit! Gal po spektaklio visai kitaip pažvelgsite į savo gyvenimo moteris? Kas žino... Na, o moterims pasakysiu taip: jei jūsų vyras dar nepasiruošęs vidinio moters gyvenimo studijoms, imkit už parankės draugę ir ateikit kartu. Pakalbėsime kaip moterys su moterimis – iš širdies į širdį.

– Žiūrovai tikriausiai išsiilgę tokių spektaklių, nes dabar scena perpildyta pigių komedijų. Ką apie tai manai?

– Manau, kad komediją galima pastatyti ir gerai, ir blogai. Suvaidinti – taip pat. Pats komedijos žanras čia niekuo dėtas. Aš irgi labai mėgstu geras komedijas. Tačiau dabar dažnai tikimasi gerai užsidirbti greitai „sukalus“ abejotinos kokybės komediją. Galioja toks stereotipas: į provinciją reikia vežti komediją. Kitokio žanro spektakliai bus nuostolingi. Todėl ir susidaro įspūdis, kad scena perpildyta pigių komedijų. Yra ir gerų. Reikia tik atsirinkti.

– Esi ne tik aktorė, bet ir režisierė. Kaip supratai, kad būtent tokiu keliu turi pasukti?

– Viduje šitą poreikį jaučiau nuo pat pirmų žingsnių scenoje. Man negana aktorystės. Kartais labai smagu būti tik aktore, bet jeigu visada turėčiau tik įgyvendinti kitų režisierių sumanymus, pasijusčiau kaip paukštelis auksiniame narvelyje.

Kūrybinės laisvės pojūtis man labai svarbus. Džiaugiuosi, kad sugebu sau suteikti šitą komfortą.

– Kaip klostėsi Tavo gyvenimas po to, kai palikai Vilkaviškį?

– Įstojau į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą mokytis lietuvių kalbos ir literatūros. Labai džiaugiausi, bet pasimokiusi dvejus metus pajutau, kad tik lietuvių filologijos man negana. Kaip tik tais metais Keistuolių teatras prie Vilniaus universiteto rinko specialų kursą. Įstojau ten ir patekau į puikių teatro pedagogų Nijolės Gelžinytės ir Aido Giniočio rankas.

Manote, mečiau lietuvių filologijos studijas? Ne! Gaila buvo viską mesti! O be to, man juk buvo įdomu, tik... negana (juokiasi). Krūvis buvo didžiulis, bet man patiko. Nebuvo laiko nuobodžiauti.

Aišku, Vilniaus universitetui sukėliau keletą nepatogumų, mat užsimaniau gauti du bakalauro diplomus – lietuvių filologijos ir aktoriaus-filologo. Iki tol niekas tame pačiame fakultete nebuvo gavęs dviejų bakalauro diplomų. Dekanas susiėmė už galvos, o aš nuėjau tiesiai pas šviesaus atminimo rektorių Rolandą Pavilionį. Jis išklausė mane ir padarė išimtį. Ir aš gavau du bakalauro diplomus! Puikus ir išmintingas žmogus buvo. O aš – užsispyrusi ir susireikšminusi. Na, o magistro laipsnio siekiau jau Muzikos ir teatro akademijoje, Rimo Tumino vadovaujamame režisierių kurse.

– Kokie prisiminimai dažniausiai užplūsta, kai sužinai, kad netrukus atvažiuosi į Vilkaviškį su spektakliu?

– Patys įvairiausi! Tačiau praleistus metus prisimenu ne tik tada, kai atvažiuoju. Prisiminimai nepaklusnūs geografinei padėčiai. Na, o kiekvienas atvykimas man yra labai malonus ir kartu įpareigojantis. Saviškiams vaidinti visada sunkiau.

– Ką kuri dabar ir koks paskutinis įsimintiniausias Tavo darbas?

– Pastarasis pusmetis buvo labai kūrybingas. Rugsėjo pabaigoje Vilniaus kameriniame teatre išleidome muzikinį spektaklį šeimai „Prie laivo 8.00“, lapkričio viduryje gimė „(ne) mano istorija“, o gruodžio pradžioje – muzikinis spektaklis vaikams „Gintaro šalies paslaptys“. Šį prieš Kalėdas rodėme Romos nacionaliniame etruskų muziejuje „Vila Giulia“, kur vyko keturias dienas trukęs renginių ciklas „Gintaro žemių šviesa: nuo Baltijos iki Viduržemio jūros“, dedikuotas Baltijos gintarui.

Na, o apie naujus kūrybinius planus paprastai nekalbu. Esu prietaringa. Papasakosiu, kai idėja taps kūnu.

– Ko palinkėtum visiems savo žiūrovams?

– Santarvės su savimi ir visu supančiu pasauliu, sveikatos ir meilės.






Agnė Sunklodaitė – aktorė ir režisierė, dirbanti Vilniaus Keistuolių teatre. Čia yra sukūrusi daug vaidmenų, pastačiusi spektaklių. Ji režisuoja spektaklius ir kituose Lietuvos teatruose (Vilniaus valstybiniame mažajame teatre, Kauno valstybiniame teatre, Vilniaus kameriniame teatre), yra pastačiusi operą vaikams, kuria vaidmenis kine ir televizijoje, garsina ir dubliuoja meninius bei animacinius filmus, rašo pjeses ir inscenizacijas, taip pat dainų melodijas bei tekstus spektakliams.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas