Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-01-28 07:49

---

Jūratė Rutkauskienė baigia apipavidalinti naujos parodos stendą.

Autorės nuotr.

Vilkaviškio knygyne sveikinimus užrašinėjančios jaunos moters vis norėdavosi klausti, kas lėmė tokį pasirinkimą. Pasirodo, keleri metai ir Krašto muziejuje dirbanti dizainere Jūratė Rutkauskienė nuo vienuolikos metų pradėjo draugauti su daile. Ta draugystė tęsiasi iki dabar.

Pasak Jūratės, kiekvienas vaikas turi Dievo dovaną gražiai rašyti, reikšti mintis, bet reikalingi pedagogai, kurie tą talentą iškeltų į viršų. „Man pasisekė, kad turėjau labai puikius mokytojus. Kaip jausti žodį, jo skambesį įdiegė mokytojas A.Zeikus. Besimokant M.K.Čiurlionio meno mokykloje buvo nuostabi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja O.Krištopavičienė, studijų metais – dabartinė Maironio literatūros muziejaus direktorė A.Ruseckaitė“, – pasakojo Jūratė.

Mergaitę, baigusią keturias klases, tėvai nepabijojo išleisti į Vilnių, nes dailės jau mokėsi vyresnioji dukra, „neprapulti“ padėjo sostinėje gyvenantys giminaičiai.

M.K.Čiurlionio meno mokykloje Jūratė mokėsi vaizduojamosios dailės, įgijo vidurinį išsilavinimą, po to studijavo S.Žuko dailės technikume ir baigė jau pervardytą į aukštesniąją taikomosios dailės mokyklą, gilinosi į rūbų modeliavimą. Tačiau tuo laiku ši sritis tapo nepaklausia, vėliau darėsi „brangiu malonumu“, kuris provincijoje nėra reikalingas.

„M.K.Čiurlionio mokykla – tai nepaprasta mokykla, su savo tradicijomis. Mums buvo duota laisvė, bet žinojome, ką su ja daryti. Mokytojai įdavė gyvenimo supratimo pagrindus ir į širdį įskiepijo, kad turime būti geri ir pavyzdžiu kitiems“, – ją formavusius mokslo metus šiltai prisimena Jūratė. Ir mano, jog jeigu dabar septynerių metų sūnus Ignas, mėgstantis piešti ir muzikuoti, norėtų ten mokytis, tikrai išleistų.

Iš mūsų rajono šioje mokykloje nedaug kas mokėsi. Jūratės manymu, labai trūksta tėvų ar mokytojų paskatinimo, nukreipimo tada, kai vaikas nori kurti. Užklausta apie pomėgius, kurių meno žmogui jau lyg ir taip duota su kaupu, Jūratė sakė, jog ji – gamtos žmogus, niekada nesiliaus ja grožėtis.

Pasikalbėjome ir apie sveikinimus.

– Prieš trylika metų tik pabandžiau ir pamačiau, jog žmonėms reikia. Nors apskritai mes nepratę vieni kitiems sakyti daug šiltų žodžių, bet yra žmonių, kurie retomis progomis nori užrašyti kažkokį kitokį žodį, linkėjimą. Juk praeina jubiliejai, kitos asmeninės šventės, o pavartyti sveikinimai sugrąžina, ypač vyresnius žmones, į malonius prisiminimus, – sakė Jūratė

– Kokį sveikinimą mieliausia gauti pačiai?

– Kai žmogus užrašo savo ranka. Bet nuo gyvenimo tempo, skubėjimo žmonės sugadinę rašyseną, todėl dažnai drovisi savo braižo.

– Kokiomis progomis prašoma užrašyti?

– Labai įvairiomis: „apvalių“ gimtadienių, sutuoktuvių jubiliejų, vaikų gimtadienių, kartais net nereikšmingas progas žmonės nori pasidaryti švente.

– Tekstus patys atsineša ar prašo parinkti?

– Mažai kas atsineša. Daugelis pasitiki manimi. Tiek metų dirbdama jaučiu žmones, jų skirtingus skonius. Patariu, paklausiu, ar pačiam patinka, lai pamąsto, ar sveikinamajam tiks pagal jo būdą. Juk vieni linkę į lyriką, kitiems norisi kažko paprastesnio, konkretesnio. Man visada miela užrašyti mąstytojų ar poetų žodžius, kiekvienai progai galiu pritaikyti Justino Marcinkevičiaus poeziją. Tačiau dauguma kažkaip baiminasi svaresnio, gilesnio žodžio.

– Ką manai apie proginius sveikinimus, išleistus knygomis?

– Mano nuomone, daugiausia tai – lėkšti, sentimentalūs tekstai. Juk yra puikių knygų su žymių žmonių sentencijomis. Ir manau, jog skonio kultūrą žmogui reikia ugdyti nuo pat mažens.

– Kaip manai, ar kompiuteriai neišstums rankos rašto?

– Gyvename technikos amžiuje, neišsiversime be kompiuterio. Tačiau visą laiką gerbiu žmogaus pasirinkimą. Niekada nebandau įpiršti savo nuomonės, kas gražu ar negražu. Tai individualus kiekvieno supratimas.

– Sugebi priimti kiekvieną žmogų tokį, koks jis yra?

– Tolerancijos reikia mokytis. Visi esame Dievo vaikai ir neturime teisės kitų teisti. Deja, jei būtume tolerantiškesni, nepyktume ir tiek daug nesipiktintume vieni kitais, gyvenimas būtų šviesesnis. Pastebiu, jog nemokame džiaugtis tuo, ką turime, iš nieko prisidarome problemų ir dėl to aimanuojame. Gal tai todėl, kad žmogus, atitrūkęs nuo dvasinių dalykų, nežino kur rasti atsvaros tašką?

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---