„Santaka“ / Ritinį sportininkai vadina vyrišku žaidimu

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.
Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23



Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-01-21 07:52

Dalinkitės:  


Rimanto Diržiaus namuose kaupiama ritinio sporto rajone istorija.

Romo ČĖPLOS nuotr.


Ritinį sportininkai vadina vyrišku žaidimu

Laima VABALIENĖ


Klubas šventė dešimtmetį

Vilkaviškio ritinio klubas „Žiedas“ gruodžio mėnesį minėjo savo gyvavimo dešimtmetį. Tačiau šio sporto istorija rajone skaičiuoja kur kas daugiau metų. Vidurvasarį ritiniui bus 40. Pasak Juozo Totoraičio, vieno iš šio žaidimo rajone pradininkų, „ripka“ Vilkaviškyje – pagyvenusi, bet dar šustra moteriškė“.

Nuo 1967-ųjų, kai Juozas Totoraitis, Jurgis Karpavičius, Romualdas Micuta subūrė bendraminčius, ritinio liga persirgo jau kelios žaidėjų kartos. Bene gausiausia buvo Kasparaičių dinastija. „Broliai rankelės“ – taip iki šiol šios sporto šakos gerbėjai vadina Zenių, Valdą, Juozą ir Sigitą Kasparaičius. Šeimos tradiciją tęsia Zeniaus sūnus Martynas, dabar žaidžiantis Vilkaviškio komandoje ir ritiniu uždegęs Alvito moksleivius. Ne vienerius metus šiam žaidimui atidavusio Sigito Kurtinaičio pamaina – sūnus Karolis.

Ginti vilkaviškiečių vartų stoja „Žiedo“ klubo vadovo Rimanto Diržiaus sūnus Edgaras.

Veteranai prisimena pilviškiečius brolius Jefremovus, iš dviejų brolių Povilaičių komandoje dar tebežaidžia Artūras...

Į klubo dešimtmečio vakaronę susirinkę veteranai, žvelgdami į jaunesnius žadėjus, tikriausiai liko patenkinti, kad ritinio tradicijos gražiai tęsiamos. Kūno kultūros ir sporto departamento atstovas Vilius Podbereckas, jubiliejaus proga klubui įteikdamas departamento padėkos raštą, sakė, kad sportas yra viena iš visavertės kultūros dalių. Todėl kalbėdami apie Vilkaviškio kultūrą, negalime pamiršti ir Vilkaviškio ritinio. Ir tų žmonių, kurie neleidžia šiai, negali sakyti, kad labai populiariai, sporto šakai nunykti.



Departamento atstovas medaliu už pasiekimus neolimpiniame sporte apdovanojo žaidėją S.Kurtinaitį bei klubo vadovą R.Diržių. Vienokių ar kitokių padėkų sulaukė ir kiti žaidėjai bei „Žiedo“ klubo rėmėjai.



Istoriją primena nuotraukos

Aštuoniolika metų Vilkaviškio ritininkams vadovavo Juozas Kasparaitis. Iš jo komandos vairą perėmė ir jau tryliktus metus patikimai laiko Rimantas Diržius. Dalis jo nuosavo namo laiptinės skirta ritinio Vilkaviškio rajone istorijai. Lentynose ir ant sienų – komandos bei asmeniniai Rimo prizai, taurės, suvenyrai, sertifikatai, padėkos... Saugomos nuotraukos, laikraščių iškarpos su informacija apie varžybas. Dabar visas varžybas klubo vadovas registruoja ir aprašo kompiuteryje.

Dalį sukauptos medžiagos R.Diržius buvo atnešęs ir į jubiliejui skirtą renginį. Tai buvo smagumo, ypač vyresnės kartos žaidėjams, atpažįstant save ir komandos draugus, prisimenant žaidimo akimirkas. Žvelgdamas į bene trisdešimties metų senumo nuotrauką Savivaldybės vicemeras Jonas Meškauskas, taip pat buvęs ritinio žaidėjas ir teisėjas, ilgai suko galvą, kokį vaikį su kupeta plaukų ant galvos jis ten sveikina. Pasirodė, kad tai – Rimantui Diržiui. Jis teikė pirmą apdovanojimą, Rimanto pelnytą 1979 m. Vilkaviškio rudens taurės ritinio varžybose.





Užaugo su ritiniu

„Augau Naujamiestyje, tai vis atbėgdavau pasižiūrėti ritinio treniruočių, kurios vykdavo mokyklos stadione. Iš pradžių žaidėjams tik „ripkas“ padavinėdavau. Kur ten jie prisimins vaikų vardus. Dėl šviesių plaukų mane šaukdavo: Baltapūki, Baltapūki... Taip Baltapūkis augo, augo su „ripka“ ir suaugo“, – savo sportinės karjeros pradžią prisimena R.Diržius.

Į komandą jis buvo pakviestas tik po kokių poros metų. Dabar vaikams paprasčiau: rengiamos jaunučių, jaunių, jaunimo amžiaus grupių varžybos. Nereikia treniruotis kelerius metus, kad patektum į komandą.

– Jauniems reikia varžybų, išvykų. Kai paauga – išvykų į užsienį. Ritinyje to nėra.

Mes žaidėm ir žaisim tik Lietuvoje, nes tai – nacionalinė neolimpinė sporto šaka, – priežasčių, kodėl nepuolama žavėtis ritiniu, bandė ieškoti R.Diržius.

Dabar pagrindiniai šio žaidimo centrai yra Vilkaviškis bei Žemaitija – Plateliai, Plungė. Komandų atsiranda Šiauliuose, Klaipėdoje. R.Diržius prisimena, kai 1997 m. išrinktas Respublikos ritinio sporto federacijos prezidentu prisistatė Kūno kultūros ir sporto departamentui, ten akis išpūtė: tokios sporto šakos daug kas net nežinojo. Ritininkai pradėjo rašyti projektus, dalyvauti programose – federacija iš departamento ėmė gauti lėšų. „Yra federacijų, kurios nieko negauna, arba tik po tūkstantį, du tūkstančius litų. Mes nesam prasčiausi – pernai gavom tris tūkstančius litų, šiemet beveik keturis“, – sakė dabar jau trečią kadenciją ritinio federacijai vadovaujantis R.Diržius. Rengiami respublikos čempionatai, jaunimo, veteranų varžybos. Ritinio komandos dalyvavo Pasaulio lietuvių, Neolimpinių sporto šakų žaidynėse.



„Kiek begautum lėšų, jų visuomet būna mažai“, – visų sporto mėgėjų bėdą kartojo ritininkų vadovas. Respublikiniai pinigai išdalijami varžyboms rengti, prizams, inventoriui pirkti. Aprangos vyrams taip pat įteikiamos kaip dovana. Šiek tiek lėšų klubas gauna iš rajono Savivaldybės. Bet jų, ko gero, užtektų tik keletui kartų samdytu autobusu nuvažiuoti į varžybas. Taupomas kiekvienas litas. Todėl prie Sporto tarnybos autobusiuko vairo paprastai sėda pats R.Diržius, nakvojama dažniausiai sporto salėse ar kitose patalpose be patogumų, jaunimui patinka (ir net labiau) miegoti palapinėse... Trūkstami pinigėliai krapštomi iš savų kišenių. Ritininkai mano, kad jie entuziazmo turi daugiau, nei kurios kitos sporto šakos atstovai. Ypač besitreniruojantys vaikai.



Vyriškas žaidimas

Tad kuo gi patrauklus šis žaidimas? „Labai vyriškas, reikia jėgos, judrumo, greitos reakcijos. Reikia būti universaliu, – vardijo ritininkų vadovas. – Ateina, pavyzdžiui, žmonės iš kitų sporto šakų, treniravęsi ieties ar disko metikai, atrodo, gerą ranką turi, o ritinyje jie – tik eiliniai žaidėjai. Mat čia reikia ir greitos reakcijos. Kitaip mėlynių neišsisaugosi“.

Nors, atrodo, be geros rankos šiame žaidime taip pat neišsiversi. Savivaldybės administracijos direktorius S.Kasparaitis, praeityje buvęs „nepramušamas“ vilkaviškiečių ritinio komandos gynėjas, per klubo vakaronę aiškino dabar tik širdimi palaikąs šią sporto šaką: „Į veteranų varžybas važiuoju retai, nes žinau, kad po jų porą mėnesių barščių nevalgysiu, nes negalėsiu pakelti rankos“. Tiems, kas pastoviai treniruojasi, rankas skauda tikriausiai ne tiek, bet, pasak R.Diržiaus, būna, kad vyrai po varžybų alų geria kaire ranka.



„Į ritinį ėjau ir eisiu...“

Kaip vienos įspūdingiausių buvo prisimintos 1991 metų varžybos, kai Vilkaviškio ritininkai pirmą kartą tapo respublikos čempionais (antrą kartą šis titulas buvo iškovotas 1998 m.). Finalinės rungtynės su Platelių komanda tuomet baigėsi lygiosiomis. Per pratęsimą įspūdingą tritaškį metimą, lėmusį vilkaviškiečiams auksą, įmetė Juozas Mikulis.

Daug džiaugsmo buvo visai komandai.

Tarp paskutiniųjų metų laimėjimų minima užimta pirmoji vieta Karaliaus Mindaugo karūnavimo 750-osioms metinėms skirtose respublikinėse ritinio sporto žaidynėse, iškovota Platelių taurė, antrosios vietos Respublikos čempionate ir Pasaulio lietuvių žaidynėse...

Dabar „Žiedo“ klube – apie trisdešimt žaidėjų. „Kai į bendras treniruotes atvažiuoja Alvito jaunimas – stadione netelpam: dvi komandos po dešimt žaidėjų! Yra į ką pažiūrėti... Žinoma, būtų smagu, kad daugiau jaunimo ateitų“, – kalbėjo R.Diržius, ritiniui atiduodantis visą savo laisvalaikį. Šeima dėl to nepyksta. Žmona Vaidutė prisimena, kad dar prieš vestuves Rimantas kaip ultimatumą buvo pareiškęs: „Ėjau į ritinį ir eisiu“.

Taip ir eina, paskui save vesdamasis kitus.



Publikuota: 2006-01-21 07:52:04

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis
* Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą
* Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate idėją keisti kelio ženklų dizainą?
Seniai reikėjo tą padaryti.
Tai būtų tik lėšų švaistymas.
Keiskime, kai bus atliekamų pinigų.
Man tai nerūpi.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai