„Santaka“ / Atodangos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2012-07-27 06:27

Dalinkitės:  


Atodangos

Šv. Ona gyvena kaime...



Senovėje Lietuvos kaime vasarą vaikiščiai dainuodavo: „Ateina Šv. Ona, su duona, su uoga, su apačia nuoga“. Kodėl tuo metu šv. Onos sėdimoji vieta būdavo nuoga taip ir liko neaišku. Gal dirbant sunkius kaimo darbus apdarai greitai susidėvėdavo, o naujo įsigyti nebuvo už ką? Juk derlius iš laukų dar visas nesurinktas, tik pirmoji rugių guba pastatyta, pirmasis, simbolinis, naujo derliaus duonos kepalas iškeptas.

Labiausiai Šv. Onos atlaidų laukdavo vaikai. Ir tai suprantama – kas už atlaidinius namų darbo saldainius vaikui gali būti skaniau? Trapūs ir tąsūs, į spalvotus popierėlius suvynioti jie masino vaikus labiau nei parduotuvėje pirkti. Vaikams būdavo sunku išsirinkti iš tos gausybės saldumynų: gaidukai ant pagaliuko, laikrodžiai ir pypkės, apyrankės ir medaliai, grybai, riešutai, ežiukai, kaštonai... Viskas pasiutiškai skanu, bet pinigų viskam niekad neužtekdavo.

Po šv. Mišių žmonės neskubėdavo išsiskirstyti po namus. Dažniausiai per atlaidus susitikdavo jaunystės draugai, atvykę į tėviškę iš miestų, toliau gyvenantys giminaičiai, geri kaimynai... Ilgokai vaišindavosi pievoje medžių pavėsyje susėdusios gausios kompanijos. O aplink siausdavo laimingi mažieji smaguriai, sulipusiais nuo saldumynų veidais ir rankomis.

Jaunimas kartais spėdavo per dieną aplankyti ne vieną atlaidą. Kartą maža mūsų draugelių kompanija iš atlaidų Alvite atsidūrė Pajevonyje, o vakarą sutiko Griškabūdyje. Tais laikais nebuvo tiek automobilių – visi mindavome dviračius, tik į tolimesnes keliones ieškodavome draugo, turinčio motociklą.

Per šventes draugų ratelyje įsikalbėję prisimename, kaip beveik prieš du dešimtmečius, pradėjus irti kolūkiams, kairiosios pakraipos politikai ir jų gerbėjai piktdžiugiškai pranašavo: „Sugriovėte kolūkius, tai ir dantis pasidėkite ant lentynos“... Neišsipildė pranašystės. Tiesa, buvo iš pradžių keletas sunkių metų, kol kaimo žmonės atgavo žemę, kol išmoko dirbti ne kolūkiui, o sau, kol jų ūkiai ėmė atsikratyti skolų ir stotis ant kojų. Ir dabar, kai matai vėjyje banguojančius gražius, švarius javų laukus, supranti, kiek darbo žemdirbys įdėjo, kiek pinigų ir sveikatos atiduota s a v o žemei. Juk viskas brangiai kainuoja – žemės dirbimo technika, veislinė sėkla, trąšos, augalų apsaugos nuo ligų ir kenkėjų priemonės... Ne veltui nuo seno kaime sakoma: „Kiek į žemę įdėsi, tiek ir gausi“.

Pervažiuoji per kaimą, pavaikštai po kiemus ir neatsistebi, kaip per palyginti trumpą laiką pasikeitė vaizdas. Iš tolo šviečia naujos sodybos, remontuojami seni namai; keičiami stogai, įstatomi plastikiniai langai, naujos durys. Namuose – moderni buitinė technika, kiemuose – automobiliai. O dažno žemdirbio namų aplinka sutvarkyta net geriau nei kai kurių miestiečių. Rajono valdžia skatina puošti savo sodybas – važinėja komisija, kuri atrenka gražiausiai tvarkomas sodybas, apdovanoja jų darbščius šeimininkus.

Kiekvienoje kaimo bendruomenėje yra nemažai aktyvių žmonių, mėgstančių meną, sportą, saugančių liaudies tradicijas. Žmonės, niekieno neraginami, patys įsirengia bendruomenės namus. Kad būtų kur susirinkti per šventes, priimti svečius. Patys tvarko, švarina aplinką, įrengia sporto aikšteles. Didieji, turtingi ūkininkai dažnai patys organizuoja ir finansuoja kaimo šventes. O tai jau išties gražus bendruomeniškumo ženklas – remti vieni kitus. Ir pati Šv. Ona jau ne tokia vargana, kaip toje senoje dainelėje. Jau yra visko, ko kaimo žmogui reikia, kad gražiai gyventų. Ir išnyko ta nematoma riba, kažkada skyrusi kaimą nuo miesto. Galima drąsiai sakyti, kad miestas atėjo į kaimą, o kaimas – į miestą.



Vytas DRUNIS






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas