„Santaka“ / L. Narbutis: „Gyventi noriu tik Lietuvoje“

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2012-08-22 06:56

Dalinkitės:  


Kraštietis Leonas Narbutis šiuo metu gyvena Vilniuje, tačiau į savo vaikystės miestą Kybartus jis grįžta visuomet, kai tik turi galimybę.

Romo ČĖPLOS nuotr.


L. Narbutis: „Gyventi noriu tik Lietuvoje“

Andrius GRYGELAITIS

Pasaulio kybartiečių draugijos pirmininkas Leonas NARBUTIS Antrojo pasaulinio karo pabaigoje dėl sovietų antplūdžio buvo priverstas palikti savo gimtinę, tačiau visuomet siekė į ją sugrįžti. Garbus tautietis sutiko pasidalyti mintimis apie gyvenimą toli nuo tėvynės, jos ilgesį bei džiaugsmą sugrįžus namo.

– Žinau, kad gimėte Kaune, bet vėliau atsidūrėte Kybartuose. Plačiau papasakokite apie šį savo gyvenimo etapą.

– Gimiau Kaune ir ten gyvenau pirmuosius trejus savo gyvenimo metus. Dar vienerius metus praleidau Klaipėdoje. Kai vokiečiai užėmė Klaipėdos kraštą, 1939 m. mano tėvelį, dirbusį geležinkelyje, perkėlė į Kybartus. Čia gyvenome iki 1944-ųjų. Tuometinėje Kybartų pradžios mokykloje baigiau du skyrius. Nors tai buvo labai seniai, bet ir šiandieną prisimenu savo auklėtoją Bronę Prapuolenienę.

Pradėjus artėti fronto linijai mano tėvai suprato, jog Tėvynės laukia dar viena okupacija. Tada organizuotai, kartu su visu geležinkelininkų ešelonu, rodos, 1944 m. liepą patraukėme į Vakarus. O tokių pabėgėlių kaip mes iš Lietuvos pasitraukė apie 60 000. Karui baigiantis, keliaudami per įvairius Vokietijos miestus, atsidūrėme Bavarijoje.

Išsisklaidę pabėgėliai iš Rytų Europos, bent toje Vokietijos dalyje, kuri buvo okupuota alijantų, po karo pradėjo organizuotis pagal tautybę į vadinamąsias išvietintųjų (displaced persons) stovyklas. Mūsų šeima apsigyveno Ingolstadto lietuvių stovykloje. Prasidėjo stovyklinis gyvenimas ir užvirė lietuviška veikla. Pirmiausia ėmė veikti lietuviška pradžios mokykla, o vėliau – ir gimnazija. Vokietijoje baigiau tris gimnazijos klases.

Užėjus emigracijos bangai, 1950 metais emigravome į Jungtines Amerikos Valstijas ir tapome politiniais emigrantais. Be mūsų, tuo laikotarpiu į JAV įvažiavo apie 30 000 lietuvių, o kiti išsibarstė po likusį pasaulį.

– Kodėl pasirinkote būtent Ameriką?

– Manėme, jog tai – priimtiniausia vieta. Tiesa, ten patekti taip pat nebuvo labai lengva. Atvykstantys į šią šalį žmonės privalėjo būti sveiki ir turėti garantijas, kad gaus darbą bei pastogę. Beje, įveikti sveikatai keliamus reikalavimus nebuvo taip lengva. Mano tėvelis turėjo problemų dėl inkstų, todėl prieš mums išvykstant į Ameriką 1950 m. jam buvo atlikta operacija – išimtas vienas inkstas. Galiausiai gavę leidimą atvykome į JAV ir apsistojome Vorčesteryje prie Bostono, o vėliau persikėlėme į Čikagą.

Pirmiausia Amerikoje tėtis įsidarbino viešbutyje indų plovėju, o mama tapo kino salės valytoja.

– Ar pavyko lengvai integruotis į svetimos šalies gyvenimą?

– Kai atvykau į JAV, man buvo 14 metų. Turiu prisipažinti, jog nesijaučiau atvykęs į svetimą šalį. Šis kraštas mane priėmė tokį, koks aš tuomet buvau – naujasis imigrantas. Čia, reikalui esant, dėl nepažįstamos aplinkos visuomet galėjau tikėtis pagalbos. Ypač tą pajutau pradėjęs lankyti gimnaziją.

Adaptaciją svečioje šalyje palengvino ir tai, kad vos tik atvykę į Čikagą galėjome integruotis į lietuvišką veiklą, nes mus pasitiko jau seniau, dar šimtmečio pradžioje, čia įsikūrę lietuviai ir jų palikuonys. Iš viso 1900–1914 metų laikotarpiu į JAV atvyko beveik 250 tūkstančių lietuvių. Taigi, Čikagoje radome 13 lietuviškų parapijų, 5 lietuviškus laikraščius, dvi lietuviškas ligonines, vieną senelių Kazimieraičių globojamą gimnaziją, tuziną parapinių pradžios mokyklų, kelias lietuviškas radijo laidas bei aibę įvairių organizacijų. Mane supo lietuviška aplinka. Vis dėlto teko pratintis ir prie amerikietiškų ypatumų.

Po studijų universitete, kai pradėjau gyventi savarankiškai, teko laviruoti tartum stovint ant dviejų ledo lyčių: darbo dienomis gyvenau amerikietišką gyvenimą, o vakarais bei savaitgaliais – lietuvišką. Tikriausiai panašiai elgiasi ir dabartiniai lietuviai, atvykę į JAV jau po Nepriklausomybės atkūrimo.

– Ar lengva svetimoje šalyje neužmiršti savo šaknų, puoselėti lietuvybę?

– Čia jau kiekvieno vidinis reikalas. Svarbu žinoti, kas tu esi, kad galėtum susieti savo gyvenimą su Lietuva... Kai atvykau į Ameriką, tokios šalies, kaip nepriklausoma Lietuva, nebuvo. Ji buvo okupuota. Tačiau mes nuolat glaudėmės vieni prie kitų ir stengėmės neužmiršti, kas esame ir kur yra mūsų šaknys. Aišku, kai kurie mano pažįstami dingo „iš horizonto“, nes visiškai įsilieti į amerikiečių gyvenimą buvo kur kas patogiau, nei stengtis išlikti lietuviu.

Aš taip pat, kaip ir visi, naudojausi svečios šalies galimybėmis, tačiau visuomet gerbiau lietuvių kalbą ir ją puoselėjau: lankiau lietuvišką lituanistinę mokyklą, daug bendravau su kitais lietuviais, buvau ne vienos lietuviškos organizacijos narys.

Vis dėlto išlikti lietuviu užsienyje yra ne tik sudėtingas, bet ir gana brangus malonumas tiek laiko, tiek ir finansų požiūriu. Tenka vaikščioti į įvairius susirinkimus, aukoti pinigus įvairioms lietuviškoms organizacijoms bei jų veiklai, lietuviškai spaudai. Kai atsiranda šeimoje vaikų, prasideda dar vienas lietuviškas gyvenimo etapas, nes savaitgaliais jaunąsias atžalas tenka vežioti į lituanistines mokyklas ir padėti jas išlaikyti. O jeigu gyveni toliau nuo lietuviškų centrų, išlaidos automobiliui gali būti nemažos. Todėl kai kurie lietuviai ir pasitraukia iš lietuviškos aplinkos – juk leisti pinigus kitiems malonumams ir integruotis į amerikietišką aplinką yra gerokai paprasčiau ir patogiau.

– Ar palaikote dabartinius emigrantus? Juk išvykdami į užsienį jie siekia visai kitų tikslų...

– Reikia suprasti kiekvieną žmogų. Visi mes elgiamės taip, ką jaučiame širdyje. Aišku, situacija mano laikais gyvenant už Lietuvos ribų ir dabar skiriasi kaip diena ir naktis.

Tada gyvendami užsienyje jautėme pareigą, kad turime ką nors daryti dėl Lietuvos nepriklausomybės ir diegti lietuvybę savo vaikams. Jei po karo Lietuva būtų atgavusi nepriklausomybę, neabejoju, jog dauguma tautiečių, kurie atsirado Vakaruose, būtų sugrįžę namo. Tačiau kuo ilgiau visas procesas užsitęsė, o išvietintieji įsitvirtino tiek ekonomine, tiek socialine prasme savo naujoje aplinkoje, grįžti kad ir į Nepriklausomą Lietuvą tapo kur kas sunkiau. Aš pirmą kartą Tėvynę aplankiau 1989 metais.

Visą laiką jaučiausi, jog esu varu išvarytas iš namų, ir kai atsirado galimybė, grįžau namo. Tiesa, man šis procesas užtruko 15 metų. Visam laikui grįžau į Tėvynę tik 2004 m. Prieš palikdamas Ameriką norėjau užsitikrinti nepriklausomą gyvenimą Lietuvoje, todėl tik sutvarkęs visus reikalus sugrįžau namo. Tikiuosi, kad ir dabartiniai emigrantai vieną dieną sugrįš į Tėvynę.

– Ar į Lietuvą grįžote vienas, ar su šeima?

– Grįžau su žmona. Trys mano vaikai liko Amerikoje, su jais nuolat bendrauju internetu. Beje, mūsų bendravimas vyksta lietuvių kalba. Visą gyvenimą stengiausi savo vaikams perduoti lietuviškumo supratimą, tačiau nereikia užmiršti, kad jie yra gimę ir augę JAV, todėl nejaučia tokios traukos Lietuvai kaip aš. Tai natūralu. Pasaulyje yra daug tokių išsibarsčiusių tautiečių, bet jie visada sako, kad yra lietuviai. Pavyzdžiui, mano jauniausia anūkė turi Gabijos Eglės vardą. Ne visada užsienyje gyvenančių lietuvių tėvų vaikai gerai kalba lietuviškai, nors ir lanko lituanistines savaitgalio mokyklas. Lietuviškumo supratimas gali būti įdiegtas tik tautiškai susipratusioje šeimoje. O šiandieninėje aplinkoje tikriausiai reikėtų padėkoti Lietuvoje likusiems seneliams, nes būtent dėl jų tėvai stengiasi savo vaikus mokyti lietuviškai. Juk būtų gėda, jeigu jų vaikas, atvažiavęs į svečius, nebegalėtų susikalbėti su seneliais.

– Ar sugrįžus po daugelio metų lengva pritapti Lietuvoje?

– Pritapti? Nuoširdžiai galiu pasakyti, jog visada to norėjau ir ilgai tam ruošiausi. Man užtruko 15 metų, kol susidėsčiau savo gyvenimo kaladėles taip, kad grįžęs nebūčiau našta savo aplinkai ir galėčiau produktyviai nugyventi savo likusį gyvenimą Tėvynėje. Tiesa, norėtųsi, jog mūsų valdžia kitaip žiūrėtų į grįžtančius emigrantus. Būtent nuo valdžios sprendimų daug priklausys, kaip ateityje pavyks susigrąžinti po pasaulį išsibarsčiusius lietuvius namo.

Pavyzdžiui, aš iki šiol negaliu gauti iš „Sodros“ pažymėjimo, kad esu pensinio amžiaus, nors gyvenu Lietuvoje ir esu Lietuvos pilietis.

Man nuolat atkerta, jog nemokėjau šaliai jokių mokesčių, todėl neturiu teisės gauti pensininko pažymėjimo. Bet aš nereikalauju jokių pensijos išmokų ar valstybinių piniginių lengvatų, tik norėčiau, kad man būtų suteikta galimybė integruotis į Lietuvos gyvenimą pagal mano dabartinį pensininko statusą. Nors jau praėjo daugiau nei 20 nepriklausomybės metų, tačiau įstatymų leidėjai nėra pagalvoję, kaip reikia traktuoti sugrįžusius į Tėvynę pensinio amžiaus Lietuvos piliečius. Esu tikras, kad ateityje bus daugiau tokių kaip aš.

– Ką veikiate grįžęs į Tėvynę?

– Esu Pasaulio kybartiečių draugijos pirmininkas, taip pat – Lietuvių fondo valdybos narys. Šis fondas yra Ilinojaus valstijoje įregistruota pelno nesiekianti organizacija, kurios pagrindinis tikslas – išlaikyti ir remti lietuvišką kultūrą, švietimą, lietuviškos veiklos centrus Jungtinėse Amerikos Valstijose. Su pasaulio kybartiečiais neseniai pristatėme knygą apie Kybartus. Ateityje norėtume išleisti pokalbių su kybartiečiais garsajuostę apie jų gyvenimą Kybartuose. Norėtume čia įkurti ir miesto muziejų. Kaip tik šiuo metu vyksta pokalbiai dėl šios idėjos įgyvendinimo.

– Šiuo metu gyvenate Vilniuje. Ar nekyla minčių persikraustyti atgal į Kybartus, kuriuose prabėgo dalis Jūsų vaikystės?

– Iš tikrųjų puikiai jaučiuosi ir sostinėje. Visuomet, kai turiu galimybę, grįžtu į Kybartus. Aišku, norėtųsi tai daryti kur kas dažniau, tačiau smagu, jog kartu su kitais Pasaulio kybartiečių draugijos nariais, gyvendami toliau nuo savo krašto, galime skleisti informaciją apie mūsų Kybartus ir juos garsinti.

Ne vieną kartą bičiuliai manęs klausė, ar man nenusibodo gyventi Lietuvoje. Nusibodo? Iš tiesų galiu drąsiai sakyti, jog gyventi noriu tik Lietuvoje.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas