„Santaka“ / Miesto ir žmogaus gyvenimo istorija

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2012-08-17 07:41

Dalinkitės:  


Pasaulio kybartiečių draugijos narius Violetą Mickevičiūtę ir Albiną Vaitkevičių domina savojo krašto istorija.

Kristinos VAITKEVIČIENĖS nuotr.


Miesto ir žmogaus gyvenimo istorija

Šiandien Vilkaviškio krašto muziejuje bus pristatyta knyga „Kybartai“. Leidinio sumanytojas ir autorius – kraštotyrininkas mėgėjas Albinas VAITKEVIČIUS, Pasaulio kybartiečių draugijos, kuri ir išleido šią istorinę apybraižą, narys nuo 2007 m.

Unikalaus, kybartiečių neįtikėtinai graibstomo leidinio autorių kalbina jo kraštietė, knygos „Kybartai“ redaktorė Violeta MICKEVIČIŪTĖ.

– Mielas Albinai, nors gimėte netoli Vištyčio, tėvams atsikėlus į Kybartų valsčiaus Bajorų kaimą vaikystę leidote pasienyje su Vokietija. Kaip tada tekėjo gyvenimas prie valstybių sienos?

– Gyvenom visai pasieny, mūsų laukai priėjo iki pat Lieponos. Šalia gyveno toks kaimynas pavarde Metas – jis nuolat rūkydavo porcelianinę pypkutę. Mano tetėnas su juo pasikalbėdavo. Abudu vyrai mokėjo ir lietuviškai, ir vokiškai.

Kartais šnekėdavosi vienaip, kartais – kitaip. Mokėjau vokiškai ir aš, mane juk pats keturvėjininkas Salys Šemerys-Šmerauskas mokė.

– Kaip jį prisimenate?

– Oi, koks įdomus buvo mokytojas! Gimęs Vilkaviškyje, vėliau persikėlė į Klaipėdą, o vokiečiams užėmus Klaipėdą parbėgo į Kybartus. Čia gyveno ir mokytojavo, kol per karą pasitraukė. Tas namas, kuriame mokytojas gyveno, ir dabar dar tebestovi.

– Ką jis dėstė Kybartuose?

– Vokiečių ir lietuvių kalbas bei literatūrą. Įdomu per jo pamokas būdavo: jeigu pavėluosi, tai būtinai iškart privalėsi atsakinėti. Paklausinės žodžių, paskui – skaityti, atpasakoti. Po to vertina. „Na, – sako, – kadangi jūs atsakėte penketui (šiais laikais – dešimtukui), bet pavėlavote, tai aš jums rašau ketvertą.“

– Į mokinius kreipdavosi „jūs“?

– „Jūs“, tiktai „jūs“ – visi mokytojai į mokinius šitaip kreipdavosi. S. Šemerys man įstrigo dar ir dėl to, kad labai mokėdavo išsisukti. Nagrinėjome Vakarų Europos literatūrą ir viename kūrinyje pasitaikė žodis „orgijos“. Klasės draugas ir sako: „Pone mokytojau, aš norėčiau žinoti, kas yra orgijos.“ S. Šemerys truputėlį sumišo, bet nesutriko: „Aš atsakysiu maždaug taip: tai yra naktis, vynas, moterys... ir dar kai kas.“ Tas epizodas įstrigo man visam gyvenimui.

– Pasakojote savo akimis matęs, kaip subombardavo Kybartų (tada dar Virbalio) geležinkelio stotį?

– Mačiau. Iš laukų netoli Bajorų matėme, kad virš miestelio centro suko, rodos, 4 bombonešiai ir 4 naikintuvai. Mūsų pamotė iškart suprato: „Vaikeliai, jau tikriausiai stotį bombarduoja.“ Ir tikrai už kiek laiko baisūs juodi dūmai pakilo, o bombonešiai dar kiek pasisukioję nuskrido. Vidurinė stoties dalis buvo dviejų aukštų, tai jie tą viduriniąją ir subombardavo – ji daugiausia nukentėjo. Tai vyko likus savaitei iki mūsų evakuacijos. O mus į Rytprūsius evakavo 1944 m. rugpjūčio 2 d., vadinasi, Virbalio geležinkelio stotis buvo sugriauta apie liepos 26 dieną.

– Karo audros Jus smarkiai blaškė: iš Kybartų buvote evakuotas, o paskui pėsčiomis atgal parėjote.

– Mus evakavo vokiečiai. Leido pasiimti arkliais pakinkytą „padvadą“, karvę ir mantos. Įvažiavom į Rytprūsius, varė per Nemuną, pro Tauragę iki Žemaičių Naumiesčio, paskui Eržvilko link.

Čia iš savų sodybų buvo evakuoti vokiečiai. Reikėjo vežti į jų klojimus javus, linus. Dirbom, kol prasidėjo didysis puolimas prie Raseinių ir Vilkaviškio. Mane nutvėrė kareiviai. Kasėm apkasus, paskui kūlėm javus. Saugojo mus visus „po šautuvu“. Taip dirbdami stūmėmės iki Kuršių nerijos, kol ir čia atėjo rusai. Jie įsteigė filtracijos lagerį ir gal savaitę naktimis mus tardė.

Paskui sudarė koloną, davė miltų, kruopų ir su keliais kareiviais išsiuntė į Lietuvą. Kokius 270 km ėjom pėsti, kol parėjom į Kybartus. Čia M. Valančiaus (dabar Mindaugo) gatvele mus atvarė iki tos vietos, kur dabar kapai. Pakeliui iš pažįstamos paštininkės dar spėjau išgirsti, kad iš maniškių gyvas tik brolis, kuris apsistojęs pas tetą Varpučių kaime.

Dabartinių kapinių vietoje tada buvo Prapuolenio kalnelis. Žiūrim – palapinių palapinės, Prapuolenis spygliuota tvora aptvertas, kareivių saugomas. Sužinojome, kad ten – kitas filtracijos lageris. Vėl naktimis varė pas tardytojus. Ten išbuvau gal savaitę, paskui gavau pažymėjimą, kad esu paleidžiamas. Vakarop buvau Varpučiuose, o rytojaus dieną nuėję su broliu į tėviškę ten radom tik namų kaminą. Vėliau apsistojau pas tėvo seserį Adelę Kymantienę Kybartuose. Jos namelis Tiesos gatvėje tebestovi.

Kybartų gimnazijoje ilgą laiką buvo rusų kariuomenės ligoninė. Sužeistuosius iš Rytprūsių veždavo į ligoninę, o kurie neišgyvendavo, tuos laidodavo Prapuolenio kalnelyje. Tai kapai taip ir atsirado.

– Kaip atrodė Kybartai po karo?

– Po karo buvo kortelės duonai: išlaikytinio porcija – 200 g ar 300 g, o darbininko – 600–700 g. Prie miesto vykdomojo komiteto kūrėsi brigada. Nuėjau ir mane priėmė. Ten darydavom karstus. Miestas didėjo, į jį žmonės ėmė keltis iš kaimų, tad ilgainiui ir karstų daugiau reikėjo, bet iš kur medžiagų gauti? Sunkvežimiu važinėjom į Kaliningrado sritį, eidavom į tuščius namus ir plėšdavom grindų lentas, o iš jų kaldavom karstus kybartiečiams. Už karstą sumokėdavo kokius 5 rublius. Ir langų su stiklais parveždavom.

– O kaip su mokslais? Juk dar tik paauglys buvote.

– Kybartuose pirmoji lietuviška progimnazija, įkurta 1918 m. sausio 15 d., stovėjo šalia gaisrinės, priešais raudonų plytų geležinkeliečių namą. Štai ten atminimo lentą kybartiečiams tikrai reikia prikalti. Archyvuose radau net klasių planą. Kiekvienas mokinys turėjo pasidirbdinti po dvivietį suolą. Tokius visi ir atsigabeno.

Aš jau 6 skyrius buvau baigęs, turėjau gal 13 metų. 1945 m. rudenį išmaldavau tetos, kad leistų mokytis. Radau „Tiesoje“ skelbimą, jog prie Vytauto Didžiojo universiteto steigiami darbininkų ir valstiečių kursai, kuriuose per metus galima baigti 2 klases. Ten turėjo mokėti stipendiją. Nors teta pyko, barė mane, bet vis tiek išvažiavau į Kauną. Buvau priimtas į darbo fakultetą ir iš Kybartų išvykau visam laikui.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas