„Santaka“ / Į darbą vis dar sugrįžta sapnuose

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2012-09-12 22:33

Dalinkitės:  


Danutė Viltrakienė sakė tapusi atspari suaugusiųjų ašaroms, tačiau skriaudžiamų vaikų istorijos kaskart sugraudindavo.

Romo ČĖPLOS nuotr.


Į darbą vis dar sugrįžta sapnuose

Eglė KVIESULAITIENĖ

Nors praėjo jau trys savaitės, kai ilgametė rajono Savivaldybės administracijos Vaiko teisų apsaugos skyriaus vedėja Danutė VILTRAKIENĖ atsisveikino su darbu ir išėjo į užtarnautą poilsį, ji save vis dar pagauna galvojančią, kaip spręs vieną ar kitą darbinę problemą. Nuo pat tarnybos įkūrimo jai vadovavusi moteris, pasakodama apie 17 metų darbo patirtį, vis dar įterpia „mes“ – lyg niekur ir nebūtų išėjusi.

– Pagal išsilavinimą esate pedagogė, rusų kalbos mokytoja. Kaip Jūsų gyvenime atsirado vaiko teisių apsauga?

– Vaiko teisių apsaugos tarnyba buvo įkurta prieš 17 metų, tačiau ji neatsirado tuščioje vietoje. Iki tol dirbusi mokytoja, 1987 metais atėjau dirbti į rajono Savivaldybės Švietimo skyrių. Kuravau socialinę sritį – dirbau su šeimomis. Todėl darbas su vaikais ir jų tėvais man nebuvo nei naujas, nei nepažįstamas. Kadangi man buvo patikėta vadovauti naujai struktūrai, nuo pat pradžių bandžiau formuoti besikuriančią vaiko teisių apsaugą mūsų rajone. Aš labai mylėjau savo darbą, nors buvau griežta ir reikli.

Džiaugiuosi, jog per mano vadovavimo metus tarnyboje nebuvo skaudžių atvejų, kad būtume kažką „pražiūrėję“, laiku neužkirtę kelio. Kai išgirsdavome, jog kuriame nors rajone rastas nuo bado išsekęs vaikas, visuomet galvodavau: ką veikė vaiko teisių apsaugos specialistai, kad to nematė?

– Kas pasikeitė vaiko teisių apsaugos srityje per visus tuos metus, kai egzistuoja ši tarnyba?


– Daug kas keitėsi įstatymų bazėje, o kartu vyko pokyčiai ir mūsų veikoje. Keitėsi įvaikinimo įstatymas, sugriežtėjo nuostatos dėl vaiko privatumo apsaugos. Kai buvo įkurta tarnyba, joje dirbome dviese: aš ir Marija Kižienė. Vėliau darbuotojų skaičius išaugo iki šešių. Pasikeitė ir pavadinimas – tarnyba tapo Savivaldybės administracijos skyriumi.

Labai pakito požiūris į smurtavimą: kas anksčiau buvo laikoma tiesiog vaiko „auklėjimu“ fizinėmis bausmėmis, dabar laikoma smurtu. Nors reikia pripažinti, kad šis požiūris pakito įstatymuose, bet tėvų sąmonėje kinta labai lėtai. Net išsilavinę žmonės dar toleruoja auklėjimą „rykšte“ ir nenori suvokti, jog geresnių rezultatų galima pasiekti auklėjant meile ir geru žodžiu.

– Bet lietuviai vadovaujasi liaudies išmintimi, kad už vieną muštą dešimt nemuštų duoda...


– Patikėkit, mano praktika rodo, jog šie metodai sukelia atvirkštinę reakciją. Aš tikiu, kad gerumas gimdo gerumą. Muštas vaikas greitai pajunta, jog fiziškai stipresnis asmuo gali palaužti silpnesnį.

Prisimenu šeimą, kur mama dukreles auklėdavo „rykšte“. Ne kartą ant mergaičių kojų pastebėję mušimo rumbus baudėme mamą. Atsimenu, kai teisme sriūbavo visos trys: apsikabinusios mamos kaklą dukrelės tvirtino atleidžiančios motinai. Tačiau po kelerių metų situacija apvirto aukštyn kojomis: pajutusios, jog gali apsiginti, ranką keldavo jau paauglės dukros. Tuose namuose vykdavo tikros grumtynės.

– Daugelis įsivaizduoja, kad Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbas – „kabinetinis“.


– Iš naujų darbuotojų tekdavo išgirsti, kad įsivaizdavo einančios į „švarų“, prestižinį darbą, kur teks tvarkyti įvarius globos, įvaikinimo dokumentus. Deja, kasdienybė visiškai kitokia. Ne kiekvienas atlaiko, kai tenka vykti į šeimas, iš girtaujančių tėvų atimti verkiančius vaikus, juos vežti į globos namus. Tenka įprasti prie šokiruojančių vaizdų, skurdžios aplinkos, kurioje auga neprižiūrimi vaikai, dažnai – net agresijos. Todėl buvę atvejų, jog skyriuje pradėję dirbti nauji žmonės to neatlaiko ir pasako atėję ne tam, kad kariautų su alkoholikais. Palyginti su kitais Savivaldybės administracijos skyriais, mūsiškiame darbas, ko gero, kelia daugiausia emocijų, psichologinės įtampos, streso.

Skaudu, kad aplinkiniai dažnai problemą mato kitaip nei mes, vaiko teisių apsaugos specialistai. Neretai mums paskambina ir praneša: motina geria, paimkite iš šeimos vaikus. Žmonės net neįsivaizduoja, ką jaučia vaikai, kai atvykusios pareigūnės juos išgabena iš namų. Dažnai visą kelią mums tenka guosti kūkčiojantį mažylį. O tuomet, kai jis lyg ir aprimsta, pradeda tavimi pasitikėti, tenka jį vėl atplėšti nuo krūtinės ir atiduoti globos namų auklėtojoms. Tokių šeimų problemas turėtų padėti spręsti ne tik specialios tarnybos, bet ir aplinkiniai: artimieji, kaimynai, seniūnija.

– Ko gero, per ilgus darbo metus įsiminė ne vienas tiek skaudus, tiek džiugus atvejis?


– Kai pradėjau dirbti šį darbą, dažnai klausdavau savęs, ar pajėgsiu, ar sugebėsiu užsigrūdinti. Prisimenu pirmą skaudų teismą, kuriame tėvams buvo apribotos teisės į tris vaikus. Nuvažiavau paimti vaikų ir pamačiau kraupų vaizdą: jau nuo ryto girta kompanija laukė, kada mažylių mama grįš su buteliu degtinės, o aplink vaikštinėjo pusnuogiai vaikai. Pasakiau, jog atvažiavau paimti vaikų, tačiau aplinkiniai net nesureagavo. Tarp suodinų skudurų pradėjau ieškoti drabužėlių, rengiau mažylius, o pačiai taip suspaudė širdį, kad nusisukusi į sieną negalėjau sulaikyti ašarų. Tuomet mąsčiau, jog kiekvieną kartą verkti negalėsiu, – juk toks mano darbas. Tačiau susigraudinti tekdavo labai dažnai...

Pačios šviesiausios mūsų darbo akimirkos – surasti įtėviai. Šiemet mes jau įvaikinome šešis vaikučius, nors paprastai šis skaičius per visus metus siekia tris ar keturis. Visi jie rado tėvelius Lietuvoje. Neabejoju, kad tai didelis mūsų skyriaus specialistų nuopelnas, nes laiku buvo sutvarkyti dokumentai, nustatytas statusas.

Ne paslaptis, jog įsivaikinančios šeimos nori kuo mažesnių vaikučių, o vyresniems rasti įtėvius daug sunkiau. Todėl labai svarbu nepraleisti momento. Nors visuomet siekiame, kad vaikus augintų biologiniai tėvai, leidžiame jiems pasitaisyti, tačiau beviltiškais atvejais, kai tėvai nepasitaiso net trečią kartą praradę vaikus, mažylių labui geriau apsispręsti greičiau.

Būta ir juokingų atvejų. Pamenu, nuvykome mudvi su kolege M. Kižiene į vieną rajono kaimą pas socialinės rizikos šeimą. Namuose radome tėvą su vaikais. Pradėjome jį barti, kodėl vaikai dienos metu ne mokykloje, o vyras stvėrė į rankas šakę ir rėkdamas „Lauk iš čia!“ puolė mus vytis.

Sprukome su kolege laukais neatsisukdamos. Sustojusios puolėme svarstyti, ar agresyvus vyras nenuskriaus vaikų. Tačiau priėjusi kaimynė mus nuramino, jog visai ne dėl vaikų vyras susinervino: tuo metu jis virė naminę degtinę ir išsigando, kad mes nepamatytume.

– Per ilgą darbo praktiką matėte daug panašių į televizijos laidos „Nacionalinė paieškų tarnyba“ rodomas istorijas. Kokie jausmai Jus apninka žiūrint tokias laidas ?


– Labai suprantu vaikus, kurie bet kokia kaina nori atrasti artimuosius, susipažinti su savo biologine motina. Patyriau, jog vaikui ji vis tiek brangi, kad ir kokia būtų.

Prisimenu vieną atvejį, kai iš tikrai degradavusios mamos buvo atimti vaikai. Vienus priglaudė giminės, o pora liko Kybartų globos namuose. Tie du vaikučiai iš Kybartų pėsčiomis keliolika kilometrų nueidavo į Pajevonį, kad tik pamatytų savo mamą.

Esu įsitikinusi, jog tokiais atvejais vaikai savo tėvus myli kur kas labiau, nei šie savo atžalas. Žvelgdama televizoriaus ekrane į vieną ar kitą ašarojančią moterį visuomet noriu paklausti, kur pati buvo, kai vaikui jos taip reikėjo.

Tapau atsparesnė tokių žmonių ašaroms, graudiems pasiaiškinimams – manęs tai nebegraudina. Aš įsitikinusi, kad vaikui buvo padaryta nepataisoma žala ir jokios ašaros to neatpirks.

– Išėjusi į užtarnautą poilsį gyvenimą galite skirti sau ir artimiesiems, nes nebeliko rūpesčių dėl svetimų vaikų.


– Kai prieš porą metų gimė anūkė, tada svarstėme, kas ją saugos, kai dukrai reikės grįžti į darbą. Tuomet sakiau: kaip gerai, kad man jau ateis laikas išeiti į užtarnautą poilsį. Mintimis šiam momentui visuomet ruošiausi ir buvau susitaikiusi, viską tarsi „susidėsčiusi“ sąmonėje.

Perdavusi darbus, lūkuriavau Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo ir nerimavau, kad šio vis nėra. Tačiau kai telefono ragelyje išgirdau, jog turiu ateiti šį įsakymą pasirašyti, viduje tarsi kas nutrūko, krūtinę suspaudė jaudulys. Supratau – jau viskas. Nors puikiai suvokiu, kad jau laikas pailsėti, kad tai dėsninga ir neišvengiama, vis dėlto apninka jausmai, kuriuos protu suvaldyti sunku.

Kol kas dar nepajėgiu susitaikyti su mintimi, jog man nebereikia spręsti darbinių problemų. Nors dieną užsiimu kitais reikalais ir užsimirštu, naktimis vis dar „kariauju“ su vaikų neprižiūrinčiais tėvais, svarstau, ar jau atėjo laikas atimti jų vaikus, ar dar tikėti, kad pasitaisys. Netgi pabudusi dar bandau galvoti, kol suvokiu, jog man nebereikia, nes yra kas galvoja už mane.

Sudėtinga greitai viską nutraukti – būtina adaptacija. Todėl tai ir yra pirmasis mano planas – priprasti, susigyventi. Tada pajusiu džiaugsmą ir visus „pensijos“ teikiamus privalumus. O veiklos tikrai užteks.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas