„Santaka“ / Skurstančius vaikus glaudžianti vilkaviškietė svajoja keisti pasaulį

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2013-01-14 23:44

Dalinkitės:  


Malavyje savanoriai 3–21 metų vaikams ir jaunuoliams ne tik vedė pamokas, bet ir bandė įtikinti, kad tik siekdami mokslo jie gali įveikti skurdą bei pakeisti savo gyvenimą.
Nuotraukos iš Sonatos BROKEVIČIŪTĖS archyvo

Skurstančius vaikus glaudžianti vilkaviškietė svajoja keisti pasaulį

Eglė KVIESULAITIENĖ

(Pabaiga. Spausdinta Nr. 5)



Vilkaviškietė Sonata Brokevičiūtė nepabūgo palikti namų ir dvi paskutines gimnazijos klases baigti Sedonoje, Arizonos valstijoje (JAV). Mergaitė mokslą užsienyje pasirinko dėl gyvenimo svajonės – gelbėti iš bado mirštančius skurstančių valstybių vaikus.



Ruošiasi studijoms

Nors gyvenimo sąlygos Arizonoje labai geros, tam tikrų nepatogumų sudaro egzotiškas klimatas. Karštomis dienomis būtina gerti daug vandens, nes pajutęs jo trūkumą organizmas netrukus nusilpsta. Palikus praviras kambario duris ar langą, gali sulaukti neprašytų svečių: didžiulių driežų, tarantulų ar gyvačių. Tiesa, mokyklos teritoriją stebintys apsaugos darbuotojai rūpinasi tuo, kad nuodingi gyviai į ją nepatektų.

Kadangi mokytis Verde Valley mokykloje beliko vos keli mėnesiai, visi moksleiviai jau planuoja studijas koledžuose ir universitetuose. Šiuo metu kaip tik vyksta stojimas. Beje, šis taip pat labai skiriasi nuo tenkančio mūsiškiams abiturientams. Koledžus domina ne tik moksleivių pažymiai ir pasiekti rezultatai, kalbos gebėjimai, bet ir pomėgiai, ateities planai, interesų sritys, finansinė padėtis.

– Koledžai būsimus studentus vertina ne tik kaip moksleivius, bet ir kaip žmones, – pasakojo S. Brokevičiūtė. – Būtina pristatyti ir mokytojų rekomendacijas, kurios padėtų įvertinti būsimą studentą kaip asmenybę. Ten rūpi ne tik ką gebi, bet ir ko nori.



Stebino skurdas

Tolesnėms studijoms Sonata rinkosi tokį universitetą, kuris, kaip ir Verde Valley mokykla, dalyvauja savanorystės programose. Šių misijų mergina nekantraudama laukia. Kaip ir praėjusią vasarą, ji ketina vėl vykti į atsilikusias pasaulio šalis bei pajusti išgyvenimus, dėl kurių pasirinko savąjį kelią.

Savanorystės programose dalyvaujančios ir jas visokeriopai remiančios tarptautinės mokyklos moksleiviams labdaros idėjos savaime suprantamos ir ši veikla tapusi kasdienybe. Jaunuoliai yra įtraukti į įvairias savanorystės programas. S. Brokevičiūtė pasirinkusi pagalbos Afrikai programą. Tad pernai drauge su bendramoksliais atostogas leido Malavyje – vienoje iš labiausiai atsilikusių Afrikos valstybių.

Tiesa, daugelis atostogomis to nepavadintų. Moksleiviai remontavo ligoninių palatas, klases, gamino maistą, dalijo labdarą, dirbo našlaičių prieglaudoje, vedė pamokas mokyklose ir kt.

– Kai nuvykome į Malavį, pirmiausia į akis krito nenusakomas skurdas ir begalinis žmonių nuoširdumas, – pasakojo Sonata. – Mūsų kultūros žmonėms būtų net sunku suvokti, kokiomis sąlygomis gyvena šios Afrikos šalies žmonės, kaip atrodo ligoninės, mokyklos. Kai pirmą kartą įėjau į klasę ir pamačiau keliasdešimt smalsių tamsių akių, sekančių kiekvieną mano judesį, sutrikau. Pati jaučiausi dar mažai ką išmananti moksleivė, tačiau turėjau mokyti kitus. Tikrai įgijau neįkainojamos patirties.



Nežino, kas yra šaldytuvas

Pamokas afrikiečiams vedusi Sonata suprato, kad jiems kur kas svarbiau ne vadovėlinės žinios, o mokslo teikiamos galimybės. Svarbiausia buvo įtikinti šiuos vaikus siekti mokslo ir priversti suvokti, jog tik tie, kurie jo sieks, gali pakeisti savo ir savo šalies gyvenimą.

Malavio mokyklose trūksta visko: suolų, vadovėlių ir netgi pieštukų. Mokyklinės lentos nutrintos tiek, kad jose žioji skylės, o kreidos nubalintuose plotuose mokytojo užrašų net nesimato. Dažnai keliasdešimt ar net šimtas moksleivių sėdi ant plūktų grindų klasėse po atviru dangumi, rašo popieriaus skiautėse dalydamiesi vienu pieštuku. Tie, kurie netelpa, pamokos klausosi pro atviras duris.

– Mums, gyvenantiems civilizuotame pasaulyje, kartais sunku suvokti, kad šie žmonės neturi elementariausių daiktų, todėl daug ko išvis nepajėgia suprasti. Visada prisiminsiu, kaip vieno kaimelio vaikams turėjau paaiškinti kūno šalimo procesą, – egzotiškais prisiminimais dalijosi S. Brokevičiūtė. – Pradėjau aiškinti, kas vyksta su žele, kai ją įdedi į šaldytuvą. Tačiau priėjęs mokytojas man tyliai patarė aiškinti kitaip, nes šie vaikai nežino, kas yra šaldytuvas. Aš apstulbau ir nutilau. Neįsivaizdavau, kaip galima paaiškinti, jei vaikai nežino, nei kas yra šaltis ar sniegas, nei šaldytuvas. Po tokių šoką keliančių situacijų pagalvodavau, kad grįžusi namo daugiau niekada nesiskųsiu, jog man kas nors blogai, ko nors trūksta...



Pasmerkti vaikai

Daug Malavio vaikų nematę ne tik civilizacijos išradimų, bet ir nepatyrę tokių elementariausių jausmų kaip tėvų meilė, nes artimuosius prarado būdami dar kūdikiai. Didelis procentas šios šalies gyventojų miršta labai jauni nuo AIDS ir kitų ligų, nes Malavyje trūksta elementarių medikamentų, gydymo įstaigų. Našlaičių prieglaudose šimtais vaikų rūpinasi vos kelios moterys, kurios negali suteikti šilumos būriui mažylių.

– Kai mane apstodavo tie vaikai, visus juos glausdavau ir galvodavau, kad aš išvažiuosiu, o jie vėl liks vieni, – pasakojo Sonata. – Atrodydavo, jog galėčiau pasiimti ir tą, ir kitą, bet jų ten tūkstančiai. Skaudžiausia būdavo, kai pamatydavau mirčiai pasmerktų vaikų akis. Pažinusi vietinę situaciją, iš akių baltymų sugebėdavau atskirti, kurie iš jų užsikrėtę nepagydomomis ligomis – AIDS ar hepatitu. Suprasdavau, kad kitąkart atvažiavusi jų čia neberasiu. Nors tokios emocijos jaunam žmogui labai sunkios, mes paruošti tokiai misijai. Nebraukdavome ašarų, o su kitais misijos dalyviais diskutuodavome, kaip galėtume pakeisti pasaulį, kad neliktų šio blogio.



Lietuvos nepamiršta

Su artimaisiais vėl ilgam atsisveikinusi Sonata žadėjo nepaisyti laiko skirtumų ir nuolat susisiekti, pranešti tėvams, kaip jai sekasi.

Juolab kad pasidžiaugti turi kuo – mokykloje ji gerbiama ir mylima. Ugdymo įstaigos administracija kalbina, kad į Sedoną atvyktų mokytis ir penkiolikmetė Sonatos sesuo. Tačiau ji kol kas apsisprendusi gyventi namuose.

– Nors daugeliui galbūt atrodo, kad gyvendama svetimų šalių problemomis užmiršau gimtąjį kraštą, taip nėra, – sakė Sonata. – Lietuvos vardą ten miniu dažniau nei gyvendama namuose. Mano draugai puikiai žino Lietuvą. Jiems sunkiai suvokiama, kad mano šalis tokia maža, tad dažnai juokauja, jog Lietuvoje, ko gero, telpa tik mano šeima ir giminės.

Kai džiaugiuosi krepšininkų ar olimpiečių pasiekimais, jie įsivaizduoja, kad visi sportininkai mažoje šalyje man tikriausiai yra asmeniškai pažįstami.

Retai į gimtus namus parvažiuojanti Sonata sakė nematanti tiek daug pokyčių savoje aplinkoje, tačiau pasikeitęs požiūris į tam tikrus dalykus verčia ją viską vertinti kitaip.

– Dauguma tų vertybių, kurias įskiepijo tėvai, šeima, išsaugojau ir svetur. Bet galimybė gyventi tarp įvairių kultūrų žmonių išmokė mane priimti kiek kitokius sprendimus, brandžiau vertinti laisvę, riziką, teises ir pareigas. Dabar mano vertybės kitokios – daug platesnės ir globalesnės, – sakė tarp įvairių kultūrų žmonių antrus metus gyvenanti aštuoniolikmetė.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas