„Santaka“ / Šunis globojanti ūkininkė laisvalaikiu... mūrija akmenis

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2012-12-07 06:54

Dalinkitės:  


Akmenų mūrijimas Algidai Markevičienei tapo lyg savotiška meditacijos forma.

Autorės nuotr.


Šunis globojanti ūkininkė laisvalaikiu... mūrija akmenis

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Šiaudiniškiuose gyvenančios Algidos Markevičienės namuose šiuo metu gyvena... šešiolika šunų. Tik trys iš jų įsigyti pačios šeimininkės, o visi likusieji yra priglausti.



Šešioliktas įnamis

Paskutinysis – senas vokiečių aviganis, šeimininkės pavadintas Benediktu, į Markevičių kiemą atklydo prieš kelias savaites.

– Lauke jau buvo tamsu, tad užsidegusi kieme šviesą ėjau į tvartą, – pasakojo kalbi moteris. – Kai staiga iš už gyvatvorės išniro panašus į vilko siluetas, aš net suklikau. Buvę namie vaikai atbėgo pažiūrėti, kas man nutiko. Manė, kad gal karvę radau negyvą ar širdies smūgis ištiko.

Nors iš pradžių moteris didžiulio šuns išsigando, tačiau greitai suprato, jog šis jos nelies. Netgi senukas Markevičių šunelis, saugantis tvartą, draugiškai kepšėjo letenomis priklydėlio snukį, o dičkis dantų nešiepė.

Į kiemą atskubėjęs Algidos sūnus Šarūnas iškart suprato, kad šuo, nors ir senas, geros veislės, prižiūrėtas ir neužskurdęs. Kokiais likimo vingiais gyvūnas atsidūrė jų kieme, tebesvarsto visa Markevičių šeima.



Niekam nereikalingas?..

Jau kelios savaitės Benas gyvena ištuštėjusiame šiltnamyje. Šeimininkė ir skelbimus į spaudą dėjo, ir klausinėjo visų aplink, tačiau veltui: niekas nežinojo, iš kur atkeliavo aviganis. Tiesa, paskaitę skelbimą į šiaudiniškietės kiemą buvo užsukę keli žmonės, norintys priglausti grynaveislį keturkojį, tačiau pamatę, jog jis jau garbaus amžiaus, pasiimti nepanoro.

– Kaip šitaip gali būti, kad žmonės sumano atsikratyti jiems ištikimai tarnavusio draugo? Jei niekas jo nepasiims, nežinau, kaip reikės dar vienus nasrus prišerti. O išvyti širdis neleidžia... – kalbėjo šunį priglobusi šiaudiniškietė.



Dievas davė „dūšią“

Ta pati širdis kadaise į Markevičių namus parvedė Dūšią. Taip Algida pavadino mažą kalaitę, kurią prieš keletą metų parsinešė iš ganyklos. Nedidelis padarėlis laukė, iki ji pamelš karves, ir sekė iš paskos, kol moteris pakalbino ir paėmė ant rankų. Grįžusios mamos užantyje pamatę kažką spurdant, vaikai paklausė, ką ji čia turinti. „Dievas davė mums „dūšią“, – atsakė Algida. Taip ir prilipo tas vardas.

Paskui atsirado ir antra, ir trečia, ir ketvirta „dūšios“. Trys priglaustos kalaitės kartu su palikuoniais ir dviem veisliniais juodutėliais aviganiais dabar saugo visą Algidos vandens paukščių fermą. Šie sparnuočiai – šeimininkės pasididžiavimas ir silpnybė.



Namuose – dvi „damos“

Markevičių namuose gyvena ir dvi išskirtinės „damos“. Vieną jų, sušalusią, alkaną, sulaužyta koja, šeimininkė rado kelyje į Žaliąją. Keturias savaites jauna kalaitė, pavadinta Liolia, šlubavo sugipsuota kojele, o dabar jau zuja po namus, krečia šunybes ir skriaudžia seniau čia gyvenančią čihuahua mišrūnę Mažę. Pastarąją Algida pasiėmė nuo kelio prie Keturkaimio važiuodama į Kybartus.

– Pamačiusi ją, lekiančią viduriu kelio, iškart sustojau, dar ir kitas mašinas sustabdžiau, – pasakojo šiaudiniškietė. – Pasiėmusi šunelį supratau, kad jis negali būti paleistas, nes buvo su geru odiniu antkakliu. Sustojusi klausiau žmonių, gal žinantys, kieno ši kalytė. Vienas vyriškis pasakė jau ne pirmą kartą matąs ją, lakstančią po kelią.

Parsivežusi namo simpatišką mažylę, Algida irgi dėjo skelbimą į „Santaką“. Manė, kad šeimininkai galbūt jos ieško, liūdi. Sulaukusi savininkės skambučio moteris suprato, jog kalaitė jai nereikalinga. Tad šioji liko gyventi Markevičių namuose. Tiesa, Liolia ir Mažė paliktos vienos nebūna, nes jaunesnioji įnamė apkramto nedidelę čihuahua. Kalaites tenka laikyti skirtinguose namo aukštuose ir prižiūrėti, kad Liolia neįsmuktų į viršutinius kambarius.

– Man jos – tikras džiaugsmas. Kai būna liūdna, glaudžiasi, guodžia, kai gera – džiaugiasi kartu, – tvirtino šeimininkė.



Mūrija akmenis

Dar vienas šeimininkės pomėgis yra... mūryti akmenis. Šešis vaikus užauginusi moteris sakė ir pati niekada nebūtų patikėjusi, jog imsis tokio darbo. Tuo labiau nemaniusi, kad tai daryti jai patiks. Krūsnis akmenų jos kieme buvo renkama kelerius metus. Mat šeimininkė norėjo atitverti akmens tvora namą nuo ūkinių pastatų. Tačiau tokia paslauga pasirodė esanti nepigi, o laikui bėgant akmenų sienos mūrijimo kaina tik kilo.

– Pagalvojau, kad nieko čia nėra sudėtingo, – pasakojo A. Markevičienė. – Kai paėmiau į rankas pirmą akmenį, mane lyg kas apšvietė. Aš jau žinojau, kur ir kaip jį dėsiu, kaip komponuosiu kitus. Akmenų mūrijimas pasidarė lyg savotiška meditacijos forma. Būdavo, išleidžiu vaikus į mokyklą ir imu akmenį į rankas. Atrodo, dar tik pradėjau, o, žiūrėk, jie jau ir bepareinantys po pamokų – taip greitai laikas praeina bederinant riedulius. Be to, turiu būti labai giedros nuotaikos, kad darbas sektųsi. Jei kokia širdperša užpuola, darbas visiškai nesiseka. Tuomet eini eini aplink su akmeniu ir nežinai, kur jį dėti...






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas