„Santaka“ / Apie laipiojimą medžiais ir debiutą su senelio skrybėle

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda pilnai įrengtą, suremontuotą 1 kambario butą su rūsiu Pilviškių g., Vilkaviškyje (2/5 aukštas). Tel. 8 625 50 615.
Galioja iki: 2018-11-15 09:19:44

Vilkaviškyje remontuoja variklius, keičia dirželius, tikrina, šlifuoja variklių galvutes, atlieka lengvųjų automobilių kompiuterinę diagnostiką. Tel. 8 609 79 788.
Galioja iki: 2018-11-16 08:58:32

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2012-08-06 06:32

Dalinkitės:  


Renaldas Žilinskas sako, kad prie specialisto išgenėto medžio rankų kišti nereikia penkerius metus.
Nuotr. iš asmeninio Renaldo ŽILINSKO archyvo

Apie laipiojimą medžiais ir debiutą su senelio skrybėle

Birutė PAVLOVIENĖ

Tardamiesi susitikti su buvusiu vilkaviškiečiu, dabar Marijampolėje gyvenančiu ir jos teatre debiutavusiu Renaldu ŽILINSKU, iš pradžių ketinome pasikalbėti tik apie teatrą. Bet per Lietuvą vienas po kito praūžiantys škvalai, paliekantys savo pėdsakų ir mūsų rajone, pakoregavo pašnekesio temą. Mat Renaldo užsiėmimas – arboristo paslaugos, kurios gali padėti sušvelninti netgi viesulų siautimo padarinius.

Žodis „arboristas“ daugeliui tikriausiai nesako nieko arba asocijuojasi su įvairiausiomis sritimis. Arboristai – medžio (lot. arbo) ekosistemos globos praktikai, medžių priežiūros plačiąja šio žodžio prasme specialistai – tarptautinių žodžių žodyne tapatinami su miškininkais. Lietuvoje ne vienas pamano, jog tai galbūt yra medikai, programuotojai ar net kokie... sektantai. Juk pats terminas mūsų šalyje dar neįprastas. Arboristikos specialistų Lietuvoje neruošia jokia mokymo įstaiga. Suskaičiuoti šalyje dirbančius tikrus arboristus užtenka dviejų rankų pirštų. Renaldas Žilinskas – vienas iš jų.

– Kaip Jūs pasirinkote tokį darbą?

– Po dvidešimties darbo metų policijoje tapęs pensininku namuose sėdėti nesiruošiau. Eiti į kokią nors valdišką įstaigą „prie popierių“ netraukė. Norėjosi pravėdinti galvą, nuimti susikaupusią psichologinę įtampą. O kur šitai galima padaryti geriau nei gamtoje? Radau skelbimą, kad viena firma ieško žmogaus, kurio pareigos, kaip man pasirodė, bus kažkuo panašios į medkirčio. Pagalvojau, kad toks darbas – nepageidautinos augmenijos šalinimas nuo elektros perdavimo linijų – man kaip tik. Įgijęs kursuose aukštalipio ir medkirčio pažymėjimus, kurį laiką genėjau, pjausčiau medžių šakas, trukdančius laidams. Darbavausi, kol pajutau, kad tokios veiklos jau neužtenka.

– Ir kas tada?

– Susiradau internete Lietuvos arboristikos centrą, susisiekiau su jo direktoriumi, pradėjau domėtis, kaip galėčiau tapti arboristu. Buvo organizuoti teoriniai ir praktiniai kursai, kuriuos vedė Latvijos specialistai. Šie užsiėmimai kardinaliai pakeitė mano požiūrį į medį – protingą būtybę, turinčią savo ekosistemą.

Deja, daugelis žmonių su medžiu elgiasi nesusimąstydami. Arboristai juokauja, kad pasaulyje kantriausios, ko gero, yra obelys. Visi jas geni įsivaizduodami, kad sugeba tai daryti gerai. O vargšė obelis, nors ir kenčia, bet vis vien auga ir duoda derlių.

– Prižiūrite medžius po juos laipiodamas? Kaip alpinistas?

– Iš tiesų šiame darbe yra ir alpinizmo elementų: virvės, pakilimo, nusileidimo įtaisai. O štai vaikščiojimui laja nuo šakos ant šakos arba perėjimui iš medžio į medį jau reikia arboristinės technikos ir įgūdžių.

– Ar ne paprasčiau būtų naudotis kilnojamuoju bokšteliu?

– Visuomenėje egzistuoja daug stereotipų, vienas jų – įsitikinimas, kad aukštą medį geriausia genėti iš bokštelio. Apie lipantįjį su virvėmis neretai sakoma, kad jis nieko neišmano, nusivers ir bus tik bėdos. Tokį požiūrį stengiuosi keisti. Juk pakilus su bokšteliu nupjaunama vien tai, kas yra lajos pakraščiuose. Į jos vidų su bokšteliu neprasibrausi. Be to, su juo ne visur ir privažiuosi. Arboristas, leisdamasis nuo viršaus, apima visą medį kompleksiškai.

– Bet bokštelį pasisamdyti tikriausiai pigiau nei arboristą?

– Kaip čia pasakius... Arboristo valanda, turiu mintyje darbą medyje, kainuoja nuo 50 iki 100 litų. O kiek reikia mokėti už bokštelį?.. Be to, kai medį apgeni ne specialistas, tai po metų procedūrą vėl reikia kartoti, nes priauga vadinamųjų stresinių atžalų. Arboristas žino, ką, kur ir kaip nupjauti, kad prie jo prisiliesto medžio būtų galima nekišti rankų penkerius metus. Tai ir skaičiuokime – kieno paslaugos pigesnės? Manau, kad ir „Santakoje“ vertėtų padiskutuoti tema „Medis mieste: kas jį turėtų prižiūrėti? Specialistai ar gatvių remonto įmonės?“

– Sakote, kad ir škvalai būtų mažiau pavojingi, jei medžius prižiūrėtų arboristai?

– Be abejo, tinkamai pakoregavus potencialiai pavojingo medžio lają, kad vėjas per ją prasikoštų kaip per rėtį, galima išvengti medžio griūties arba ji būtų mažiau pavojinga.

– O ką rodo praktika, jau poros metų darbo patirtis?

– Dažniausiai, deja, prašoma pavojingą medį pašalinti. Vienkiemiuose, kur gyvena nusenę, vieniši žmonės, dėl šventos ramybės pageidaujama nupjauti net tvirčiausius namų pašonėje augančius ąžuolus, kurie, bent šiek tiek pakoregavus jų lają, ramiausiai galėtų augti dar šimtą metų. Nepageidautinais medžiai tampa ir dėl aplinką teršiančių lapų gausos. Žinoma, yra ir kitokių pavyzdžių, kai žmogus prašo daryti viską, kad tik medis išliktų, kad jis atrodytų sveikai ir gražiai.

– O kaip su baime? Juk vaikščiojimas medžiais – ne tik romantika?

– Mes galime pakilti į bet kokį aukštį, faktiškai – į visus Lietuvoje augančius medžius. Bet ypatingai aukštų mūsų šalyje nėra. Vidutiniškai jie būna apie 20 metrų aukščio. Kai ten dirbi, paprasčiausiai negalvoji, kad gali atsirišti mazgas ar dar kas nors nutikti.

– Charakterį turbūt užgrūdino ir darbas policijoje? Be to, juk būta ir „karštesniuose“ pasaulio taškuose.

– Taip, pusantrų metų teko dalyvauti Jungtinių Tautų policijos stebėtojų misijoje Vukovare, kur po Jugoslavijos karo dalydamiesi teritoriją konfliktavo serbai ir kroatai.

– Kas paskatino dalyvauti tarptautiniame taikdarių korpuse?

– Norėjosi patikrinti save kitoje srityje, kitose situacijose. Be to, jaunam policininkui tuo metu tai buvo ir vienintelis legalus būdas užsidirbti, kad būtų galima sutvarkyti gyvenimo buitį.

– Šiemet susigundėte dalyvauti Marijampolės dramos teatro atrankoje ir vaidinote aktorių mėgėjų pastatytame spektaklyje „Mūsų miestelis“. Tai – naujas, netikėtai gimęs noras patikrinti save dar vienoje srityje?

– Tikrai ne. Kai dar mokiausi tuometėje Vilkaviškio Vinco Vitkausko vidurinėje mokykloje, iki devintos klasės visiems sakydavau, jog noriu būti miškininku. Nuo dešimtos klasės, kai į savo ratą įsuko visokiausi renginiai, mintyse buvo tik viena svajonė – tapti aktoriumi.

Baigęs vidurinę, tėvams sakiau, jog stoju studijuoti Vilniaus universitete istoriją, bet prieš tai slapta išvažiavau laikyti egzaminų į Lietuvos valstybinę konservatoriją. Pirmą turą perėjau, o antro – ne. Mat buvau dar netarnavęs armijoje.

Kursą rinkusi dėstytoja taip ir pasakė: „Jeigu priimsim daug be armijos, tai kai jus pašauks į kariuomenę, vienintelis spektaklis, kurį galėsime statyti, bus nebent „O aušros čia tykios“. Vyresnioji karta žino – jame vaidina būrys merginų ir vienas vyriškis. Taigi pasirinkau universitete istoriją, o ten įsitraukiau ir į Kiemo teatro trupę.

– Debiutas Marijampolės dramos teatro scenoje Jums ir namiškiams – tai kartu ir tam tikros sąsajos su giminės istorija. Čia juk vaidino senelis?

– Taip, 1946–1948 metais statytuose spektakliuose dalyvavo mamos tėtis Antanas Kuncevičius. Gal jis būtų tapęs ir profesionaliu aktoriumi, bet (pašnekovas juokiasi) mano senelei nepatiko, kad ten, scenoje, jis turi glėbesčiuoti kitas moteris. Ji atseit tada pasakiusi: arba scena, arba šeima! Ir senelis pasirinko šeimą.

Beje, jis vaidino daktarą. Aš spektaklyje irgi buvau daktaru. O skrybėlė, kurią teko užsidėti scenoje, buvo iš tėvų namuose išsaugoto senelio garderobo.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Naujasis muitinės vadas semiasi suvalkietiškos patirties
* Gižiečių iniciatyva įvertinta įspūdingu medaliu
* Gimtinės ilgesys dainininką kasmet parveda į Lietuvą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar rūpinatės savo įvaizdžiu socialiniuose tinkluose?
Informaciją skelbiu apgalvotai.
Dėl to visai nesuku galvos.
Neturiu socialinio tinklo paskyros.



Kalbos patarimai

Ar taisyklinga „priimti dėmesin (domėn)“?
Ne, nes tai yra nevartotinas vertinys. Ne priimti dėmesin (domėn), o atsižvelgti, turėti galvoje, omenyje.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas