„Santaka“ / Garsi diktorė Vilkaviškį įsimylėjo visam gyvenimui

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2012-12-21 06:27

Dalinkitės:  


Dautarų dvare dabar atsiminimų knygą rašanti Undinė Nasvytytė prisimena laikus, kai svetinguose tėvų namuose per šventes prie stalo susirinkdavo kelios dešimtys vilkaviškiečių.

Romo ČĖPLOS nuotr.


Garsi diktorė Vilkaviškį įsimylėjo visam gyvenimui

Eglė KVIESULAITIENĖ

– Perduokite geriausių kalėdinių linkėjimų visiems vilkaviškiečiams, – išlydėdama mus iš prabangaus Dautarų dvaro Mažeikių rajone sakė garsi praeityje radijo diktorė, aktorė ir „smetoninės“ Lietuvos laikais mūsų mieste dirbusio garsaus gydytojo duktė Undinė Nasvytytė. – Vilkaviškis – mano vaikystės miestas, kurį įsimylėjau visam gyvenimui.


Atgimsta prisiminimai


Dabar vaikystės ir viso 86-erius metus trunkančio gyvenimo atsiminimus į knygą bandanti sudėlioti Undinė Nasvytytė jau ketvirtas mėnuo gyvena aplinkoje, kuri atgaivina turtingą įvykių moters praeitį. Kiekviena Dautarų dvaro kertė primena nerūpestingą kilmingos šeimos atžalos vaikystę, taip pat – klaikias karo dienas ir sovietmetį, apvertusį aukštyn kojomis Nasvyčių šeimos gyvenimą.

Į prabangų dvarą, kurį Elenos ir Kazimiero Nasvyčių šeima įsigijo 1933 metais, Undinė atvykdavo tik vasaromis, o tikraisiais jos vaikystės namais buvo Vilkaviškis. Mažas provincijos miestelis, į kurį 1930 metais buvo paskirtas jos tėvas – karo gydytojas Kazimieras Nasvytis, netrukus tapęs ir vyriausiuoju apskrities gydytoju bei trečiosios poliklinikos valdytoju, buvo visai kitoks nei dabar. Nors Vilkaviškyje nebuvo penkiaaukščių namų ir didžiulių prekybos centrų, čia virė intensyvus „smetoninės“ Lietuvos gyvenimas.


Turtinga giminė


Mažose parduotuvėlėse, kurių savininkai buvo žydai ir vokiečiai, tais laikais buvo įmanoma gauti garsiausių pasaulio firmų kvepalų, drabužių, batų, pagamintų iš krokodilo ar gyvatės odos. Kaip prisimena Undinė, krokodilo odos „Salamander“ firmos bateliais Vilkaviškio gatvėmis kaukšėdavo ir jos mama Elena bei tetos. To meto Vilkaviškyje buvo ne tik aibė parduotuvių, bankų, tabako fabrikas, limonado gamykla, alaus urmo sandėlis, trys knygynai, bet ir „Bijūno“ klubas, „Cazino“ ir net naktinis klubas su „linksmomis merginomis“.

Undinės mama Elena vyro paskyrimą į Vilkaviškį priėmė su džiugesiu, mat sugrįžo į savo vaikystės miestą, kur gyveno jos tėvai, iš Pilviškių kilę seneliai ir visa gausi Lukoševičių šeima. Mažajai Undinei tuomet buvo ketveri, o broliams dvyniams Vytautui ir Algimantui, vėliau tapusiems žymiais architektais, – vos po dvejus metus. Undinės seneliai, gyvenę netoli dabartinės pradinės mokyklos Maironio gatvėje, turėjo didžiulę oranžeriją, kurioje ištisus metus augindavo braškes ir kitas uogas. Jas eksportuodavo net į Vokietiją. Undinė iš vaikystės prisimena mažas dėžutes su Lukoševičiaus pavarde. Būtent į jas buvo supakuotos eksportuojamos braškės. Vilkaviškietis Lukoševičius iš to verslo uždirbo tiek pinigų, jog Kaune supirko beveik visus Žaliakalnio sklypus ir tapo to meto milijonieriumi.


Laimingi metai


Vilkaviškyje Nasvyčių šeima įsikūrė tarnybiniame bute kareivinėse, kurių didžiuliai pastatai buvo išsidėstę dabartinėje Salomėjos Nėries gatvėje, prie profesinio rengimo centro. Vienas senųjų kareivinių pastatų, sovietiniais laikais virtęs bendrabučiu, išlikęs iki dabar. Tačiau tas namas, kuriame buvo tarnybiniai karininkų butai ir kur prabėgo dešimt laimingų Undinės bei jos broliukų vaikystės metų, sugriautas karo metu.

Atvykusi į Vilkaviškį U. Nasvytytė dažnai aplanko savo vaikystės vietas ir su nostalgija prisimena, kurioje vietoje prie kareivinių buvo įrengti tinklinio kortai, čiuožykla, sporto aikštynai. Tik dabar į Vilkaviškį solidaus amžiaus moteris užsuka vis rečiau. Tačiau ji nuolat bendrauja su krašto muziejaus, kuriame yra skirtas stendas ir jos garsiai aristokratų giminei, darbuotojais.

– Kai išgirstu Vilkaviškio vardą, man visuomet suvirpa širdis. Ten gyvenantys žmonės man ir dabar atrodo savi – tarsi visus juos norėčiau apkabinti, – nostalgijos vaikystės miestui niekada neslėpė U. Nasvytytė.

Vilkaviškyje prabėgo patys gražiausi Undinės vaikystės metai. Čia ji atsikraustė būdama ketverių, o išvyko jau sulaukusi 14 metų. U. Nasvytytė iš vaikystės prisimena aibę išdaigų: kaip mamos suteptus sumuštinius su brangiais kumpiais ir suktiniais mainydavo į prastus kareiviškus. Šie vaikams labai patiko, nes būdavo sumauti ant iešmo. Undinė prisimena, kaip per karines iškilmes ji prieš visą žirgų rikiuotę įjojo su savo neklusniu kumeliuku, dėl „dygliuoto“ charakterio pramintu Kaktusu, ir suardė visą paradą, mat raitelių kumelės pradėjo prunkšti ir nerimauti. Anot U. Nasvytytės, tada prunkštė ne tik žirgai: juoką vos sulaikė ir rikiuotėje stovėjęs jos tėtis.


Vaikystė kareivinėse


Undinė prisimena, kaip naktimis tėvą iškviesdavo į ligoninę operuoti. Vilkaviškio ligoninė buvo tolokai nuo kareivinių, dabartinėje V. Pietario gatvėje, tad naktį tekdavo eiti kone per visą miestą. Kartais tėtis Undinę į darbą pasiimdavo kartu. Apskrities gydytojui priklausė tikrinti kareivių maistą, taip pat – ūkininkų tvartus, ar gyvuliai laikomi tinkamomis sąlygomis. Tokie išėjimai su tėvu mergaitei buvo tikras malonumas.

Karininkų miestelyje Nasvyčių vaikus visi pažinojo, o Undinės teta gimnazistė Julytė buvo laikoma gražiausia mergina, apie kurią sparną rėžė ne vienas leitenantas. Karinio lėktuvo, vežiojusio siuntas, pilotas praskrisdamas mylimajai nuolat išmesdavo dovanų, kurios skriedavo į kareivinių kiemą. Tuomet Undinė su kitais vaikais bėgdavo ieškoti siuntinio su laiškeliu ir šokoladu, kuris, nors ir būdavo sutrupėjęs, paprastai atitekdavo ryšulį suradusiems vaikams.


Nieko netrūko


Aukštuosius mokslus carinėje Maskvoje baigęs K. Nasvytis turėjo gerą tarnybą ir gydytojavo dar dviejose įstaigose, tad to meto mastais uždirbdavo labai didelius pinigus. Šeima galėjo ne tik įsigyti didžiulį dvarą Mažeikių rajone, prestižinį butą J. N. Kosakovskio rūmuose Vilniuje, bet ir leisti sau didelę prabangą važiuoti apsipirkti į Prancūziją, ilsėtis Italijoje. Mamos siuvėja vykdavo į Paryžių žiūrėti madų ir nupirkti geriausių audinių vienetiniams drabužiams. Iš Vokietijos šeima gaudavo geriausių produktų: kokosų, ananasų, bananų, šokolado, kakavos.

Per Kalėdas stalai lūždavo nuo įvairiausių patiekalų, mat Undinės mama Elena ir močiutė, iš Pilviškių kilusi bajoraitė Kvietkauskaitė-Lukoševičienė, buvo puikios šeimininkės. O Trijų karalių šventę vaikai švęsdavo pas draugus žydukus. Ten vykdavo vaikų balius.


Sugrįžo praeitis


Tačiau mažoji Undinė tėvų turtais niekada nesididžiavo prieš draugus. Ji dažnai užsukdavo į skurdžiai gyvenančių bendraklasių namus, parsivesdavo draugus papietauti. Kartą Undinė atsivedė net 32 vaikus! Mama su virėja vertėsi per galvą, kad pamaitintų tokią „armiją“ dukters draugų.

Undinė mamai pasakodavo savo bičiulių namuose patirtus įspūdžius. Labiausiai mergaitę nustebino, kad vienos skurdžiai gyvenusios draugės namuose didžiuliuose puoduose verdami skalbiniai, mat šios mama, likusi našlė, skalbdavo kitų miestiečių skalbinius. Vargingai gyvenančiai draugei Undinė leido išsirinkti pačią gražiausią iš savo suknelių.

U. Nasvytytė tik vėliau sužinojo, kad jos draugė susirgo akių džiova ir apako. Ją gydė K. Nasvytis, iš savo lėšų skirdamas geriausius vaistus.


Išskirtinis vardas


Po daugelio metų U. Nasvytytė, skaitydama eiles rašytojų kūrybos vakare, sutiko aklą moterį. Ši pasisakė esanti ta pati vaikystės laikų draugė. Dėkinga Nasvyčiams moteris prisipažino savo dukterį irgi pavadinusi Undine. U. Nasvytytė prisimena tuomet taip susigraudinusi, kad pravirko tiesiog scenoje.

U. Nasvytytė sakė besididžiuojanti savo retu vardu ir yra įsitikinusi, jog buvo pirmoji Undinė Lietuvoje. Kai mergaitė gimė, tėvas ją norėjo pavadinti Kunigunda. Tačiau tėvo draugai, tarp kurių buvo garsių menininkų, išjuokė prūsišką vardą. Ypač šaipėsi dailininkas Antanas Žmuidzinavičius. Pyktelėjęs K. Nasvytis liepė dailininkui sugalvoti geresnį vardą. Šis gal porą valandų vaikščiojęs jūros pakrante, kol jam kilo mintis pavadinti mažąją Nasvytytę Undine. Tėvui ši mintis patiko.

(Tęsinys kitame numeryje)






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Popiežius Pranciškus palaimino Lietuvos žmones
* Vilkaviškio rajone nebelieka migracijos padalinio
* Vizito pas medikus mokestis drausmintų ir mažintų pacientų eiles
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ką kilnojo – gyrą ar svarstį?
Didelis metalinis rutulys su rankena jėgai ugdyti vadintinas svarsčiu. Taigi stipruoliai varžosi kilnodami svarstį, bet ne gyrą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas