„Santaka“ / Atodangos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2012-08-03 06:50

Dalinkitės:  


Atodangos

Lemtingas prieraišumas



Pagalvojus keista, kaip žmonės taip greitai prie visko prisiriša. Prieraišumas – tokia žmogiška, nekalta būdo savybė, kuri laikui bėgant gali tapti akla manija, yda, o kartais – sukelti ir didelių nemalonumų. Kaip pavyzdį paimkime kad ir kolekcionavimo pomėgį. Vieni kolekcionuoja senovinius automobilius, meno kūrinius, smulkius niekučius, kiti – knygas, antikvarinius baldus, ginklus...

Ne paslaptis, kad kolekcionierių aistra gražiems vertingiems daiktams žinoma ne tik padoriems piliečiams, bet ir kriminalinio pasaulio atstovams. Jie taip pat vertina grožį ir be jokių moralės skrupulų „priglaudžia“ kitų žmonių daugelį metų kantriai kauptas meno vertybių kolekcijas. Dažnai – nepagailėdami net savininko gyvybės. Taip buvo su visų gerbiamo kunigo Ričardo Mikutavičiaus didžiule vertinga kolekcija.

Dabar ir mūsų krašte, Gražiškiuose, ilgapirščiai profesionaliai apšvarino kleboniją, išsinešdami ginklų kolekciją. Šiuo atveju padaryta ne tik didelė materialinė žala kolekcijos savininkui, bet ir iškilo pavojus visuomenės saugumui, nes ginklai gali patekti į nusikaltėlių rankas, žūti nekalti žmonės.

Prieraišumas kartais būna malonus, o kartais – skausmingas. Ar normalu, kad kai kurie žmonės daiktus myli labiau nei artimą savo? Juk daiktai, kad ir kokie vertingi jie būtų, – negyvi, neturintys sielos. Visai kas kita – mieli gyvūnėliai. Neturiu supratimo, kaip ten yra su jų siela, bet jie moka prisirišti prie žmogaus, net nebūdami pririšti. Žinoma, turiu mintyje šunis. Visai nesvarbu, kokios veislės, kilmingas ar kuklus kiemsargiukas, tačiau daugelis iš jų prisiriša prie savo šeimininkų. Jie, skirtingai nei žmonės, nežino, kas yra išdavystė, intrigos ir melas... Jie turi jausmus, kaip ir šeimininkai. Nors šie neretai savo augintinius skriaudžia ir baudžia visai už nieką, bet jie niekada šeimininko nepalieka.

Kažkada skaičiau graudžią šuns istoriją. Jo šeimininkas išvyko į užsienį, o šunį paliko laikinai globoti kaimynui. Šuo palydėjo savo šeimininką į autobusų stotį ir daugiau jo nematė, nes šis žuvo užsienyje per avariją. O jo šuo pabėgo iš globėjų ir kiekvieną dieną per lietų ar kaitrą autobusų stotyje laukė sugrįžtančio savo šeimininko. Nakčiai kažkur nulįsdavo miegoti, o dieną vėl kantriai tupėdavo savo vietoje ir atidžiai žiūrėdavo į atvykstančius autobusus bei iš jų išlipančius žmones. Šuo laukė, nes nežinojo, kad tas, kurio laukia, niekada nesugrįš.

Prisiriša žmonės prie visko. Prie savo automobilio, senoviškų baldų, knygų, prie savo kiemo, kaimo, miesto... Kiekvienas turi savo mėgstamą spalvą, gėlę, medį. Sakoma, kad kiekvienas medis, kaip ir žmogus, turi savo aurą, kuri gydo, ramina. Būna sunku su tuo išsiskirti, netgi kai šito reikia.

Štai nupjoviau kieme gražuolį dvikamienį beržą – ir nesmagus jausmas neapleidžia. Tarsi būčiau išdavęs draugą. Juk 30 metų draugavome... Mažutę rykštelę pasodinau, o dabar savo garbanotomis viršūnėmis beržas šukavo debesis. Už žmogaus padarytą klaidą – buvo pasodintas per arti pastato – medis turėjo mirti. Mat kasmet vasaromis mus vis dažniau lanko vėtros. Prieš porą metų lygiai tokį pat dvikamienį beržą vėtra perplėšė pusiau ir paguldė ant kiemo. Tąkart laimingai. Tačiau nevalia žaisti su likimu.

O dabar ryte dirstelėjęs per langą toje vietoje matau tuštumą. Tarsi nupjovus Grainio liepą atsivėrė skylė danguje. Anksčiau tekančios saulės spinduliai prasimušdavo pro nusvirusias iki žemės žalias beržo kasas, žaidė rasos lašeliuose, kibirkščiavo, o du balti kamienai spinduliavo sidabru. Dabar iš medžio liko tik du kelmai vienas šalia kito, dvi kėdės – prisiminimui ir prieraišumui paliudyti...



Vytas DRUNIS






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas