„Santaka“ / Eksperimento sunaikintas kaimas gyvas tik nuotraukose ir prisiminimuose

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2012-09-07 06:45

Dalinkitės:  


Fotomenininko Sauliaus Patumsio parengta fotografijos darbų paroda apie Puodžiškių kaimą sulaukė puikaus iš šio krašto kilusių žmonių įvertinimo.

Eksperimento sunaikintas kaimas gyvas tik nuotraukose ir prisiminimuose

Dangyra APANAVIČIENĖ

Puodžiškių kaimo gyventojų susitikimas buvo unikalus tuo, kad į jį susirinko jau nebeegzistuojančio kaimo žmonės, o juos sukvietė jaunas aktyvus fotomenininkas, kurio sąsajos su šia nuošalia, niekuo neišsiskiriančia, tačiau kitiems labai brangia rajono vietove, labai menkos.


Sunaikintam kaimui prisiminti


Prie Šūklių miško prigludusiame Puodžiškių kaime (Klausučių sen.) šiuo metu gyvena vos trys gyventojai. Po kolektyvizacijos ištuštėjusiuose laukuose nebelikę sodybų, tarp jų vinguriavusių vieškelių, kadaise augusių medžių, tačiau prisiminimai apie čia virusį gyvenimą vis dar gyvi buvusių šio kaimo gyventojų atmintyje.

Susitikti, pasimatyti, prisiminti – tokių norų vedami vieną rudenėjančią rugpjūčio dieną ir susirinko žmonės, patys gyvenę arba kurių tėvai, seneliai prieš daugelį metų gyveno Puodžiškių kaime.

Šio susibūrimo iniciatorius ir organizatorius – 28-erių Saulius Patumsis. Jis ne vienus metus praleido Anglijoje, tačiau šiemet sugrįžo į Lietuvą ir su drauge Sigute apsigyveno Vilniuje.

Saulius gimė ir augo Vilkaviškyje, o su Puodžiškių kaimu jį sieja tik tiek, kad vienas į šeimą įsiliejęs žmogus yra iš Girdauskų giminės, kilusios iš šio kaimo.

Renginys visiems jo dalyviams labai patiko ir paliko neišdildomą įspūdį, nes tai nebuvo eilinis kaimo gyventojų susiėjimas. Per susitikimą buvo pristatyta S. Patumsio fotografijos darbų paroda, kurioje atsispindėjo jauno autoriaus bandymai prisiminti ir paminėti jau fiziškai neegzistuojantį, kolektyvizacijos eksperimente sunaikintą Puodžiškių kaimą.

Kaip sakė pats Saulius, kartu tai buvo „renginys apie istorijos rašymą, atmintį, bendruomenės įsitraukimą“.


Istorija – per vaizdus


Po renginio pakalbinome S. Patumsį ir pasiteiravome, kodėl būtent jis, pačios jauniausios kartos atstovas, ėmėsi iniciatyvos surasti, suburti išnykusio kaimo žmones ir kaip jam apskritai gimė tokia idėja.

– Kai buvau aštuoniolikos, išvykau iš Vilkaviškio gyventi į Londoną. Norėjau įgyti naujų patirčių, pamatyti pasaulio, išmokti anglų kalbos, – pasakojo S. Patumsis. – Ten laikui bėgant pradėjau domėtis fotografija ir prieš dvejus metus įgijau fotografijos bakalauro diplomą Londono menų universitete (University of the Arts London).

Visados domėjausi Lietuvos istorija ir Lietuvos kultūra, norėjau suvokti, kas yra mūsų šalis ir kas esu aš pats. Taip pat studijų metu itin domėjausi emigracijos tema. Keletą metų fotografavau šeštadieninę lietuvių mokyklėlę Rytų Londone. O baigiamaisiais studijų metais praktikos projektą nusprendžiau kurti Lietuvoje.

Iš pradžių norėjau domėtis gyvenviečių istorija ar jų istorijomis, bet galų gale nusprendžiau labiau pasigilinti į kolektyvizacijos metu vykusį kaimų iškeldinimo procesą.

Noriu pabrėžti, kad ėmiausi tyrinėti kaip fotografas per vaizdus, o ne kaip istorikas.

– Kodėl sudomino kolektyvizacijos laikotarpis?


– Domėtis šiuo periodu panorau dėl daugelio priežasčių. Ir todėl, kad tai mūsų – Lietuvos – istorija, mano tėvų ir senelių istorija, ir todėl, kad man pasirodė labai keista žiūrėti į laukus bei girdėti, jog štai čia buvo kaimas ir jame gyveno ištisos kartos. Taip pat norėjau pasigilinti, kokia tai patirtis – palikti namus. Norėjau patyrinėti neseną sovietinį laikotarpį ir istoriją apskritai, t. y. pačią atmintį: kokiais būdais būtų galima bandyti prisiminti, ką reiškia prisiminti, ką tai reiškia tiems, kurie prisimena, ir tiems, kurie prisiminimų klausosi. Buvo įdomu suprasti, kaip galima istoriją tyrinėti per pokalbius, piešinius, šeimos nuotraukas, naujų nuotraukų kūrimą... Pagaliau, kaip tą informaciją būtų galima skleisti.

Kol kas duomenų apie kolektyvizaciją rasti pavyko labai nedaug. Nei istorinėse knygose, nei internete, nei keliuose aplankytuose muziejuose neradau pakankamai informacijos...

Žinau, skamba labai plačiai, bet štai tokių dalykų vedamas nusprendžiau projektą daryti apie kolektyvizacijos metu išardytą kaimą.

– O kodėl pasirinkote būtent Puodžiškių kaimą?


– Puodžiškius pasirinkau dėl to, kad tai vienas iš mūsų krašte per kolektyvizaciją išardytų kaimų, iš kurio yra kilusi dalis mano šeimos. Be to, norėjau tyrinėti labai konkretų kaimą, sutikti tikrus žmones ir kad tai būtų fiziškai įmanoma.


Nuotraukose – portretai, peizažai ir žemėlapiai


– Ką užfiksavote savo fotografijose?


– Mano, kaip fotografo, sumanymas buvo toks: suburti išsibarsčiusią bendruomenę bent simboliškai – per fotografinius portretus. O laikui bėgant, išbandžius kelis būdus fotografuotis, su puodžiškiečiais portretus kūrėme jų namuose, mūsų pokalbių erdvėse.

Su vienais pašnekovais braižėme buvusio kaimo žemėlapius, t. y. kaip jie atsimena savo namus (šie piešiniai-žemėlapiai taip pat papildė parodą), su kitais žiūrėjome senojo kaimo šeimos nuotraukas.

Taip pat parodą sudaro keletas peizažų nuotraukų, kurios buvo padarytos apsnigtose, dabar jau plynose Puodžiškių kaimo žemėse.

Beje, mano bičiulius studentus bei darbo kuratorius labai nustebino nuotraukose besikartojantis gėlių motyvas: tai rūbų audiniuose, tai staltiesių raštuose, tai paveiksluose ant sienų ir t. t. Taigi, portretuose yra užfiksuoti ne tik buvę Puodžiškių kaimo gyventojai, bet ir jų rankomis išdekoruoti, sukurti naujieji namai.

– Kaip kvietimą dalyvauti šiame projekte sutiko žmonės?


– Buvę senojo kaimo gyventojai ir jų šeimos mane priėmė labai šiltai. Kai lankiausi jų namuose, dosniai skyrė man laiko, noriai dalijosi prisiminimais. Tai, beje, man buvo nuostabi asmeniška žmogiška patirtis.

Taip pat žmonės entuziastingai prisidėjo ir prie renginio: vieni atsinešė savo asmeninių kaimo nuotraukų, kurias sudėjome į bendrą krūvą, kiti – naminių vaišių, o Stasė Būdienė buvo paruošusi sąrašą su Puodžiškių kaime gyvenusių žmonių pavardėmis, vardais, susitikimo metu kai kuriuos duomenis ji patikslino. Šiltai pasisėdėjome, pakalbėjome, kartu praleidome keletą valandų.

Žmonės vis bandė prisiminti ir papasakoti kaimo istorijų.

– Na, nufotografavote, parengėte baigiamąjį bakalauro darbą, jį apsigynėte – ir, atrodytų, viskas. Kodėl vis dėlto nusprendėte Puodžiškių kaimo žmones sukviesti į susitikimą?


– Visų pirma, norėjau parodyti tiems žmonėms, ką padariau. Antra šio projekto dalis ir buvo suburti bendruomenę bei pakviesti kitus žmones, kad prisimintume, kalbėtumėmės, pasimatytume.

Labai malonu, kad visi labai parėmė ir susirinko. Kai kurie atvyko su savo šeimomis, jaunesnėmis kartomis. Kitų nepavyko pakviesti, o dar kai kurių jau ir nebėra.


Būtų įdomu visiems


– Kas padėjo suorganizuoti susitikimą?


– Man labai padėjo iš Puodžiškių kilusi Nijolė Tamulevičienė, kuri pusę metų bendravo su manimi, kartu ėjo pas buvusius puodžiškiečius, mus supažindino. Taip po truputį iš vienų ir iš kitų žmonių daugiau sužinojau, kur kas gyvena, ir galėjau juos aplankyti.

Nijolė padėjo suorganizuoti ir renginį, supažindino su Roma Kružikiene, o ši entuziastingai suteikė galimybę parengti parodėlę Daržininkų kaimo bendruomenės namuose.

Taip pat mano šeima padėjo sukabinti darbus, paruošti salę, o svarbiausia – padrąsino.

– Koks tolimesnis šios puikios idėjos likimas?


– Noriu pasakyti, jog šis projektas tikrai nėra baigtas. Labai norėčiau sudaryti visiems prieinamą archyvą su nuotraukomis iš žmonių šeimų albumų. Taip pat šią parodą turėtų papildyti garso įrašai su žmonių prisiminimais apie savąjį kaimą.

Kitas uždavinys būtų nuspręsti, kur šią parodą surengti, kad ji būtų prieinama kuo daugiau žmonių, kaip į ją įtraukti jaunąją kartą. Galbūt vertėtų medžiagą paskelbti internete, suruošti parodas mokyklose, o gal vietiniame muziejuje? Bet apie tai dar reikia pagalvoti.



Šį rugsėjį S. Patumsis pradeda magistrantūros studijas Vilniaus universitete, kur mokysis Politikos ir medijos programos dalykų, susijusių ir su straipsnyje liečiama tema. Kaip sakė pats Saulius, jis jau nekantraudamas laukia, kada galės pradėti gilintis į šiuos jam be galo įdomius dalykus.



• Gyventojai prisimena, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą Puodžiškiuose gyveno 33 šeimos, pokario laikotarpiu į kaimą atsikėlė dar apie 10 šeimų.

• Daugumoje šeimų augo po 4–5 vaikus, gausiausia šeima turėjo devynias atžalas.

• Puodžiškių kaimo šeimos vidutiniškai dirbo po 8 ha žemės.

• Pirmojo po karo Lietuvos gyventojų surašymo, vykusio 1959 m. sausio 15 d., duomenimis, Puodžiškių kaime gyveno 204 žmonės.

• Per 2001 metų surašymą užfiksuoti jau tik 4 gyventojai, o šiuo metu čia gyvena viena šeima, kurioje yra 3 žmonės.







Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas