„Santaka“ / Garsi diktorė Vilkaviškį įsimylėjo visam gyvenimui

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda pilnai įrengtą, suremontuotą 1 kambario butą su rūsiu Pilviškių g., Vilkaviškyje (2/5 aukštas). Tel. 8 625 50 615.
Galioja iki: 2018-11-15 09:19:44

Vilkaviškyje remontuoja variklius, keičia dirželius, tikrina, šlifuoja variklių galvutes, atlieka lengvųjų automobilių kompiuterinę diagnostiką. Tel. 8 609 79 788.
Galioja iki: 2018-11-16 08:58:32

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2012-12-28 10:36

Dalinkitės:  


Undinė Nasvytytė dvare virš pianino, menančio vaikystės muzikos pamokas, pakabino jai jubiliejaus proga dovanotą Barboros Radvilaitės portretą.

Romo ČĖPLOS nuotr.


Garsi diktorė Vilkaviškį įsimylėjo visam gyvenimui

Eglė KVIESULAITIENĖ

(Pabaiga. Spausdinta Nr. 149)

Vilkaviškyje gražiausius vaikystės metus praleidusi praeityje garsi aktorė ir radijo diktorė Undinė Nasvytytė rašomoje atsiminimų knygoje daug vietos skirs ne tik mūsų miestui, bet ir Dautarų dvarui, kuriame prabėgo jos ir dvynių brolių vasaros. Neseniai iš užmaršties prikeltas dvaras, kurio aplinka padeda atgaivinti malonius ir skaudžius vaikystės prisiminimus, U. Nasvytytei vėl tapo antraisiais namais.



Įgyvendino svajonę


Iš Žemaitijos kilęs U. Nasvytytės tėtis Kazimieras nors ir turėjo puikią tarnybą Vilkaviškyje, niekada neužmiršo gimtinės. Dvare augęs turtingos giminės palikuonis Maskvos ir Vokietijos universitetuose gavo prestižinį mediko išsilavinimą, tačiau visada svajojo kada nors sugrįžti prie žemės ūkio. Tokia proga netrukus pasitaikė, kai netoli Mažeikių, Dautaruose, bankui buvo užstatytas dvaras. Senieji jo šeimininkai – garsaus carinės Rusijos politiko Piotro Stolypino dukra baronienė Maria fon Bock ir jos vyras Borisas – bankrutavo. Tada K. Nasvytis iš banko dvarą nupirko už 132 tūkst. litų.

Anot U. Nasvytytės, „smetoninėje“ Lietuvoje tai buvo didžiuliai pinigai, tačiau Vilkaviškyje vyriausiuoju apskrities gydytoju, chirurgu ir kariuomenės gydytoju dirbęs K. Nasvytis gavo gerą atlyginimą: uždirbo apie 3,5 tūkst. litų per mėnesį. Šeima turėjo tarnybinį butą, kurio išlaikymas nekainavo, todėl sutaupyti dideliam pirkiniui nebuvo labai sunku.



Leido vasaras


Undinė prisimena, jog tėvui 1870 metais statytas raudonų plytų dvaras labai patikęs ne tik dėl vokiško stiliaus, bet ir dėl to, kad tais laikais buvęs labai modernus: į svetainę iš virtuvės maistas buvo pakeliamas specialiu liftu, sieninės spintos atsidarydavo paspaudus mygtuką, o ant langų kabojo prancūziškos balto medžio žaliuzės.

Tačiau dvarui atgaivinti reikėjo didelių investicijų. K. Nasvytis jam skirdavo ne tik visus uždirbtus pinigus, bet ir jėgas: iš Suvalkijos čia atsigabeno olandiškos veislės karvių, priveisė kiaulių, žąsų, ančių, augino cukrinius runkelius, linus. Dvaras turėjo nuosavą kalvę, plytinę, durpinę, aplink plytėjo 140 hektarų žemės, miškas, nuostabaus grožio parkas su trylika pastatų.

Kai Nasvyčių šeima įsigijo Dautarų dvaro ansamblį, Undinei buvo septyneri. Tuo metu Vilkaviškyje gyvenusi šeima dvare leisdavo tik vasaras. Kaime Undinė greitai susirado draugų, pramoko žemaitiškai.

– Visada buvau liberalė, kaip ir mano tėvas, – prisiminimais dalijosi U. Nasvytytė. – Dažnai nusileisdavau į pirmame aukšte esantį didelį kambarį, kuriame pietaudavo kumečiai, mėgdavau paragauti jų maisto, pasrėbti pusmarškonės košės su spirgučiais. Mano broliai buvo visai kitokie. Jie niekada gyvenime neidavo į kumečių valgyklą ir valgydavo tik aukštuomenės maistą, „baltą“ mėsą. Niekada nesėsdavo už stalo, kol jis nepaserviruotas, ir valgė tik su sidabriniais stalo įrankiais.



„Ponystė“ išgaravo


Tačiau rožinė Undinės ir jos brolių vaikystė baigėsi 1941-aisiais, kai suėmė ir į Sibirą ištrėmė jų tėtį. Prie tėvo labai prisirišusi Undinė kasdien jam rašydavo laiškus. Tik jie taip ir liko neišsiųsti, nes mergaitė ne tik nežinojo, kur juos siųsti, bet net neturėjo žinios, ar tėtis apskritai gyvas.

Undinė prisimena, kaip užėjus frontui šeima slėpėsi rūsyje, nes pirmame dvaro aukšte vokiečiai buvo įsirengę štabą, kaip pagarbiai su jų šeima elgėsi kareiviai. Tačiau vokiečiai traukėsi, o atėję rusai kultūra nepasižymėjo: krovėsi į maišus prabangius šeimos daiktus ir tempė į savo vežimus.

„Užėjus rusams“ Undinės mamai su trimis vaikais bei drauge gyvenusiai tetai su sūnumis dvarą buvo liepta palikti per 8 minutes. Mama puikiai žinojo, kad vieną dieną taip nutiks, todėl tam ruošėsi. Į vežimą buvo prikrauta kumpių ir lašinių, o virtuvėje prikabinta maišelių su džiūvėsiais. Ponia Elena, kaip tikra aristokratė, dėl maistingumo džiūvėsėlius išmirkiusi grietinėlėje ir nupjausčiusi pluteles, jiems pasiuvo baltus drobinius maišelius, ir šie sukabinti laukė „juodos dienos“.

Tik priruoštų atsargų taip ir neteko paragauti: vežimą su maisto atsargomis išsitempė rusų kareiviai, o skubėdami broliai paėmė ne tuos drobinius maišelius. Kai visą dieną laukais klajoję ir prieglobsčio neradę vaikai su mamomis juos atrišo, viduje rado pluteles, kurios buvo paruoštos gyvuliams sušerti. Išrankiesiems broliams tomis sunkiomis dienomis teko aptrupėjusiais aliumininiais šaukštais kabinti prastą košę, miegoti kluone, už maistą ravėti daržus, dirbti kitus darbus. Undinė ir dabar mėgsta prisiminti, kaip greitai, kardinaliai pasikeitus gyvenimo sąlygoms, išgaravo jų „ponystė“.



Pastatą niokojo


Bajoriškos kilmės aristokratų šeimai tai buvo labai sunkus metas. Pakeliui nakvoję varganose lūšnose, kelias dienas gyvenę pusbadžiu, pėsčiomis sukorę apie 100 kilometrų paaugliai Nasvytukai su mama, jos seserimi ir pusbroliais pasiekė Šiaulius, kur prisiglaudė pas giminaičius.

Vėliau Undinę ir jos brolius mama išsiuntė pas gimines, kur vaikai tęsė mokslus. Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai tapo žinomais Lietuvoje architektais. Undinė įgijo du diplomus: Vilniaus konservatorijos ir universiteto.

U. Nasvytytė daug metų dirbo radijo diktore, renginių vedėja, skaitove, užaugino tris vaikus. Su kūrybine grupe važinėdama po Lietuvą, garsi moteris buvo užsukusi ir į Dautarų dvarą. Tačiau tai, ką ten pamatė, taip suspaudė širdį, kad ji net broliams nenorėjo papasakoti. Jos vaikystės svajonių namai buvo sugriauti ir niokojami. Kažkada prabanga spindėjusiose menėse gyveno asocialios šeimos, kurios čia pat augino gyvulius. Viskas buvo apšnerkšta, dalis retais augalais garsėjusio parko iškirsta, tvenkiniai užversti, gėlynai apžėlę brūzgynais.



Nupirko architektė


Kai atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę Undinei ir jos broliams dvaras buvo grąžintas, slogūs vaizdai nebegaivino vaikystės prisiminimų, tik kėlė daug nuoskaudų. Stogas ir krosnys buvo sukritę, perdangos supuvusios, durys išplėštos, laiptų – nė pėdsako, vietoj balkonų – skylės. Nasvyčiai ieškojo žmonių, kurie norėtų įsigyti Dautarų dvarą ir galėtų jį prikelti naujam gyvenimui. Visi, kuriems bandė siūlyti dvarą, jo kratėsi. Netgi ir bažnyčia, kuriai Nasvyčiai Dautarus mielai norėjo atiduoti už dyką...

2002-aisiais U. Nasvytytė kartu su draugų Juknevičių dukra architekte, dabartine Seimo nare Aurelija Stancikiene išsiruošė į Nidą. Pakeliui Undinė prišnekino Aureliją užsukti į Dautarus, kur parodė susigrąžintą vaikystės dvarą. A. Stancikienė taip susižavėjo kompaktiška dvaro architektūra, jog ėmė ir nupirko tai, kas buvo likę iš gražiosios sodybos. Tuomet ji neklausė savo tėvų Gražinos ir Antano Juknevičių argumentų, kad bus sudėtinga rūpintis net už trijų šimtų kilometrų esančiu turtu. Taip ir nutiko. Po trejų metų tėvų kantrybė nebeišlaikė. Jiems buvo nepatogu prieš Nasvyčius, todėl patys ryžosi gaivinti dvarą.



Atkūrė autentišką dvarą


Žinoma architektė restauratorė Gražina Juknevičienė antram gyvenimui yra prikėlusi ne vieną senąjį Lietuvos pastatą, tad Dautarų dvaras tapo tikra jos gyvenimo aistra. Juolab jog konsultuoti ir talkinti, kad dvaras būtų atstatytas kuo autentiškiau, buvo pasirengusi ponia Undinė.

Dvaro restauravimo darbai tęsėsi aštuonerius metus. Gražina ir Antanas Juknevičiai čia investavo visas savo santaupas, uždirbtus pinigus, rašė projektus ir gavo lėšų iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų. Teko surinkti daug informacijos, kuistis po archyvus, ieškoti tinkamų medžiagų ir po žingsnelį judėti į priekį.

Tiesa, ne viskas atkurta taip, kaip dvarą mena Undinė ir jos broliai. Restauratoriai aptiko gražaus sienų dekoro, kuris buvo užteptas balta, nesunkiai nuimama medžiaga. Matyt, iš paskutiniųjų stengdamiesi parduoti smunkantį dvarą senieji šeimininkai fon Bockai buvo padarę paviršutinišką remontą. Dėl to Undinė pamena, kad jos vaikystėje daugumos dvaro kambarių sienos bei lubos buvo baltos.

Tačiau G. Juknevičienė nusprendė atkurti sienas pagal senuosius fragmentus.



Laukia vilkaviškiečių


Vienos salės sienoje rasti puikiosios Stolypinų bibliotekos pėdsakai. Pavyko atidengti sieninio altoriaus fragmentą. Pagal U. Nasvytytės pasakojimus buvo atkurtas kambarių interjeras: architektė G. Juknevičienė baldų, šviestuvų, antikvarinių smulkmenų ieškojo įvairiose šalyse. Šiemet dvaras pagaliau baigtas remontuoti ir atvėrė duris lankytojams. Kiek pritaikytas šiuolaikinėms reikmėms, jis tikrai primena Undinės vaikystės rojų.

Poniai Undinei Juknevičiai dvare skyrė kambarį, kuriame moteris gali apsistoti kada panorėjusi. Tai, ką Dautarų dvare nuveikė Juknevičiai, Undinė vadina stebuklu. Atvykusi apžiūrėti dvaro ir pasisvečiuoti jame porai savaičių, U. Nasvytytė čia užsibuvo keturis mėnesius.

Atgijus prisiminimams, ji įniko rašyti atsiminimų knygą, mielai vedžioja į dvarą atvykstančias ekskursijas ir turi daug planų ateičiai. Vienas jų – kurti bendrą projektą, kuriame galėtų dalyvauti ir vilkaviškiečiai, dabar besididžiuojantys remontuojamais Paežerių dvaro rūmais. Bet šiems planams įgyvendinti ponia Undinė laukia pavasario, kai atgis gamta ir atsivers ne tik paties Dautarų dvaro, bet ir jau atkurto nuostabaus grožio parko vaizdai. Būtent tada U. Nasvytytė kviečia visus vilkaviškiečius būtinai apsilankyti ir pasigrožėti jos vaikystės dvaru.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vilkaviškyje kursis Prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovybė
* Trumpoje gatvėje – ilga nesutarimų gija
* Vis daugiau vilkaviškiečių atranda kalanetikos naudą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar rūpinatės savo įvaizdžiu socialiniuose tinkluose?
Informaciją skelbiu apgalvotai.
Dėl to visai nesuku galvos.
Neturiu socialinio tinklo paskyros.



Kalbos patarimai

Ar taisyklinga „priimti dėmesin (domėn)“?
Ne, nes tai yra nevartotinas vertinys. Ne priimti dėmesin (domėn), o atsižvelgti, turėti galvoje, omenyje.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas