„Santaka“ / Kai Marijampolę ir Vilkaviškį jungė „siaurukas“

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2012-08-15 22:33

Dalinkitės:  


„Tramvajus“ – Vilkaviškio geležinkelio stotyje. 1923 m.
Nuotr. iš Benjamino MAŠALAIČIO asmeninio archyvo

Kai Marijampolę ir Vilkaviškį jungė „siaurukas“

Buvo laikai, kai šiuos du Užnemunės miestus jungė ne tik kultūriniai ryšiai, bet ir reta transporto priemonė – siaurasis geležinkelis. Kadangi dabar tokios susisiekimo egzotikos arti Marijampolės nėra (išskyrus Palių durpyno teritoriją), nors mintimis pakeliaukime šiuo neįprastu transportu.

1915 m. pavasarį Marijampolėje įsitvirtinusi kaizerinės Vokietijos kariuomenė iškart ėmė kurti planus, kaip į rytus vežti „mirtį“, o į „faterlandą“ – grūdus, lydymui tinkamus metalus, negendančius maisto produktus ir kt. Senoji susisiekimo infrastruktūra buvo „pavargusi“: keliai išmalti vežimų, pabūklų, tad sunkesnių krovinių tokiais toli nenugabensi. Miestai turėjo grįstas pagrindines gatves, todėl jose buvo galima guldyti pabėgius ir tiesti bėgius, bet užmiesčiuose buvo liūdna.

Todėl vokiečiai į sauskelių Kalvarija–Marijampolė–Vilkaviškis dangos tvirtinimą „įkinkė“ rusų belaisvius. Tačiau artėjant 1915 metų žiemai teko darbus nutraukti. Yra išlikę atvirukų, kuriuose užfiksuotas kelių tvarkymas. „Poniškus“ darbus, t. y. bėgių bei pabėgių klojimą, atliko vokiečių kareiviai ir inžinieriai, nors rusų belaisvių paslaugų nebuvo visiškai atsisakyta. 1916 metų vasarą siauruoju lauko geležinkeliu (vokiškai vadintu „Feldbahn“), turinčiu 600 mm pločio vėžę, pradėta naudotis. Miesto burmistras Bajerhoferis net patvirtino specialias taisykles, kaip miestiečiai turi elgtis prie šio geležinio kelio.

Kadangi trūkstant dokumentų (o jų, matyt, reikėtų ieškoti Vokietijoje) sunku spręsti apie geležinkelio linijos niuansus (ilgį, pradžią ir pabaigą etc.), tai tenka remtis tik kartografine medžiaga, nuotraukomis, atvirukais, prisiminimais ir tuometinės susisiekimo ministerijos sprendimais bei ministro įsakymais. Nors literatūroje yra kalbama apie tokio geležinkelio buvimą tarp Kalvarijos ir Marijampolės, tačiau neabejoju, kad šitokios atkarpos vokiečiai nenutiesė, – tai ir liko tik neįgyvendintu sumanymu. Mano prielaidas patvirtina carinės Rusijos karininkų (kai kurie lankėsi net karui pasibaigus) ir kitų žmonių prisiminimai. Neaptikau jokių faktų, patvirtinančių tokio geležinkelio buvimą. Taigi, belieka kalbėti tik apie „siauruką“, jungusį Marijampolę ir Vilkaviškį.

Piečiausias šio geležinio kelio galas baigėsi keliasdešimt metrų į pietus nuo tuometinėje Varšuvos gatvėje stovėjusios cerkvės. Tiesti liniją aukštyn kylančia gatve vokiečiai nematė jokios ekonominės prasmės. Nebūta ir manevrinės atšakos: reikalui esant, tuščius vagonus tiesiog nuversdavo nuo bėgių, o kai reikėdavo į juos ką nors krauti, vėl pastatydavo ant riedmenų.

1917 m. nuotraukoje matyti bėgiai, prigludę prie Hindenburgo miesto sodo (dabar – Vytauto Didžiojo) kelkraščio. Dar už keliolikos metrų piečiau miestui buvo padaryta bene didžiausia žala. Vokiečiams parūpo Aleksandro III Taikdario cerkvės, pradėtos statyti 1900 m. spalį ir baigtos 1901 m. rugpjūčio 13 d., turtai. Varpinės bokšte kabojo pats sunkiausias varpas, svėręs 200 pūdų (apie 3200 kg). Visi kiti penki varpai kartu svėrė 300 pūdų. Prireikė vokiečiams net ąžuolinio ikonostaso auksuotais rėmais.

Mažuosius varpus okupantai be vargo per kelis kartus sukėlė ant platformų, ir garu papūškavęs garvežiukas pajudėjo „faterlando“ link. O didysis varpas nepasidavė: miestiečiams buvo ir liūdna, ir juokinga žiūrėti į šiuos pakrovimo darbus. Kinkė net ir arklius, tačiau šie baidėsi garvežiuko. Šnekama, kad varpas net skilo, tačiau vargais negalais keistas kinkinys išvažiavo vakarų kryptimi. Atrodo, jog vienas mažasis varpas vis dėlto liko neišgabentas ir tarpukariu buvo perkeltas į varpinę.

Karo metais atviro ir uždaro tipo vagonus (pastarieji buvo skirti biriems kroviniams, pvz., grūdams, gabenti) tampė garvežiukai. Užmiestyje jie kartais taip „nusikosėdavo“, kad išmestos kibirkštys susirasdavo pakelės namelių šiaudinius stogus. Taip supleškėjo ne vienas pastatas, stovėjęs ties Rudžių giraite. Todėl po karo, kai trūko degalų, garvežius pakeitė ūkininkų užauginti arkliai.

Kai kuriuose žemėlapiuose geležinkelio linija pažymėta tik schematiškai, todėl pamėginsiu tą atkarpą aprašyti keliais sakiniais. Bėgiai gulėjo vakarinėje Varšuvos gatvės pusėje, arčiau šaligatvio. Turgaus aikštėje jie atitolo nuo kelkraščio – taip buvo patogiau iš abiejų pusių pakrauti mūsų krašto gėrybes. Pro pietinę V. Bartlingio vaistinės (o tiksliau – šalia jos buvusio kito gyvenamojo namo) pusę suko į Vilkaviškio gatvę – kelią. Kad vokiečiams netrukdytų vežimų transportas, bėgius paguldė pietinėje kelio pusėje. Nors medinis tiltas per Šešupę ir buvo „pavargęs“, tačiau atlaikė. Gižuose, o tiksliau vadinamojoje Gižų kryžkelėje, būta didesnio geležinkelio mazgo. Čia nuolat budėjo ir vienas kitas tarnautojas, turėjęs netgi būstinę. Neaišku, ar tai būta atskiro pastato, ar glaustasi vietos karčemoje, kurioje mėgdavo „sušilti“ ir vienas kitas keliaujantis vilkaviškietis. Įžūlesni keleiviai galėjo įlipti tik Vilkaviškyje, – iš jo riedėjo tušti vagonai, – jeigu tik pavykdavo įkalbėti griežtus vokiečius. Tikėtina, kad Gižuose traukinukai galėjo prasilenkti. Tokią išvadą daryti leidžia minėjimas valandų, kuriomis kai kuriomis dienomis pajudėdavo traukinys iš vienos ar kitos galutinės atkarpos.

Nesidomėjau, kuriomis Vilkaviškio gatvėmis ėjo siaurojo geležinkelio linija. Ji pasibaigdavo Boblaukio kaime, o pagal kitus duomenis – Šelviuose, kur „siauruką“ pasitiko platusis Kauno–Virbalio geležinkelis. Žemėlapyje nurodyta, kad geležinis kelias Vilkaviškį supo iš pietų pusės. Tačiau iš tiesų taip nebuvo, nes kartogafijos specialistai kelią žymėjo tik stilizuotai. Jei mūsų vaizduotės neapgauna vokiečių išleisti atvirukai, tai toks geležinkelis siekė netgi cerkvę, stovėjusią šiaurinėje Marijampolės gatvės pusėje. Tačiau ir šią prielaidą griauna faktas, kad Marijampolės keleiviai pirmiausiai pasiekdavo Vilkaviškio geležinkelio stotį, o tik po to sėsdavo į karietą ir už pustrečio lito patekdavo į miesto centrą.

Tai didelė kaina, nes „tramvajaus“ bilietas kainavo tris litus. Vadinasi, atvykstantieji į Vilkaviškį išlipti mieste neturėjo galimybės. Taip pat neteko girdėti, kad kai kuriuos sunkesnius daiktus (mašinas, varpus ir pan.) vokiečiai būtų gabenę siauruoju geležinkeliu. Tiesa, iš nemažos spirito varyklos (šie pastatai išliko) kažkokie įrenginiai iškeliavo nenurodyto platumo bėgiais. Iš Vilkaviškio „siauruku“ buvo galima nuvykti ir į Naumiestį.

1918 m. pabaigoje, vokiečiams pralaimėjus karą, bet užsilikus Lietuvoje, Marijampolėje kilo konfliktas, susijęs su šio geležinkelio eksploatavimu. Okupantai vakare iš savo sandėlių į vagonus prikrovė grūdų, miltų bei kitokių produktų (šaltiniai juos labai skirtingai įvardija) ir norėjo naktį tyliai išgabenti iš miesto. Savivaldybė jokio leidimo nedavė, todėl vokiečiai elgėsi neteisėtai. Budrūs vyrai apie tai sužinojo ir susistumdė su vokiečių kareiviais. Vagonų turinį išvertė mieste, tačiau smarkiau sužeistųjų nebuvo nei vienoje, nei kitoje pusėje. Kai kurie maištininkai sumokėjo baudas ar pailsėjo „cypėje“. Nuo to laiko vokiečiai vengė iš miesto ir jo apylinkių išvežti gėrybes. Šis įvykis taip paveikė okupantus, kad visus sandėlio turtus jie gana prieinama kaina pardavė miesto savivaldybei. Ėmė formuotis dvivaldystė, kuri pristabdė ir „siauruko“ panaudojimo galimybes.

1918–1919 m. daugelį „siaurukų“ perėmė Lietuvos krašto apsaugos ministerija, o kiek vėliau – susisiekimo ministerija. Miestuose tįsoję geležinkeliai atiteko savivaldybėms. Matyt, taip nutiko ir Marijampolės–Vilkaviškio geležinkeliui. Šios dvi neturtingos, karo nualintos savivaldybės leido geležinkeliu naudotis privatininkams. Ir viename, ir kitame mieste riogsojo eksploatacijai netinkami riedmenys su daline įranga kroviniams gabenti. Šį transportą privatininkai ir atgaivino: sukalė medinį karkasą ir uždengė jį savotiška būda. Kairėje būta dviejų langų, dešinėje vagono pusėje – vieno, o šalia šio lango – durys. Vežėjas, įsikirtęs į vadeles ir pasilaikydamas už medinio „trikampio“, stovėjo atvirame vagono priekyje, po nedideliu stogeliu. Sėdėti jis negalėjo. Virš galvos, kairėje pusėje, kabojo nemažas varpas, kurio gaudesys dažniausiai nuaidėdavo galiniuose punktuose. Vežėjas turėjo ir daugiau garsinių signalų, primenančių tikro traukinio skleidžiamus garsus, kuriais signalizuodavo ir prireikus nuo bėgių nubaidyti paukščius. Tamsiu paros metu buvo privalu uždegti žibintą, bet dažniausiai žibalą taupė...

Iš keliauninkų prisiminimų, paskelbtų to meto spaudoje, galima atkurti ir daugiau tokio transporto ypatumų. „Tramvajų“ (taip jį vadino miestiečiai) sudarė pora arklių ir jų traukiamas „kibyklas“, arba „betliejus“. Jis buvo padalytas į dvi klases, kurių kokybė ir kaina niekuo nesiskyrė: „miestu kvepiantys“ keleiviai paprastai sėdėjo geresnėse, tačiau irgi vėjo košiamose vietose. Vagonėlyje būta 16 sėdimų vietų, bet kartais prikimšdavo ir daugiau keliautojų. Šalia jų sėdėjo konduktorius, kuris buvo reikalingas ne tiek bilietams pardavinėti, kiek avarijos metu talkinti įkaušusiam vežėjui. „Kritiniu“ atveju konduktorius atsistodavo šalia vežėjo. Ant išorinės vagonėlio sienos kabojo kablys. Jį vežėjas, konduktorius ir vienas kitas keleivis kišdavo po nuvirtusio „betliejaus“ ratais ir vėl pastatydavo šį ant bėgių. Laimei, jokių didesnių nelaimių neįvyko.

Vadinamasis tramvajus riedėdavo taip „greitai“, kad smarkesni kaimo bernai, eidami šalia, jį lenkdavo. Su traukiniu lenktyniaudavo ir naminės antys. Gižuose vežėjas (dar kitaip – „furmanas“) bei konduktorius, pasipuošęs specialia kepure su snapeliu, eidavo sušilti į karčemą arba alinę (jų būta dviejų), o po to išraudę ir svirduliuodami grįždavo į darbo vietas. Keleiviai, neturėdami ką veikti, irgi prisiglausdavo karčemoje, kurioje vyravo tik du gėrimai: alus ir tokios pačios temperatūros arbata. Tiesa, vėliau atsirado ir pieno bei... degtinės. Inteligentai skundėsi, kad ten nepardavinėjami laikraščiai.

Kelionės trukmė priklausydavo nuo aptarnaujančio personalo „formos“ ir nuotaikų – paprastai apie 4–5 valandas. Per dieną jie pirmyn ir atgal važiuodavo tik kartą. Kelionės vykdavo ir žiemos metu, nors niekas „betliejaus“ nešildė. Vakare „tramvajus“ sustodavo Duonelaičio gatvėje (taip 1919–1928 metais vadino dabartinę Vilkaviškio gatvę), netoli tilto. Iki 1923 metų tokia lyg ir stotis veikė prie „Dirvos“ bendrovės būstinės pietvakariniame Piliečių aikštės kampe (dabar J. Basanavičiaus a.).

Labai apibrėžto grafiko nebuvo laikomasi: vietiniai išvykimo valandas žinojo, o atvykėliai teiraudavosi milicininko (taip jie buvo tuomet vadinami) arba nuobodžiaujančių „karietkų“ savininkų. Oficialiai traukinukas turėjo iš Marijampolės pajudėti pusę šešių ryto, todėl atvykėliai iš kitur, apsistoję prastuose viešbučiuose, dažnai šią transporto priemonę pramiegodavo. Beje, taip kasdien gabeno ir pašto siuntas, tik vėliau šias funkcijas perėmė kitos tarnybos.

Laikui bėgant geležinkelio bėgiai nyko, skendo dumble, o „tramvajaus“ bei „siauruko“ nei savininkai, nei valstybė nenorėjo remontuoti. Nepagerino situacijos ir 1922 m. arklius pakeitęs kažkoks „motoras“. 1923 m. vėl grįžta prie keturkojų. Nors tarp miestų autobusai reguliariai nevažinėjo, tačiau galiausiai šios archajinės susisiekimo priemonės keleiviai ėmė vengti. Ne kartą nepasitenkinimą tokiu transportu miesto burmistrui išreiškė ir Marijampolės kelių rajono viršininku 1918–1924 metais (su pertraukomis) dirbęs Stasys Čiurlionis, garsiojo dailininko brolis. „Siauruko“ gyvavimui didelį smūgį sudavė naujojo tilto per Šešupę statyba, prasidėjusi 1925 m. gegužės mėnesį. Keleiviams tekdavo eiti į Tarpučius ir ten, tiesiog ant gatvės, laukti karo laikus primenančio transporto. Reisai tapo nereguliarūs ir atsitiktiniai. Rudenį, atvėsus orams, „tramvajus“ išvažiavo į istoriją...

Nors laikraščiai rašė, kad dar 1923 m. miesto centre buvę bėgiai išardyti, bet kai kur jų liekanos matomos ir 1925 m. nuotraukose. 1926 m. kovo 12 d. „Lietuvos žinios“ rašė: „Va kad ir siaurasis gelžkelis, kurs eina nuo Mariampolės per Vilkaviškį iki Naumiesčiui, yra juk valstybinis turtas. Kas su juom yra daroma? Ogi nieko! O būtų galima ir reiktų šis tas daryti. Vokiečiai jį nusitiesė ir pilniausiai juom naudojosi, o ir lietuviams jį perėmus iš karto buvo neblogiausiai išnaudojamas. Tik dabar kažkodėl yra visiškai apleistas, ir net gaila žiūrėti, kaip jis dabar genda ir nyksta.“ Tame pačiame laikraštyje pabrėžiama, kad keleiviams aptarnauti visiškai pakanka ir autobusų, o bėgius siūloma išardyti ir panaudoti kokiame nors naujame ruože.

O šiek tiek patvarkytu Marijampolės–Vilkaviškio plentu keleivius vežė karietomis, ilgaisiais vežimais – „drobynomis“, dar vėliau – autobusais (jų 1926 m. Marijampolėje užregistruoti 8). Tuo metu du keleivinius autobusus turėjo ir vilkaviškiečiai. Žmonės, išsiilgę „siauruko“ garsų, galėjo jų pasiklausyti įprastų vėžių geležinkelyje, sujungusiame miestą su Kaunu ir Alytumi.



Benjaminas MAŠALAITIS



Projektą „Lietuva – širdy“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas