Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2012-09-19 22:23

---

„Kiekvienas darbas – tarsi vainikas, supintas iš to, ką gražiausio randi savyje“, – per parodos atidarymą kalbėjo V. Armanavičienė.

Romo ČĖPLOS nuotr.

Iki spalio 4 dienos Kybartų parapijos salėje eksponuojama popieriaus karpytojų grupės „Sėjinis“ karpinių paroda „Vainikai“. Visas darbų autores karpiniais dar mokyklos suole „užkrėtė“ dailės mokytoja ekspertė Virginija Armanavičienė.

Karpytojos, kurių darbai rodomi Kybartuose, – jau senokai nebe mokinės, o šeimas sukūrusios moterys, tačiau ryšys tarp mokytojos ir buvusių mokinių išlikęs ir brandina vis naujus vaisius.


Atspirtis – etnokultūra

Patekęs į salę, kurioje iškabinti popieriaus karpytojų grupės „Sėjinis“ darbai, suvoki, kad šitoje erdvėje ir tarp šitų darbų nori ar nenori esi priverstas stabtelėti, nurimti.

Tai daryti verčia įspūdingi karpiniai, kuriems sukurti prireikė ne vienos valandos.

Tyrinėdamas ilgo ir itin kruopštaus darbo rezultatus gali žavėtis bendru vaizdu, įspūdžiu, gali karpinyje atrasti daugybę iškalbingų detalių, kurių kiekviena taip pat yra prasminga, traukia akį ir skraidina mintį.

Mąstyti skatina ir grupės pavadinimas – „Sėjinis“.

Mokytoja V. Armanavičienė pasakojo, kad šis žodis – etninis lietuvių birželio mėnesio pavadinimas ir kad jis tarsi pats „prikibo“, nes pasiūlymas rengti parodą karpytojas pasiekė būtent birželį. Ekspozicijos pavadinimas „Vainikai“ idėjos realizavimo laiką dar patikslina – parodos debiutas Marijampolėje vyko prieš pat Jonines, tad karpytojos vainiko simboliu dar kartą subtiliai prisilietė prie etninio paveldo.

„Kiekvienas darbas – tarsi vainikas, supintas iš to, ką gražiausio randi savyje“, – per parodos atidarymą Kybartuose kalbėjo V. Armanavičienė.

Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos pedagogių Jolantos Jasulaitytės bei Dalios Viliušienės į renginį atlydėtos gimnazistės netruko įvertinti ne tik eksponuojamų karpinių grožį, bet ir turiningas „Sėjinio“ vadovės mintis.

V. Armanavičienė pasakojo, kad karpiniai – etninė lietuvių savastis, jais nuo seno prieš šventes buvo puošiami langai, šventųjų paveikslai. Norvegijoje karpiniai paskelbti nacionaliniu paveldu. „Ir mūsų krašte tas pats, tik mes ne taip garsiai tai sakome“, – teigė mokytoja.


Tebevienija poreikis kurti

Pirmąkart išgirdus apie šią popieriaus karpytojų grupę mintyse kūrėsi vaizdinys, kaip ji veikia: popietėmis arba vakarais susirenka bendraminčiai ir jaukiai šnekučiuodamiesi prie arbatos puodelio žirklutėmis raito popieriuje vingriausias linijas.

Tačiau nieko panašaus nėra. „Sėjinis“ – virtualiai gyvuojanti grupė, turinti savo „kamputį“ Facebook‘e.

Vis dėlto jeigu nebūtų išlikusio vienijančio poreikio kurti, gyvybės tokiam ryšiui neįpūstų jokios dirbtinės skaitmeninės technologijos.

„Sėjinio“ karpytojai pasklidę po visą pasaulį: lietuviški etniniai karpiniai kuriami Danijoje, Norvegijoje, Anglijoje.

Su dailės mokytoja V. Armanavičiene dalis buvusių mokinių bendrauja ir konsultuojasi internetu. Tokiu būdu tartasi ir dėl parodos „Vainikai“.

O štai Rimavičių kaime (Gižų sen.) gyvenančiai karpytojai Rasai Stasiulevičiūtei-Kareivienei kelis patarimus mokytoja davė trumpoje, bet dalykiškoje konsultacijoje, vykusioje automobilyje pakeliui į parodos atidarymą: „Pasiimk eilėraščių knygą, joje rasi atraminius žodžius. Veiksmažodžiai padiktuos karpinio linijų dinamiką, daiktavardžiai pasiūlys vaizdinius.“

Pedagogė tebeskatina buvusias mokines atsispirti „nuo gimtųjų žemių, nuo gimtųjų erdvių, nuo to, kas skraidina“.

Jos žodžiai įsikūnijo Lauros Armanavičiūtės-Liachovičienės darbe „Gižai“, Rūtos Natkevičiūtės-Zambienės triptiche, Vaidos Kučiauskaitės-Babilienės, Živilės Jaseliūnaitės-Abraitienės karpiniuose. O žiūrėdamas į Vilmos Jaseliūnaitės-Anskaitienės darbą „Kol dar lelijos ežere“ bandai suvokti, kaip žirklėmis autorė sugebėjo sukurti popieriuje tekėjimo įspūdį.

Popieriaus karpytojų grupės „Sėjinis“ paroda, papildyta dar aštuonių autorių darbais, spalio mėnesį atkeliaus ir į Vilkaviškį.



Renata VITKAUSKIENĖ

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---