Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-01-21 07:37

---

Keičiame pasaulį

Dar prieš ruošiant spaudai straipsnį „Renginio lėšos bus skirtos vaikams su negalia paremti“ („Santaka“, Nr.5) buvo aišku, kad neseniai Vilkaviškyje susikūrusio LIONS klubo kvietimas aukoti sulauks dviprasmiško vertinimo.

Tikiu, dauguma skaitytojų, perskaitę straipsnį, nuoširdžiai apsidžiaugė, kad kažkam rūpi svetimas skausmas ir ieškoma būdų padėti. Tačiau, kaip paprastai panašiais atvejais, atsirado ir prieštaraujančių. Skeptikai nesivargino pasigilinti į reikalo esmę – jiems svarbiau detalės: kas organizuoja paramos akciją? kodėl tokie brangūs bilietai? ar tikrai pažadėtieji pinigai atiteks vaikams?

Kada įtariam lietuviui gerai?

Ankstesniais metais, per Naujųjų metų šventes, stovėdavo miesto centre nušiurusi eglė.

Visi bambėdavo: „Negali normalią eglę atvežti. O kokie papuošalai – gėda žiūrėti!“ Jau antri metai, kai Vilkaviškis didžiuojasi iš tiesų įspūdingo grožio žaliaskare.

Šiemet centrinę gatvę papuošė dar ir spindinčios elektrinės lelijos – miesto herbo simboliai. Ir vėl atsirado nepatenkintų: valdžia švaisto mokesčių mokėtojų pinigus – geriau jau vargšams būtų atidavę. Beje, gauna ir vargšai, tik ar visi tai įvertina?

Panašiai atsiliepiama ir apie kitus darbus. Ar verslininkas atidarė naują parduotuvę, ar rajono Savivaldybė įrengė prieplauką ant ežero kranto, nutiesė galą šaligatvio, įtariesiems iškart „aišku“, kad tai – nešvarus reikalas, kad kažkas iš to tikriausiai turėjo naudos... Kitaip – argi būtų varginęsi?..

O jeigu daugiau turintis skyrė nemažą labdarą skurstančiam, jo geri darbai, žiūrėk, ėmė ir atsisuko prieš patį. „Turčius! Matyt, pinigai per nagus drimba, kad taip švaistosi“, – piktai įvertinamas geradarys. Gal dėl to vis daugiau įvairių renginių ir labdaros akcijų rėmėjų, paramos dalytojų nori likti nežinomi, nes bijo aplinkinių reakcijos.

„Padedu žmonėms ne dėl garbės, man reklama tikrai nereikalinga“, – neseniai kalbėjo dideles sumas labdarai aukojantis vienas rajono verslininkas ir atsisakė spaudos dėmesio, kai pasisiūlėme laikraštyje parašyti apie jo filantropinę veiklą.

Iš laiškų, telefono skambučių, o ypač iš atsiliepimų internetu aišku, kad niurgzlių kategorijai nesuprantamas kitų žmonių noras padėti, daryti gerus darbus nesitikint jokio atlygio ar padėkos, aukoti ir užjausti. Daugelis mūsų tautiečių kaip į keistuolius žiūri į žmones, priglaudusius našlaitį. O sočiu gyvenimu patenkintų užsieniečių ryžtą įsivaikinti neįgalų mažylį iš Lietuvos – vadina tiesiog nesusipratimu ir patys niekaip nesupranta, kam reikalinga tokia auka, kokia iš to nauda.

Vis dėlto guodžia mintis, kad tokių skeptikų tarp mūsų – mažuma. Vis daugiau atsiranda žmonių, pasiryžusių aukotis dėl kitų, norinčių padėti. Daugiau ir tų, kurie džiaugiasi bei didžiuojasi nuolat gražėjančiu miestu, po truputį gerėjančiu gyvenimu ir gerais, nors ir nedideliais darbais, kuriuos iš tiesų juk visai nesvarbu, kas daro – valdžia, verslininkas ar paprastas žmogus. Kiekvienas toks mažas žingsnelis – didelio darbo dalis.

Su kiekvienu mažu žingsneliu keičiame požiūrį, keičiame pasaulį.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---