Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-01-28 07:57

---

Pokalbis su Vilkaviškio dekanu, prelatu Vytautu GUSTAIČIU

– Praeitą savaitę buvo paskelbti visuomenės nuomonių tyrimo rezultatai, kuriuose teigiama, jog netoli 70 procentų šalies gyventojų pasitiki Bažnyčia. Tai yra kur kas daugiau nei valdžia ar kitomis institucijomis. Kaip jaučiate tuos tariamo didesnio pasitikėjimo Bažnyčia ženklus?

– Pirmiausia tą pasitikėjimą rodo tai, kad žmogus atveria širdį, savo paslaptis, ko negalėtų padaryti kitoje institucijoje. Antra, ateina guostis ir aiškintis dėl didžiausios bėdos, kurios niekas nesprendė. Tokiais atvejais negali padėti, vien paramini. Statistiniai duomenys manęs nežavi. Bažnyčia atlieka savo misiją, daro tai, kas jai privalu daryti. O tas pasitikėjimas savotiškai skatina dar labiau pasilenkti prie žmogaus. Tačiau didesnis pasitikėjimas Bažnyčia dar yra ir todėl, kad ji nesprendžia ekonominių klausimų. Iš dvasininko žmogus dažniausiai ir viliasi išgirsti bent gerą, teisingą žodį. Jei mes visi priimtume Bažnyčios mokymą, tai ir nusiskundimų dėl nesusišnekėjimo būtų mažiau: vieni išmoktume nukęsti nuoskaudas, kiti – sąžiningai atlikti pareigas ir išgirsti žmogų.

– Šią savaitę baigėsi maldų už krikščionių vienybę aštuondienis. Kodėl daugelį šimtmečių apie tai reikia nuolatos kalbėti?

– Todėl, kad žmoguje yra dvi prigimtys: žmogiška ir dvasiška. Mes užmirštame, kuri turi būti pirmiau. Jei viršų ima žmogiškos ambicijos, atsiranda nesutarimai.

Bažnyčia negali nusigręžti nuo fundamentalių dalykų. Galima taikytis prie laiko dvasios, tačiau esmės negalima išsižadėti. Bažnyčia visada gyvena savo laiko dvasia ir kalba to meto žmonėms. Jei istoriškai žvelgsime, tai matysime, jog ten, kur Bažnyčia ėjo pataikaudama žmogui ir nestatydama jokių ribų, ją lankančių žmonių nepadaugėjo. Problema ta, kad žmogus nori, jog Bažnyčioje būtų taip, kaip jam patogiau, bet tuo pačiu suvokia, jog gyvenime retai kada būna taip, kaip nori. Pavyzdžiui, kad ir šeimoje ar darbovietėse – juk reikia taikytis vienam prie kito ir t.t. Todėl ir krikščionims tarpusavy reikia ieškoti dialogo, ne to, kas skiria, bet bendrų dalykų, kurie jungia: Dievo ir gėrio.

– Ar neatrodo, kad kartais pačioje katalikų bendruomenėje reikalingas ekumenizmas, nes nevienodus reikalavimus kelia dvasininkai, trūksta susikalbėjimo tarp tikinčiųjų?

– Juk mes kiekvienas turime savą grožio, skonio supratimą. Svarbiausias dalykas, ko mums trūksta – tai kalbėjimosi ir sugebėjimo išgirsti. Deja, dažnai girdime tik patys save ir dar pasidžiaugiame, kaip gražiai kalbame, nesvarstydami atmetame kitų nuomonę.

– Šią savaitę pasidžiaugėme pusiaužiemiu, Bažnyčioje tai – Sauliaus, tapusio Pauliumi, persekiojusio pirmuosius krikščionis, atsivertimo diena. Kaip biblinio atsivertimo istorija turėtų paliesti dabartinius žmones?

– Saulius persekiojo krikščionis iš gilaus įsitikinimo, norėdamas sunaikinti, todėl jautėsi teisus. Bet kada jį palietė Viešpaties malonė, tik tada suvokė, kaip sakoma „nukrito nuo arklio“. Tą „nukritimą“ įžvelgiu labai simboliškai – kad ir mes nukristume nuo savo puikybės, užsispyrimo. Kiekvieno mūsų gyvenime dar yra labai svarbu atsivėrimas Dievo malonei ir atmetimas supratimo, jog viską galiu vienas pats, nepripažįstant savo ribotumo.

– Ko vis dėlto labiausiai trūksta žmonėms, save laikantiems tikinčiais?

– Kristus paliko vieną skiriamąjį ženklą: „Iš to pažins, jog esate mano mokiniai, jeigu mylėsite vienas kitą“. Visa kita – iš to išplaukiantys dalykai. Meilė Dievui ir meilė artimui – neatsiejama. Per mūsų tarpusavio bendravimą pasireiškia tikėjimas ir pasitikėjimas: jei nedrįsime oriai laikytis, išsakyti tiesos, jei neišmoksime mylėti patys savęs, pristigsime jėgų tą meilę skleisti aplinkoje.

– Kaip vyksta pasiruošimas vyskupijos IV Eucharistiniam kongresui?

– Šį pirmadienį Vilkaviškyje susitikti su vyskupu buvo pakviesti vyskupijos teritorijoje išrinkti Seimo nariai. Jiems trumpai buvo pristatyta vyskupijos istorija, geografinė ir dvasinė padėtis, informuota apie kongresą, ruošimosi jam organizacines problemas, paprašyta pagalbos, pakviesti dalyvauti. Skleisdami informaciją apie kongresą su vyskupu lankome įvairias savivaldybes, tariamės dėl galimybių sudaryti sąlygas žmonėms atvykti į Vilkaviškį, prisidėti sprendžiant ūkinius klausimus ir kt.

Sudarytas pasirengimo Eucharistiniam kongresui komitetas (pirmininkas – vyskupas R.Norvila), kurio nariai yra kunigai, atstovai iš dekanatų. Paskutiniame posėdyje patvirtinome Eucharistinio kongreso emblemą, giesmių tekstus kongreso giesmynui.

– Vyskupijos Eucharistinis kongresas vyks birželio 9–11 dienomis. Tikriausiai dar daug išgirsime šia tema?

– Taip. Organizaciniame komitete patvirtintos datos, kada prieš tai įvyks Eucharistiniai kongresai visuose šešiuose dekanatuose. Prieš dekanatų kongresus vyks parapijų Eucharistinės dienos, datos šiuo metu derinamos. Vilkaviškio parapija pirmoji, kurioje jau šį šeštadienį ir sekmadienį organizuojama Eucharistinė diena.

– Kiek apskritai žmonių turėtų apimti toks renginys?

– Jei gyventojų surašymo duomenimis 78 procentai Lietuvos žmonių pasisakė esą katalikai, tai Vilkaviškio vyskupijos teritorijoje apie tai pareiškė 93 procentai. Todėl norisi, kad ir kongrese kuo gausiau dalyvautų Savivaldybių vadovai ir visi žmonės, laikantys save krikščionimis.

– Gal trumpai nusakytumėte Vilkaviškio parapijos Eucharistinės dienos programą?

– Šio šeštadienio vakaro pamaldos ir adoracija skirta vaikams ir jaunimui. Sekmadienį 9 valandos šv. Mišių liturgijai ruošiasi Marijampolės profesinio rengimo centro Vilkaviškio skyriaus moksleiviai ir pedagogai, 12 val. – Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos bendruomenė, 18 val. – „Aušros“ vidurinės mokyklos atstovai. Tarp Votyvos ir Sumos Švenčiausio Sakramento adoraciją ves Pūtapėdžių ir Serdokų kaimų bendruomenių žmonės, po Sumos – vienuolės su mokiniais, Švento Rašto skaitovai ir maldos grupės nariai, Vilkaviškio pagrindinės mokyklos mokiniai, „Rudenėlio“ klubo nariai ir bažnyčios choristai.

Sekmadienį iškilmingos Mišios bus vakare – 18 valandą. Visus ateisiančius (tikiuosi – gausiai) kviečiu atsinešti žvakę. Po Mišių, prigesinus šviesą, bažnyčioje bus procesija. Uždegtos žvakės simbolizuos tai, kad mes turime būti šviesa ir tą Kristaus šviesą – gerumą ir meilę – išnešti į savo aplinką, į savo gyvenimą.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---