„Santaka“ / Ispanijoje lietuvaitė pasiilgsta tėviškės žalumos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2012-08-24 07:02

Dalinkitės:  


Neringa svetimoje šalyje po 12 metų jaučiasi visaverte Ispanijos gyventoja.
Nuotr. iš asmeninio Neringos BILBOKAITĖS archyvo.

Ispanijoje lietuvaitė pasiilgsta tėviškės žalumos

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Buvusi vilkaviškietė Neringa Bilbokaitė Ispanijoje gyvena jau 12 metų. Čia užaugo jos dukra Gryta, kuriai dabar septyniolika, čia gyvena jos draugai, čia ji susikūrė sau patogų gyvenimą. Atrodytų, jog saulėtoje šalyje dar tik trisdešimt šešerių metų sulaukusiai Neringai nieko netrūksta, tačiau širdis nuolat ilgisi žalių gimtinės kalvelių, pievų, ką tik nupjauto žolės kvapo ir, aišku, artimųjų...



Išvažiavo... dėl draugystės

Į Ispaniją Neringa išvyko kartu su trimis draugais. Vaikinai kalbino pažįstamus važiuoti kartu, nes automobilyje liko viena vieta, o keturiese kelionė atsieitų pigiau. Vilkaviškio siuvimo fabrike dirbusi jauna moteris susigundė pabandyti laimę. Juolab kad pinigų reikėjo, nes namuose, kur gyveno kartu su mama, augo dukrytė, o prasigyventi savo šalyje nematė jokių perspektyvų.

Į Ispaniją atvykusi ketveriukė manė gausianti darbo apelsinų plantacijose, tačiau ten jiems triūsti neteko. Greitai atvykėlių keliai išsiskyrė. Darbo visi kartu niekaip nesusirado, atsivežti pinigai ėjo į pabaigą ir pasilikti darėsi vis nejaukiau.



Teko daug mokytis

Vieną rytą, bėgiodama pajūriu (Neringa visada buvo sportiška ir savo pomėgio neapleidžia iki šiol), susitiko su jauna šeima ir netrukus įsikalbėjo. Paaiškėjo, kad jų nedideliems vaikams reikia priežiūros. Taip Neringa apsigyveno toje šeimoje, po kelių mėnesių grįžo į Vilkaviškį, pasiėmė kartu dukrytę ir vėl atsisveikino su gimtaisiais namais. Tada ji manė, kad tik laikinai, neilgam, kol užsidirbs pinigų, tačiau likimas susitvarkė savaip.

Praėjus kiek laiko jauna vilkaviškietė susirado darbą pakavimo dėžučių fabrike ir išsinuomojo atskirą būstą. Tiesa, gyvenamąjį plotą Ispanijoje išsinuomoti ne taip lengva: ispanai – atsargūs žmonės ir visose srityse prašo rekomendacijų.

Be to, Neringa mokėsi ispanų kalbos, studijavo šalies įstatymus ir ruošėsi laikyti egzaminus, kad galėtų gauti geresnį darbą. Gabi ir kruopšti moteris greitai išmoko kalbą, išlaikė ispanų teisės egzaminus ir jau po dvejų metų gavo tarnybą valstybės įstaigoje, panašioje į mūsiškę „Sodrą“. Septynerius metus ji sprendė, kokias neįgalumo pašalpas galima skirti besikreipiantiems ispanams. Darbas buvo lengvas ir Neringai patiko, juolab kad dirbti reikėjo nuo 9 iki 15 val.



Pradžia – rožėmis neklota

– Iš pradžių nebuvo lengva. Aš išėjau dirbti, Gryta buvo dar maža, o darželis kainavo labai brangiai, – pasakojo Neringa. – Tad nuo 6 metų dukrą leidau į mokyklą. Nusprendžiau, jog geriau tegul eina ten, mokosi ispaniškai, jeigu nesiseks – kartos kursą, nes tuomet nei darželio, nei auklės sau leisti mes negalėjome. Vėliau pasidarė lengviau: mergaitė ūgtelėjo, aš gavau gerą darbą. Pradėjau jaustis visaverčiu žmogumi.

Dvejus metus pragyvenusi šioje šalyje Neringa susipažino su ispanu Salvadoru. Niekada šeimos neturėjęs vyriškis po kiek laiko pasiūlė lietuvaitei apsigyventi kartu. Jau bemaž dešimt metų jie kartu. Vyriškis kaip savą priėmė ir Neringos dukrelę. Dabar visi trys jie gyvena dideliame name netoli Valensijos.



Darbo randa visada

Prieš trejus metus, užgriuvus sunkmečiui, Neringa prarado darbą: ji buvo atleista taupant įstaigos pinigus ir mažinant etatus. Tačiau jauna moteris ir dabar nuolat dirba. Sėdusi į 5 metų „Citroen C3“, kurį išsipirko per kelerius metus savo uždirbtais pinigais, ji savaitgaliais keliasdešimt kilometrų lekia padirbėti į barą virtuvėje, kelis kartus per savaitę išvalo atostogaujančiųjų apartamentus kurortiniame miestelyje, susiranda įvairių kitokių darbų. Pasak Neringos, nors šiuo metu šalyje sunkiau negu prieš krizę, bet vis tiek gyventi galima. Darbų, kad ir laikinų, visada galima susirasti.

Medžiagų ir technologijos dizaino diplomą Lietuvoje įgijusi moteris nepamiršusi ir siuvimo. Ji kuria rankų darbo suvenyrus, papuošalus, kurie net ir šiuo sunkiu metu turi paklausą. Mielos smulkmenėlės daug nekainuoja, tad ispanai jas noriai perka ir net užsisako padaryti suvenyrus savo asmeninėms šventėms.

– Galėčiau nedirbti ir tik prižiūrėti namus, – atviravo Neringa, – bet niekada nenorėjau būti nuo nieko priklausoma, visada troškau turėti savų pinigų ir leisti juos nesivaržydama.

Lietuvė su draugais buvo įsteigusi Valensijos ir Kasteliono krašto lietuvių draugiją. Valstybė jiems skyrė patalpas. Organizacija vienijo apie 30 lietuvių. Neringa čia lankydavosi nuolat ir grojo pirmu smuiku rengiant lietuviškų patiekalų, tradicijų, kostiumo pristatymus. Jaunos moters spintoje kabo tautiniai rūbai – suvalkietiškas kostiumas, kuriuo ji ne kartą puikavosi Ispanijoje. Nors lietuvių draugijos veikla šiuo metu kiek apmirusi ir jos nariai vis rečiau susirenka, nes reikia galvoti, kaip užsidirbti pragyvenimui, tačiau visi nuolat bendrauja telefonu, susitinka išgerti puodelio kavos.



Pablogėjimas – juntamas

Pasak jaunos moters, kad ir kaip būtų sunku, Ispanijoje jai šiuo metu vis dėlto nėra blogai. Aišku, čia žmonės taip pat turi mažiau darbo negu prieš krizę, padaugėjo vagysčių, mažiau uždirbama, ispanai išparduoda namus, kurių turėjo po keletą, nes juos tapo brangu išlaikyti.

Ūkininkai, anksčiau garsėję savo apelsinų derliais, dabar priversti apleisti sodus, mat supirkėjai labai mažai moka už produkciją. Štai pernai daugelis ūkininkų daugiau sumokėjo ūkio darbuotojams, negu gavo pelno. Kitų vaisių ar daržovių augintojai elgiasi panašiai. Kai kurie patys ėmėsi prekiauti savo išaugintomis daržovėmis ir vaisiais iš garažų, sandėlių prie namų.

Šalyje atlyginimo minimumas yra 800 eurų – tiek pat, kiek pas mus litais. Tačiau Ispanijoje, užsukęs į maisto prekių parduotuvę ir praleidęs 50 eurų, vargiai paneši kelis krepšius. Visi žinom, kiek maišelyje išsineštum prekių už 50 litų iš mūsų prekybos centrų...



Lietuvoje būti – per brangu

Vis dėlto Neringa ilgisi savo gimtinės, socialiniuose tinkluose nuolat bendrauja su kraštiečiais, gėrisi Vilkaviškio nuotraukomis ir su nostalgija prisimena laikus, kai basomis bėgiojo po Vilniaus gatvę. Tačiau, kaip prisipažino pati, atvykusi aplankyti sesers Živilės ir mamos, ji čia ilgai neišbūnanti.

– Man čia per brangu gyventi, – sakė Neringa. – Kiekvienąsyk turiu gerokai pataupyti, kad galėčiau atvažiuoti į Lietuvą ir leisti sau tiek, kiek galiu Ispanijoje. Kadangi mes su šeima mėgstame keliauti ir nenusėdime vienoje vietoje, tad grįžusi į tėviškę vežu dukrą apžiūrėti vis kito Lietuvos krašto. Juk mergaitė iš čia išvyko dar būdama maža, todėl noriu, kad ji geriau pažintų savo gimtąją šalį. Atvažiavusios visada stebimės, kiek žmonės čia moka už maistą, kiek kainuoja rūbai.

Neringa prisipažino vis dažniau pagalvojanti, ko reikėtų griebtis, kaip kabintis į gyvenimą grįžus į Lietuvą. Tačiau ateitis čia buvusios vilkaviškietės kol kas nevilioja. Be to, mama žino, kad dukra Gryta su ja nevažiuotų. Užaugusi Ispanijoje mergaitė priprato prie tos šalies gyvenimo būdo. Paauglei patinka Lietuva, tačiau savo ateities čia ji nemato.



Gyventi paprasčiau

– Ispanijoje ir jaunimas, ir suaugę žmonės elgiasi kur kas laisviau, nevaidina prieš vieni kitus, – sakė Neringa. – Dažnai šypsosi. Gal „kaltas“ saulėtas oras ir šiltas klimatas. Šioje šalyje vaikai su tėvais daug atviresni. Čia nėra tokių švenčių ar balių kaip Lietuvoje. Jeigu vaiko gimtadienis, tai jo draugams išsiuntinėjami kvietimai, kur nurodoma, kokio tipo vakarėlis ir nuo kada iki kada jis truks. Nurodytą valandą tėvai atveža ir išsiveža savo vaikus. Jokių tėvų lėbavimų iki paryčių čia nebūna. Panašiai vyksta ir saugusiųjų gimtadieniai, sutuoktuvių šventės. Prieš vestuves svečiai gauna pakvietimus su nurodytu banko sąskaitos numeriu. Į ją šventėje dalyvausiantys žmonės perveda atitinkamą sumą pinigų (dažniausiai tai būna 200 eurų 1 svečiui).

Net be progos į svečius susirinkus vaikams, namų šeimininkėms nereikia sukti galvos dėl to, kuo juos pavaišinti. Ispanijoje įprasta, kad žaisti pas draugus į namus einantis vaikas su savimi neštųsi ir maisto paketėlį – tai, ką jis pats mėgsta ir valgo. Tokie vaikų pasibuvimai vadinami „pažastiniais“ vakarėliais (isp. cena del cobaquillo). Mat dažniausiai maisto paketėlius vaikai atsineša pasikišę po pažastimi.

– Čia viskas daug paprasčiau, nėra užslėptos konkurencijos ar pavydo, žmonės mėgsta kalbėtis, – apie savo gyvenimą svetur pasakojo Neringa. – Man čia patinka. Gal todėl, kad aš pati esu atvira, mėgstu kalbėti, gestikuliuoti. Mano būdas lietuvius dažnai glumindavo, nes visada elgdavausi taip, kaip noriu: mieste lakstydavau su riedučiais, turėdavau daug draugų su motociklais ir mėgdavau jais važinėtis. Iki šiol turiu Vilkaviškio baikerių klubo „Maras“ lipduką, kuris užklijuotas ant mano automobilio. Ir dabar elgiuosi taip, kaip man atrodo, tik čia tuo niekas nesistebi.

Prisipažinsiu, jog prieš porą metų, kelišimtąjį kartą važiuodama tuo pačiu keliu, posūkyje sukdama į tą patį kaimą, kur dabar gyvenu, supratau: čia – mano namai. Tačiau širdyje ir sapnuose visada matau Lietuvą, į kurią taip norisi sugrįžti ir būti laimingai...






Projektą „Lietuva – širdy“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Popiežius Pranciškus palaimino Lietuvos žmones
* Vilkaviškio rajone nebelieka migracijos padalinio
* Vizito pas medikus mokestis drausmintų ir mažintų pacientų eiles
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ką kilnojo – gyrą ar svarstį?
Didelis metalinis rutulys su rankena jėgai ugdyti vadintinas svarsčiu. Taigi stipruoliai varžosi kilnodami svarstį, bet ne gyrą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas