Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-01-11 19:07

---

Petras Levickas buvo pasikūręs prieš keletą dienų sumūrytą viryklą.

Romo ČĖPLOS nuotr.

„Santakos“ redakcijai paskambinęs laikraščio skaitytojas pasakojo, kad spustelėjus šaltukui Pajevonyje galima tikėtis nelaimės.

„Netoli miestelio gyvenantis Petras Levickas savo nešildomoje trobelėje vienąkart bus rastas sušalęs. Dieną jis ištraukia pas draugužius, o vakare grįžęs įsisuka lovoje į skudurus ir taip vargais negalais praleidžia naktį. Dėl tokios šio žmogaus dalios nelabai yra ir ką kaltinti, nes Petras dar „nesubiręs“ vyriškis, gauna ir pensiją. Tik neturi valios atsispirti stikliukui. Be to, yra geros širdies, nenugena šalin tokių pat mėgėjų išgerti. Šie vargšą ir „melžia“ tol, kol Petro kišenės lieka tuščios“, – kalbėjo savo pavardės nesisakęs Pajevonio gyventojas.



Takelis – gyvybės ženklas

Ir anksčiau ne kartą leidžiantis žemyn nuo kalniuko Pajevonio ežero link, prie senkelio teko matyti tarp medžių pasislėpusią trobelę. Tokią varganą, jog nė į galvą neateidavo mintis, kad joje kas nors dar gali gyventi. Šitaip atrodo tik trobesiai, kuriuos seniai likimo valiai palikę šeimininkai.

Per sniegą numintas takelis šį kartą liudijo, kad vėjo perpučiama lūšnelė, kurioje priebučio langas užremtas susikraipiusiu faneros gabalu, nėra bedvasė. Kiek paklebenę užrakintas duris, išgirdome už jų krebždesį. Netrukus bendravome su šeimininku. Jis pasigyrė, kad jau trečia diena (lankėmės pirmadienį) pasikūrena iš plytų sumūrytą viryklą.

Iki tol ji buvo sugriuvusi. Viryklą suremontavo giminaitis ir, kaip supratome iš vėlesnių pasakojimų, artimiausias Petro bičiulis Juozas Kadusaukas, gyvenantis Pajevonio keturbutyje.



„Aš – ne bajoras“

Vietiniai nesistebi, matydami Pajevonyje Petrą nuolat ramstantį medį ir lūkuriuojantį prie Juozo namo. Net juokauja, kad P.Levickas čia yra tarsi „prisiregistravęs“.

Miestelyje kalbintos moterėlės kalbėjo, kad netrunka susiburti ir daugiau tokios „registracijos“ šalininkų, kurie ir sutirpdo geraširdžio bevalio žmogaus pensiją.

P.Levickas sakė, kad žmonės, anot patarlės, kito akyse pastebi ir krislą, o savose nemato nė rąsto, todėl tegul jie kalba, ką nori. Kaip supratome, Petras vadovaujasi savo filosofija: draugai jam padeda, todėl jiems irgi reikia atsilyginti. Štai Kadusauskas pamūrijo viryklą. Kol buvo gyva jo sesuo Birutė, ji paruošdavo ką nors pavalgyti. Pats Petras nieko neverda. Jis neturi nei puodo, nei virdulio. Vyriškis sakė, kad viską, kas iš metalo, išnešė trobelėje apsilankę vagys. „Bet man tie puodai ir nebūtini. Pripratau užkąsti bet ką užsigerdamas vandeniu. Aš juk – ne bajoras, delikatesų man nereikia. Maistui pinigų atsidedu, pasilikdamas jų parduotuvėje, kur man duoda ir į „vargą“, nes aš skolą grąžinu iki cento“, – kalbėjo P.Levickas.

Tai patvirtino ir pardavėja Aurelija Vyšniauskienė.

Seniūnas Gediminas Bisikirskas sakė, jog pačiam taip pat teko įsitikinti, kad Petras – sąžiningas žmogus. Svetimo jis nieko nepaims, ant stalo gali padėti kad ir šimtą litų. Visa bėda – jo gyvenimo būdas.



Žagarai – aplink trobelę

Seniūnas prisiminė, kaip prieš trejetą metų nugabeno Petrui malkų, kurių po savaitės jau nebuvo likę. Deja, ne jis vienas tokią labdarą greitai išmaino į buteliuką, todėl malkų reikėtų vežti tik po truputį, kelioms dienoms.

Viryklą šiaip ne taip susitaisęs P.Levickas malkų dabar irgi neturi. Nusipjovė tarp sodo obelų augusį klevuką, kapoja jį ir šildosi. Kai užsiminėme, jog kuru žmonės paprastai rūpinasi vasarą, Petras nusistebėjo: „O kam? Kai virykla buvo sugriuvusi, aš vis vien negalėjau jos kurti. Be to, dabar aplinkui viskas privatu, nepaimsi nė žagaro.“

Na, žagarų brūzgynai auga ir aplink trobelę. Ir neatrodo, kad Petras būtų nepajėgus jų prisikapoti. Dėl sveikatos 64-erių metų vyras per daug nedejavo, tik skundėsi, jog skauda klubą. Bet į gydytojus kreiptis neketina. „Ką jie padės, jeigu sąnarys jau sudilęs.

Operacijos bijau ir neturiu jai pinigų. Aš per visą savo gyvenimą niekada nebuvau pas daktarus, net kai skaudėjo dantis. Jie visi taip ir ištrupėjo“, – dėstė Petras.

Be šeimininkės

Petras Levickas – vienišas žmogus. Žmonos jis neturėjo niekada. Mama mirė daugiau kaip prieš dvidešimt metų. Kad namuose nėra šeimininkės, troboje matosi iš karto.

Žvelgiant į sujauktus kampus, apima jausmas, kad po mamos mirties moters rankos čia ir nebuvo prisilietusios. „Nieko tokio, juk svečių pas mane nebūna“, – kalbėjo Petras. Jis sakė, kad ankstesnę seniūnijos socialinę darbuotoją pažinojo, o ją pakeitusios dar nėra matęs.

Petras pasakojo, kad anksčiau jis buvo statybininkas, dirbo lentpjūvėje, o dabar... „Bet man gerai taip, kaip yra“, – vis kartojo savo mėgstamą frazę. Vyriškio teigimu, be elektros jis gyvena dar nuo kolūkio laikų. Ir su tuo, kaip ir su viskuo kitu, susitaikė.

Pokalbio metu labiausiai stebėjosi, kodėl dabar kažkam parūpo vargingas jo gyvenimas. Bet iš akių matėsi, kad šiek tiek ir malonu, jog Pajevonyje ne visi tik numoja ranka į Petrelį, kuris kitoks turbūt jau ir nebus.

Dabar svarbiausia, kad tik jis nesušaltų, bet virykla pamūryta, o malkų nuvežti pažadėjo ir seniūnas. Nors kai kurie gyventojai gal vėl „pašpilkiuos“, kad toks valdžios rūpestis neišgelbės žmonių, kurie patys savo gyvenime nenori nieko keisti.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---