„Santaka“ / Tautodailininko medžio piešiniuose – „suklijuotas“ gyvenimas

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2012-09-24 06:27

Dalinkitės:  


Šį savo darbą taudodailininkas Algirdas Šatraitis padovanojo parodą parengusiam Vilkaviškio krašto muziejui.

Romo ČĖPLOS nuotr.


Tautodailininko medžio piešiniuose – „suklijuotas“ gyvenimas

Šis rugsėjis tautodailininkui Algirdui Šatraičiui buvo ypatingas. Mėnesio pradžioje vyriškis šventė 80 metų jubiliejų ir surengė savo darbų parodą. Šios garbios sukakties nepraleido tylomis nei jo šeimos nariai, kaimynai, giminaičiai, nei Savivaldybės administracijos, kultūros darbuotojai, dvasininkai, studijų draugai, buvę kolegos ir bičiuliai sodininkai. Paežerių dvaro ledainė vos talpino svečius, susirinkusius pagerbti vilkaviškiečio bei apžiūrėti jubiliejinės jo darbų parodos „Prakalbinto medžio sakmė“.


Medžio piešiniai


Tai, ką pastaruosius 20 metų iš medžio kuria tautodailininkas Algirdas Šatraitis, vienu žodžiu įvardyti sunku. Vieni jo darbus vadina vitražais, medžio graviūromis, kiti – mozaikomis, kai kas technologiją vaizdžiai įvardija netgi kaip mezgimą medžiu arba autorių tituluoja medžio juvelyru. Pats jis sako, kad tai, ką kuria, taikliausia būtų vadinti medžio piešiniais. Vilkaviškietis „nupiešęs“ jau apie pusantro šimto vaizdų. Trakų pilis, Saulės mūšio scena, Vilkaviškio katedra, Alvito bažnyčia, Šventoji šeima, senovės lietuvių dievai, Salomėja Nėris, pasakų personažai ir scenos, herbai, koplytstulpiai, Vilkaviškio sinagoga – tai tik dalis objektų ir siužetų, įamžintų medžio piešiniuose.

Tačiau unikalia technika atlikti darbai šilto, jaukaus piešinio įspūdį kelia tik tuomet, kai gėriesi jau baigtu darbu. Pats procesas – labai kruopštus ir ilgas, reikalaujantis begalinės kantrybės. Kūrybinė „virtuvė“ – itin konkreti, tiksli, iš pirmo žvilgsnio netgi labiau techniška nei meniška.


Suklijuoti dešimtmečiai


Subrandinęs mintį, ką nori kurti ir būsimu kūriniu pasakyti, A. Šatraitis sėda ruošti darbo brėžinio popieriuje. Šiame etape praverčia ne vienus metus kaupta inžinieriaus patirtis. Tautodailininkas nusibraižo būsimą vaizdą, o paskui pieštuku tarytum skaido, „pjausto“ jį į daugybę mažų detalių. Skaidymo smulkumą lemia vaizdui išgauti reikalingas šešėlių žaismas, spalvų gamos. Pavyzdžiui, kurdamas dr. Jono Basanavičius atvaizdą, įspūdingą tautos patriarcho barzdą kūrėjas išskaidė į 250 dalių. Kai brėžinys popieriuje baigiamas, jį reikia perkelti ant medinio būsimo darbo pagrindo, ant fono. Popierinius brėžinius, kurių suskaičiuoja apie tūkstantį, A. Šatraitis arba dovanoja mokykloms, arba saugo savo archyve.

Kitą darbo etapą taikliai apibūdino buvęs A. Šatraičio kolega, o dabar – tautodailininko sekėjas, technologijų mokytojas Visvaldas Kalinauskas. Pasak jo, darbai gimsta „mažam kambarėly naudojantis juokingai primityviais įrankiais“. Pats A. Šatraitis teigė, kad jis iš medžio ne drožia, o pjausto. Parodos atidarymo svečiams rodytame televizijos filmuke apie nagingąjį vilkaviškietį šis kūrėjas buvo vadinamas siaurapjūklio virtuozu. Šituo įrankiu, turinčiu vos ne vos įžiūrimus dantukus, tautodailininkas ir darbuojasi. Kad pagamintų vieną detalę, reikia maždaug 15 minučių. Tad per valandą išpjaunamos keturios. Po pusvalandžio darbo būtinas poilsis akims, nes žvilgsnis pjaustant vingrias linijas ypač įtempiamas. Kurdamas literatūros klasiko Kristijono Donelaičio paveikslą, vilkaviškietis bene dešimt dienų darbavosi vien prie plunksną laikančios rankos, kurią buvo suskaidęs į 50 dalių.

Skaičiai apie detalių gausą, minutes ir valandas, praleistas prie kūrinių, atrodo gal kiek sausoki ir negyvi, jeigu darbai apžiūrinėjami viešoje parodų salės erdvėje. Tačiau kai A. Šatraičio bute regi įspūdingais kūriniais nukabinėtas svetainės sienas, o gretimame kambaryje girdi dūzgiantį pjūklelį, nejučia apima netgi bauginanti mintis: jeigu laikas, skirtas paveikslams kurti, grįžtų, kokia jo lavina užlietų šituos namus... „Daug tūkstančių valandų be galo įtempto darbo“, – patvirtina vilkaviškietis. Kita vertus, tai unikalu – juk ne dažnas kasdien viename kambaryje regi darbuose „suklijuotus“ savo gyvenimo metus.


Svajojo prakalbinti medį


Išpjautos dalelės, kai kurios – vos pipiro dydžio, šlifuojamos, preciziškai priklijuojamos. A. Šatraitis darbų nei dažo, nei lakuoja. Paveikslus „spalvina“ derindamas skirtingų rūšių medieną, o lakas, jo įsitikinimu, „uždaro medžio energiją“.

„Visą gyvenimą be galo mėgau grožį ir medį. Medis šildė, gydė, pakeldavo suklupusį. Apie medžio prakalbinimą ilgai svajojau. Jis gyvas ir šiltas, tik su juo reikia mokėti susikalbėti. O dabar man įdomiausia išsiaiškinti, ką galima iš medžio padaryti“, – mintimis dalijosi tautodailininkas.

Savotiškas iššūkis, kuriam A. Šatraitis ryžosi tik po kokių penkiolikos metų praktikos, – kurti gyvų žmonių portretus. Nors yra pavaizdavęs ne vieną istorinę asmenybę, imtis darbo, kurio rezultatą matys ir vertins pats „modelis“, – gana drąsu. „Baisiausia būna tada, kai žmogui pirmą sykį parodai jo portretą. Tiktai kai žmogus nusišypso ir dar pasako: „Vienas prie vieno“, tada palengvėja“, – atviravo kūrėjas.

Ne kartą sulaukęs pačių palankiausių sukurtų portretų įvertinimų, vis dėlto šiuo metu jis telkiasi į istorinius objektus, stengiasi nenuklysti nuo tautinių temų ir motyvų, nuo dvasingumo. Iš vilniečių architektų girdėtas svarstymas, kad kažin ar dar kas nors Lietuvoje taip kuria, autoriui leidžia spėti, jog galbūt istorinę atmintį jis fiksuoja unikaliu, paties sugalvotu būdu.


Išpuošė mokyklą ir bažnyčią


A. Šatraičio, ekonomisto ir inžinieriaus, ilgamečio Vilkaviškio buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato vadovo, posūkis į tautodailę lemtingai susijęs su paskutine jo darbovietė – Alvito pagrindine mokykla. Jai kūrėjas negaili gražių žodžių: „Mano kūrybinis metas prasidėjo mokykloje. Mokykla mane pakėlė, čia man buvo duota „žalia gatvė“, į darbą eidavau kaip į šventę, negailėjau nei laiko, nei pastangų.“

Pasak buvusių A. Šatraičio kolegių Birutės Šeimienės ir Leonoros Čėplienės, savo stilių mokykla turi būtent šio žmogaus dėka. Negali nepastebėti koplytstulpio įstaigos prieigose, skoningų medinių stendų, įvairių interjero elementų, kurie puošia patalpas, skleidžia šilumą ir jaukumą. Turbūt įspūdingiausias mokytojo A. Šatraičio, jo kolegų ir mokinių darbas – techninis-kūrybinis projektas „Paskutinė vakarienė“. Paveikslas sukurtas iš 19 tūkst. dalių. Akivaizdu, kad ėmęsis mokytojauti A. Šatraitis rado būdą, kaip sudominti ir išlaikyti vaikus prie daug kantrybės, kruopštumo ir laiko reikalaujančio darbo.

Alvito parapijos klebonas kun. Vytautas Kajokas, kvietęs mokytoją su mokiniais į talką prie bažnyčios apdailos darbų, sakė prašęs paprastomis medžio juostelėmis įrėminti langų angokraščius. Rezultatas kur kas pranoko lūkesčius: Alvito bažnyčia išpuošta originaliais rankų darbo medžio pjaustiniais.

Buvęs mokytojas suskaičiuoja, kad bene 15 jo mokinių tapo juvelyrais, graveriais, skulptoriais, staliais, dailininkais. Už jaunųjų medžio drožėjų ugdymą bei tautodailės tradicijų puoselėjimą Vilkaviškio rajone jubiliatui padėką įteikęs meras Algimantas Antanas Greimas pastebėjo ir A. Šatraičio asmeninę stiprybę istorinių permainų sūkuryje: brandaus amžiaus žmogus rado savyje meno gyslelę, pajuto kūrybinį impulsą, kuris jau du dešimtmečius teikia prasmę jo dienoms.

A. Šatraičio žmonėms dalijamus savo metus ir menininko pasirinktą kūrybos metodą lakoniškai nusakė Alvito pagrindinės mokyklos mokytojai: „Sutrupinu save lyg duoną į daugybę trupinių.“ Įstaigos bendruomenė buvusio kolegos kūrybą įamžino jam pačiam ir visiems tautodailės mėgėjams vertingu būdu: dienos šviesą išvydo A. Šatraičio darbų katalogas, kuriame publikuojamas ir paties kūrėjo rašytas tekstas.



Renata VITKAUSKIENĖ






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas