|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2006-01-07 10:08
Pilni jėgų meistrai teikia vilčių, jog suvalkijos krašto kryždirbystės savitumai bus išlaikyti ir perduoti ateities kartoms.Juozo LUKOŠEVIČIAUS nuotr. Birutė NENĖNIENĖ
Pirmą kartą rajone vykusioje tokio pobūdžio konferencijoje specialistai – menotyrininkai, istorikai, dvasininkai – dalykiškuose pranešimuose analizavo istorinę, krikščionišką bei meninę kryžiaus atsiradimo bei statymo sampratą. Reikšminga tai, kad į konferenciją buvo pakviesta nemažai kryždirbių iš įvairių rajono vietovių. Jų išdrožtais, padarytais kryžiais papuoštos pakelės, bažnycių šventoriai, sodybos. Konferencijoje dalyvavo ir keletas užsakovų, kurie dėl ivairių priežasčių norėjo savo namų aplinkoje ar kurioje kitoje vietoje pastatyti kryžių. Konferencija buvo ir kaip muziejaus didelio projekto pirmojo etapo rezultatų susumavimas bei aptarimas. Numatyta šio darbo tąsa, pateiktas naujas projektas Kultūros ministerijai ir laukiama finansavimo. Projekto autorė ir jo pagrindinė vykdytoja muziejininkė Aušra Mickevicienė, metų pradžioje pradėjusi registruoti ir fotografuotl Vilkaviskio rajono teritorijoje stovinčius kryžius, neturėjo aiškios vizijos, kas iseis iš sumanymo, nes projektui vykdyti buvo gauta nedaug Iėšų. Tačiau muziejininkė, užmezgusi ryšį su seniūnais ir surinkusi pirminę informaciją apie seniūnijų teritorijoje stovinčius kryžius, pakalbinusi vieną kitą kryžių meistrą, suprato, jog „įklimpo“ į labai įdomią sritį. Si supratimą dar pagilino dalyvaudama Kaune vykusioje tarptautinėje konferencijoje kryždirbystės tema. Joje pranešimus skaitę kai kurie pranešėjai sutiko mintimis pasidalyti ir Vilkaviškio krašte. Daktaro Jono Basanavičiaus premijos laureatė, Kultūros ministerijos atstovė Irena Seliukaitė tai, kad konferencijoje dalyvavo kryždirbiai ir kryžius drožiantys seniūnai (Bartninkų – Petras Cirvinskas, Gižų – Romas Kučiauskas) pavadino ypatingu ir pasididžiavimo vertu reiškiniu. Pranešėja akcentavo, jog nuo seno Lietuvoje buvo statomi kryžiai. Tačiau kryžiaus statusas įgijo išskirtinę vietą, kai 2000 metais UNESCO paskelbė Lietuvos kryždirbystę pasaulio žodinės ir nematerialios kultūros paveldo šedevru. Siame kontekste Lietuvos vardui nuskambėjus per visą pasauli, iškilo svarbus uždavinys: ne tik išsaugoti nykstančius kryžius, bet ir palaikyti jų drožybos tradicijas, kurios etniniuose regionuose yra skirtingos. Viešnia pasidžiaugė tuo, kad jau ne tik grozimasi kryžiais, bet ir prasidėjo tyrinėjimo darbai. Pagirtinu dalyku įvardijo tai, ko ėmėsi Vilkaviskio krašto muziejus. Tai pirmas pasižvalgymas, ką turime ir ką reikėtų daryti toliau. Lektorė iš Kultūros ir meno instituto, doktorantė Gabija Surdokaitė savo tyrinėjimų pagrindu paneigė paplitusi teigini, jog XX amžiaus pirmoje pusėje Sūduvos regione buvo mažai kryžių. Suvalkų gubernijos valstiečių buityje XIX amžiuje kryždirbystė jau buvo įsitvirtinusi, o bažnyčių inventoriniai dokumentai byloja apie dar senesnę, XVIII amžiaus, tradiciją. Tačiau kryžių statymas buvo reglamentuotas įstatymu, jų projektus reikėjo derinti su tuometine valdžia. O prašantieji leidimo turėdavo sumokėti mokestį kažkodėl į Raudonojo kryžiaus kasą. Carinė valdžia buvo uždraudusi kryžius statyti ne bažnyčios teritorijoje. Tabariškių klebonas kun. Jordanas Kazlauskas nagrinėjo, kaip pirmajame krikščionybės tūkstantmetyje kito kryžiaus – Kristaus kančios simbolio – vaizdavimo mene ir architektūroje teologinė samprata. Iš kanauninko kun. Jono Baranausko atminties iškilo prisiminimai apie prieškarį, kai minint krikščionybės įvedimo Lietuvoje 550 metų jubiliejų bei 19 šimtmečių po Kristaus mirties, Bažnyčia skatino, kad kryžius būtų suvokiamas ne tik kaip puošmena, bet ir pasitarnautų pamaldumui, siekiant antgamtinių, dvasinių malonių. Kunigas papasakojo apie misionierius ir misijas – Evangelijos skelbimą ir skelbėjus Suvalkijos krašte – tėvą kapuciną Kazimierą ir ypač pasižymėjusį jėzuitą Joną Bružiką. Tėvo J.Bružiko misijos dažnoje parapijoje vyko 1943 metais, todėl daugelio bažnyčių šventoriuose stovi šią datą menantys kryžiai. Kai kuriuos, pavyzdžiui Gražiškiuose, kaip sakė vienas iš konferencijos svečių, pats laikas restauruoti. Menotyrininkės Alės Počiulpaitės Suvalkijos krašto kryždirbystės bruožų apžvalga Ieido sųprasti, jog skirtingai kryžius puošia Zemaitijos, Aukštaitijos ar Dzūkijos kryždirbiai. Dalis mūsiškių meistrų panaudoja mišrius elementus, o labiausiai „suvalkietiškais“ pavadino Antano Kubiliaus iš Būdviečių kaimo kryžius. Lietuvos nacionalinio muziejaus atstovė, Vilniaus dailės akademijos doktorantė Skaidrė Urbonienė senuose dokumentuose atrado neltikėtinai daug buvus Sūduvos kraste dievdirbių, kurie savo drožiniais puošė ne vieną pakelės koplytėlę, išdrožė kryžių. Nuo Atgimimo metų vienas labiausiai žinomų Sūduvos krašto dievdirbių – prieniškis Algimantas Sakalauskas, kilęs iš Dailučių kaimo. Jo kūriniai puošia Vilkaviškio krašto muziejų, daug kur pastatyti įvairiomis progomis viešose vietose. Sis daugelio tarptauti nių stovyklų, plenerų dalyvis ir organizatorius sakė, jog išsakyti jo sampratai apie kryžių ir per jį ateinancias galias reikėtų atskiros konferencijos. Tačiau Kultūros ministerijos atstovė I.Seliukaitė akcentavo tai, kas svarbu ir džiugina: Algimanto Sakalausko dirbtuvėse ir stovyklose kryždirbystės meno samprata perduodama jaunimui ir tai teikia vilčių, jog šios meno šakos tradicijas bus kam tęsti. Konferencijai buvo parengti kryžių fotonuotraukų, jų paplitimo žemėlapių kiekvienoje seniūnijoje stendai. (Paroda dar tebeveikia). Aušra Mickevičienė sakė, jog pavyko rasti ir užfiksuoti apie 300 kryžių ar koplytstulpių. Anot jos, gausiausiai kryžių rasta Bartninkų seniūnijoje, seniausių, statytų 1905 m. ar 1906 metais – taip pat Bartninkų ir Gražiškių apylinkėse. Muziejininkė maždaug suskirstė, kokiomis progomis ir kur kryžiai statyti. Daug kaimų kryžių buvo atstatyta ar restauruota Atgimimo pradžioje, iškilo nauji kryžiai tremtiniams, partizanams atminti arba į gyvenvietes nukeltiems vienkiemiams paženklinti. „Rymo Keturvalakių krašte vidury plyno arimo toks vienišas, paprastas kryžius, ir žvelgiant į jį jauti srovenantį daugelio žmonių likimą“, – pasakojo muziejininkė Aušra Mickevičienė, kuri registruodama kryžius išgirdo daug įvairių gyvenimiškų istorijų. Konferencijos pranešimus, iliustruotus kryžių nuotraukomis, muziejus tikisi dar šiemet išleisti atskiru leidiniu. Publikuota: 2006-01-07 10:08:11 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas * NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo * Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|