|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2012-10-12 06:03
|
|
|
Tapytoja J. M. Pleškūnienė su sūnumi Andriumi prie savo paveikslų, eksponuotų Vilniaus karininkų ramovėje 2007 m.
A. RAKAUSKO nuotr.
Kybartų parapijos namų parodų galerijoje veikianti Janinos Marijos Mačiokaitės-Pleškūnienės 35 darbų ekspozicija – jau 21-oji dailininkės personalinė ir ketvirtoji, surengta po jos išėjimo į Amžinybę, paroda. Taip išpildytas dailininkės noras, rusenęs jos širdyje 2010-ųjų pavasarį, likus savaitei iki mirties: dar aplankyti Kybartus.
Dramatiškų įvykių
liudininkė
J. M. Mačiokaitė-Pleškūnienė gimė 1920 m. rugsėjo 23 d. Kybartų geležinkelininkų šeimoje. Mokėsi Kybartų gimnazijoje, 1939 m. baigė Šiaulių mokytojų seminariją. 1942–1949 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje: tapybos mokėsi pas prof. A. Gudaitį ir V. Vizgirdą, piešimo – pas prof. J. Mikėną ir P. Aleksandravičių. Baigusi studijas dėstė tapybą, kompoziciją, piešimą Kauno J. Naujalio meno mokykloje ir Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume, nuo 1979 m. – Vilniaus J. Vienožinskio meno mokykloje.
Dailininkės mama Uršulė Albaitytė-Mačiokienė ir tėvas Silvestras Mačiokas kilę nuo Trilaukio. Garsusis Kybartų felčeris Vincas Mačiokas – dailininkės dėdė. Sūnus yra kruopščiai išsaugojęs gausybę mamos brangintų nuotraukų, kuriose ji užfiksuota tarp 1920-ųjų gimimo amžininkių kybartiečių Valės Kinkaitės, Leopoldos Švipienės (iš Kurpikų k.), Elės Rydelytės, dabar gyvenančios Nju Džersyje ir visad žinančios, kuris JAV lietuvis kaip laikosi, todėl vadinamos „visuotine enciklopedija“. Iš archyvinių nuotraukų žvelgia jaunosios prieškario kybartietės Angelė Skladaitytė (pasak A. Pleškūno, mama ją yra nutapiusi), Mikalina Červinskaitė-Narūnienė – violončelininkės Silvijos Narūnaitės-Sondeckienės, M. Rostropovičiaus mokinės, motina, Onutė Burbaitė, Staugaitytė, Krulevskaitė, Ardickaitė... Tarp merginų puikuojasi jų mokytoja Elena Papikaitė, kunigas Karaška, Nastė Vilkaitė-Petrauskienė, Beilė Mirbachaitė, kurią dailininkė po daugybės išsiskyrimo metų kartą netikėtai susitiko Palangoje. Pasirodo, Beilė su mama, per karą pasitraukusios į kaimą, skaromis apsimuturiavusios ir vaizduodamos „niemkutes“, išvengė tragiškos žydų lemties. Pasak A. Pleškūno, mama visad sūnui kartodavo, kiek daug jos jaunystės draugių išsigelbėjo: žmonės priglausdavo žydaites – būta Kybartuose teisuolių...
„Šaknų“ pradžia
Per Pirmąjį pasaulinį karą, žmones suvarius į kluoną prie Virbalgirio, netoli Vaišvilų, trenkęs galingas sviedinys užmušė Uršulės tėvus Albaičius. Būsimosios dailininkės motinai ta patirtis giliai į širdį sėdo. Vėliau Uršulė ištekėjo, ėmė lauktis, bet daktarai įspėjo dėl sunkaus gimdymo, nes turėjo gimti dvynukai. Kadangi Silvestras Mačiokas buvo geležinkelininkas, kelias jam nebrangus, tai išvežė žmoną į Kauną gimdyti. Viena iš gimusių dvynukių mirė, o kita buvo parsivežta į namus Kybartuose, A. Smetonos g. 17 (dabar J. Basanavičiaus g.). Šiai mergaitei „laumės lėmė“ tapti garsia dailininke. Gabumai dailei pastebėti dar Kybartų progimnazijoje, kai per piešimo pamoką Janina Marija labai gerai nupiešė prezidento A. Smetonos portretą. Kadangi tais laikais žiūrėta, kad vaikas gerą specialybę turėtų, tai ir Mačiokaitė, išvažiavusi į Šiaulius, įstojo į mokytojų seminariją.
„Janyte, grįžk į
Kybartus...“
1939 m. baigusi mokslus Janina Marija mokytojavo Žemaitijoje. Mama laiškuose vis kviesdavo dukrą: „Janyte, grįžk, Janyte, grįžk – jau ant dangaus rašo...“ (suprask, skraido zuja lėktuvai). Mokslo metus užbaigusi mergina susipakavo savo mantą (309 kg). Šią palikusi geležinkelio stotyje grįžo dar namo, o kitą rytą ją, pripuolusią prie lango, jau truktelėjo už skverno kulka: iškart suprato, kad prasidėjo karas. Visur eilės, sumaištis... Jos turtas – radijo aparatas „Blaupunkt“, dviratis, dar šis tas – liko Tryškių geležinkelio stotyje (greičiausiai buvo subombarduota), o ji pati atskubėjo į Kybartus.
Frontui nuslinkus, mergina prisiminė ir savo dailės sugebėjimus. Beje, Janina Marija pasižymėjo ir plataus diapazono balsu, giedojo bažnyčios chore. Ji nuolat minėdavo kunigą Vincą Arnastauską, kuris 1930–1940 m. Kybartuose dėstė muziką ir vadovavo moksleivių bei suaugusiųjų chorams, o 1938 m. dainų šventei Klaipėdoje buvo parengęs Kybartų šaulių 70 dalyvių chorą. Vėliau jis tapo garsiu Lietuvos chorvedžiu, pirmųjų pokario muzikos vadovėlių autoriumi. Tačiau nutarusi, kad dailė – konkretesnis dalykas, jaunoji kybartietė 1942 m. įstojo į Lietuvos dailės akademiją.
Netapė kolūkinių vaizdų
ir ideologų portretų
Dukra į Vilnių iš Kybartų išsivežė ir mamą, o ši puikiai sostinėje prigijo: turėjo daržų, vertėsi kaip siuvėja ir šiaip žmonių buvo mėgstama už švelnų būdą. Janina Marija kietu valingu charakteriu daugiau panėšėjo į tėvą, jos brandai įtakos turėjo Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios kunigo prof. A. Lipniūno ugningi pamokslai, per kuriuos, artėjant frontui, jis ragindavęs Lietuvos jaunimą neiti nei į frontą, nei į reicho darbus. J. M. Mačiokaitė kaip ateitininkė darbavosi prie Aušros vartų įsteigtame fonde nukentėjusiesiems nuo karo šelpti.
J. M. Mačiokaitė-Pleškūnienė tapė aliejiniais dažais, pastele, akvarele: kūrė peizažus, portretus, natiurmortus ir kompozicijas. Kaip pedagogė, ji buvusi reikli, pergyveno keletą santvarkų ir ideologijų, bet joms nepasidavė. Menotyrininkai išskiria daugelyje parodų eksponuotą, meistriškumu pasižymintį aktorės Eugenijos Pleškytės, įtikinamus dvasininkų – Vilniaus krašto šviesuolio A. Lipniūno, Vilniaus arkivyskupo metropolito Julijono Steponavičiaus, Vilniaus vyskupo Juozo Tunaičio, kardinolo, Vilniaus arkivyskupo metropolito Audrio Juozo Bačkio – portretus. Dailininkės darbų yra įsigiję Lietuvos dailės muziejus, Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos dailės fondas, Genocido aukų muziejus, šalies bažnyčios ir privatūs asmenys Lietuvoje, Lenkijoje, Kanadoje, JAV, Vokietijoje.
Motinos globėjas – sūnus
1987 metais likusi našle (jos vyras – skulptorius Vladas Pleškūnas), visą savo meilę ir dėmesį moteris sutelkė į sūnų ir kūrybą. Nuo vaikystės mėgusi keliones, 89 metų sulaukusi dailininkė baidarėje vis „paškicuodama“ (darydama eskizus) nuplaukė su sūnumi į Latviją ir atgal.
Sūnus visą gyvenimą motina nuoširdžiai rūpinosi. Baigęs J. Naujalio muzikos mokyklą, Lietuvos muzikos akademiją, nuo 1978 m. jis yra Lietuvos operos ir baleto teatro altininkas. Bažnyčiose groja nuo 1980 m. Savo iniciatyva yra įrašęs ir išleidęs 3 personalines kompaktines plokšteles, aranžuoja bei komponuoja kūrinius altui.
Antras po Kauno
Pasak Andriaus Pleškūno, mama Vilniuje po Atgimimo stebėdamasi lygino skirtingų tautų sugyvenimo ypatumus su savo jaunystės Kybartais, sakydama: „Kas čia tam Vilniuj dedasi? Kažkoks anomalinis dalykas... Ten pas mus visokių gyveno: ir vokietukų, ir žydukų, ir rusų, bet iš skirtingų mokyklų suėję kaip mes visi gražiai sugyvenom!“
Sūnus su užsidegimu pasakoja apie motinos vaikystės miestą, kuriame vyravusi dvasingumo atmosfera jungėsi su aukščiausia kultūra. Mama su močiute girdavosi mačiusios ir girdėjusios daugybę didžių asmenybių, vis prisimindavo kartą sėdint svečiuose įstrigusį epizodą, kai A. Smetonos gatve pralėkė ką tik iš Paryžiaus grįžęs jaunas poetas ir vertėjas Juozas Tysliava, pasirėdęs galifė... Pritrenkiantis vaizdelis! Kybartai turėjo gražią tradiciją – kviestis į Lietuvą iš užsienio parvykstančius, pro Kybartus pravažiuojančius tautiečius dainininkus, poetus, rašytojus, kad jie geležinkelio stotyje arba „Gulbės“ salėje surengtų miestiečiams koncertą ar literatūros vakarą. Todėl mieste tada ir virė labai gražus kultūrinis gyvenimas.
Pasak A. Pleškūno, J. M. Mačiokaitė-Pleškūnienė ir jos draugės amžininkės, išsibarsčiusios po platųjį pasaulį, susitikusios vis kartodavo, kad Kybartai prieškariu pagal kultūrą buvo pelnę antro miesto po Kauno vardą.
Violeta MICKEVIČIŪTĖ
Projektą „Lietuva – širdy“ remia Spaudos, radijo ir
televizijos rėmimo fondas
Kybartų parapijos namų parodų galerijoje veikianti Janinos Marijos Mačiokaitės-Pleškūnienės 35 darbų ekspozicija – jau 21-oji dailininkės personalinė ir ketvirtoji, surengta po jos išėjimo į Amžinybę, paroda. Taip išpildytas dailininkės noras, rusenęs jos širdyje 2010-ųjų pavasarį, likus savaitei iki mirties: dar aplankyti Kybartus. |
J. M. Mačiokaitė-Pleškūnienė gimė 1920 m. rugsėjo 23 d. Kybartų geležinkelininkų šeimoje. Mokėsi Kybartų gimnazijoje, 1939 m. baigė Šiaulių mokytojų seminariją. 1942–1949 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje: tapybos mokėsi pas prof. A. Gudaitį ir V. Vizgirdą, piešimo – pas prof. J. Mikėną ir P. Aleksandravičių. Baigusi studijas dėstė tapybą, kompoziciją, piešimą Kauno J. Naujalio meno mokykloje ir Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume, nuo 1979 m. – Vilniaus J. Vienožinskio meno mokykloje.
Dailininkės mama Uršulė Albaitytė-Mačiokienė ir tėvas Silvestras Mačiokas kilę nuo Trilaukio. Garsusis Kybartų felčeris Vincas Mačiokas – dailininkės dėdė. Sūnus yra kruopščiai išsaugojęs gausybę mamos brangintų nuotraukų, kuriose ji užfiksuota tarp 1920-ųjų gimimo amžininkių kybartiečių Valės Kinkaitės, Leopoldos Švipienės (iš Kurpikų k.), Elės Rydelytės, dabar gyvenančios Nju Džersyje ir visad žinančios, kuris JAV lietuvis kaip laikosi, todėl vadinamos „visuotine enciklopedija“. Iš archyvinių nuotraukų žvelgia jaunosios prieškario kybartietės Angelė Skladaitytė (pasak A. Pleškūno, mama ją yra nutapiusi), Mikalina Červinskaitė-Narūnienė – violončelininkės Silvijos Narūnaitės-Sondeckienės, M. Rostropovičiaus mokinės, motina, Onutė Burbaitė, Staugaitytė, Krulevskaitė, Ardickaitė... Tarp merginų puikuojasi jų mokytoja Elena Papikaitė, kunigas Karaška, Nastė Vilkaitė-Petrauskienė, Beilė Mirbachaitė, kurią dailininkė po daugybės išsiskyrimo metų kartą netikėtai susitiko Palangoje. Pasirodo, Beilė su mama, per karą pasitraukusios į kaimą, skaromis apsimuturiavusios ir vaizduodamos „niemkutes“, išvengė tragiškos žydų lemties. Pasak A. Pleškūno, mama visad sūnui kartodavo, kiek daug jos jaunystės draugių išsigelbėjo: žmonės priglausdavo žydaites – būta Kybartuose teisuolių...
Per Pirmąjį pasaulinį karą, žmones suvarius į kluoną prie Virbalgirio, netoli Vaišvilų, trenkęs galingas sviedinys užmušė Uršulės tėvus Albaičius. Būsimosios dailininkės motinai ta patirtis giliai į širdį sėdo. Vėliau Uršulė ištekėjo, ėmė lauktis, bet daktarai įspėjo dėl sunkaus gimdymo, nes turėjo gimti dvynukai. Kadangi Silvestras Mačiokas buvo geležinkelininkas, kelias jam nebrangus, tai išvežė žmoną į Kauną gimdyti. Viena iš gimusių dvynukių mirė, o kita buvo parsivežta į namus Kybartuose, A. Smetonos g. 17 (dabar J. Basanavičiaus g.). Šiai mergaitei „laumės lėmė“ tapti garsia dailininke. Gabumai dailei pastebėti dar Kybartų progimnazijoje, kai per piešimo pamoką Janina Marija labai gerai nupiešė prezidento A. Smetonos portretą. Kadangi tais laikais žiūrėta, kad vaikas gerą specialybę turėtų, tai ir Mačiokaitė, išvažiavusi į Šiaulius, įstojo į mokytojų seminariją.
1939 m. baigusi mokslus Janina Marija mokytojavo Žemaitijoje. Mama laiškuose vis kviesdavo dukrą: „Janyte, grįžk, Janyte, grįžk – jau ant dangaus rašo...“ (suprask, skraido zuja lėktuvai). Mokslo metus užbaigusi mergina susipakavo savo mantą (309 kg). Šią palikusi geležinkelio stotyje grįžo dar namo, o kitą rytą ją, pripuolusią prie lango, jau truktelėjo už skverno kulka: iškart suprato, kad prasidėjo karas. Visur eilės, sumaištis... Jos turtas – radijo aparatas „Blaupunkt“, dviratis, dar šis tas – liko Tryškių geležinkelio stotyje (greičiausiai buvo subombarduota), o ji pati atskubėjo į Kybartus.
Frontui nuslinkus, mergina prisiminė ir savo dailės sugebėjimus. Beje, Janina Marija pasižymėjo ir plataus diapazono balsu, giedojo bažnyčios chore. Ji nuolat minėdavo kunigą Vincą Arnastauską, kuris 1930–1940 m. Kybartuose dėstė muziką ir vadovavo moksleivių bei suaugusiųjų chorams, o 1938 m. dainų šventei Klaipėdoje buvo parengęs Kybartų šaulių 70 dalyvių chorą. Vėliau jis tapo garsiu Lietuvos chorvedžiu, pirmųjų pokario muzikos vadovėlių autoriumi. Tačiau nutarusi, kad dailė – konkretesnis dalykas, jaunoji kybartietė 1942 m. įstojo į Lietuvos dailės akademiją.
Dukra į Vilnių iš Kybartų išsivežė ir mamą, o ši puikiai sostinėje prigijo: turėjo daržų, vertėsi kaip siuvėja ir šiaip žmonių buvo mėgstama už švelnų būdą. Janina Marija kietu valingu charakteriu daugiau panėšėjo į tėvą, jos brandai įtakos turėjo Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios kunigo prof. A. Lipniūno ugningi pamokslai, per kuriuos, artėjant frontui, jis ragindavęs Lietuvos jaunimą neiti nei į frontą, nei į reicho darbus. J. M. Mačiokaitė kaip ateitininkė darbavosi prie Aušros vartų įsteigtame fonde nukentėjusiesiems nuo karo šelpti.
J. M. Mačiokaitė-Pleškūnienė tapė aliejiniais dažais, pastele, akvarele: kūrė peizažus, portretus, natiurmortus ir kompozicijas. Kaip pedagogė, ji buvusi reikli, pergyveno keletą santvarkų ir ideologijų, bet joms nepasidavė. Menotyrininkai išskiria daugelyje parodų eksponuotą, meistriškumu pasižymintį aktorės Eugenijos Pleškytės, įtikinamus dvasininkų – Vilniaus krašto šviesuolio A. Lipniūno, Vilniaus arkivyskupo metropolito Julijono Steponavičiaus, Vilniaus vyskupo Juozo Tunaičio, kardinolo, Vilniaus arkivyskupo metropolito Audrio Juozo Bačkio – portretus. Dailininkės darbų yra įsigiję Lietuvos dailės muziejus, Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos dailės fondas, Genocido aukų muziejus, šalies bažnyčios ir privatūs asmenys Lietuvoje, Lenkijoje, Kanadoje, JAV, Vokietijoje.
1987 metais likusi našle (jos vyras – skulptorius Vladas Pleškūnas), visą savo meilę ir dėmesį moteris sutelkė į sūnų ir kūrybą. Nuo vaikystės mėgusi keliones, 89 metų sulaukusi dailininkė baidarėje vis „paškicuodama“ (darydama eskizus) nuplaukė su sūnumi į Latviją ir atgal.
Sūnus visą gyvenimą motina nuoširdžiai rūpinosi. Baigęs J. Naujalio muzikos mokyklą, Lietuvos muzikos akademiją, nuo 1978 m. jis yra Lietuvos operos ir baleto teatro altininkas. Bažnyčiose groja nuo 1980 m. Savo iniciatyva yra įrašęs ir išleidęs 3 personalines kompaktines plokšteles, aranžuoja bei komponuoja kūrinius altui.
Pasak Andriaus Pleškūno, mama Vilniuje po Atgimimo stebėdamasi lygino skirtingų tautų sugyvenimo ypatumus su savo jaunystės Kybartais, sakydama: „Kas čia tam Vilniuj dedasi? Kažkoks anomalinis dalykas... Ten pas mus visokių gyveno: ir vokietukų, ir žydukų, ir rusų, bet iš skirtingų mokyklų suėję kaip mes visi gražiai sugyvenom!“
Sūnus su užsidegimu pasakoja apie motinos vaikystės miestą, kuriame vyravusi dvasingumo atmosfera jungėsi su aukščiausia kultūra. Mama su močiute girdavosi mačiusios ir girdėjusios daugybę didžių asmenybių, vis prisimindavo kartą sėdint svečiuose įstrigusį epizodą, kai A. Smetonos gatve pralėkė ką tik iš Paryžiaus grįžęs jaunas poetas ir vertėjas Juozas Tysliava, pasirėdęs galifė... Pritrenkiantis vaizdelis! Kybartai turėjo gražią tradiciją – kviestis į Lietuvą iš užsienio parvykstančius, pro Kybartus pravažiuojančius tautiečius dainininkus, poetus, rašytojus, kad jie geležinkelio stotyje arba „Gulbės“ salėje surengtų miestiečiams koncertą ar literatūros vakarą. Todėl mieste tada ir virė labai gražus kultūrinis gyvenimas.
Pasak A. Pleškūno, J. M. Mačiokaitė-Pleškūnienė ir jos draugės amžininkės, išsibarsčiusios po platųjį pasaulį, susitikusios vis kartodavo, kad Kybartai prieškariu pagal kultūrą buvo pelnę antro miesto po Kauno vardą.
Violeta MICKEVIČIŪTĖ
Projektą „Lietuva – širdy“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
Publikuota: 2012-10-12 06:03:43
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|