„Santaka“ / Bitės žmogų išmoko ramybės

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2012-07-25 06:26

Dalinkitės:  


S. Zelinauskaitė iš bitininkystės „pabėgo“ į menų pasaulį, tačiau tapusi menininke pradėjo laikyti bites – ir tuo labai džiaugiasi.

Autorės nuotr.


Bitės žmogų išmoko ramybės

Eglė MIČIULIENĖ

Viskas turėjo būti kitaip.

Turėjome pievoje gerti melisų arbatą ir valgyti sūrį su medumi. Bet pasipylė lietus ir sušokome į automobilį.

Tačiau netgi mašinoje gerti arbatą ir kabinti šviežutėlį, skaidrų it gintaras medų barškant į stogą lietaus lašams – visai smagu. Tuo pat metu gali ir įdomiai pasišnekučiuoti – apie gyvenimą, apie bites...



Mokykla nepatiko

Taip lietui lyjant kalbėjomės su Stase Zelinauskaite, kuri daugeliui rajono gyventojų yra žinoma kaip Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centre dirbanti menininkė, energinga dailės studijos vadovė.

Tačiau... Čia, kaip ir su ta iškyla, viskas turėjo būti kitaip. Mat Stasė iš tiesų turėjo būti ne menininkė, o... bitininkė, nes yra baigusi bitininkystę!

Į I. Mičiurino Žemės ūkio technikumą Kaune S. Zelinauskaitė pateko dėl to, jog jai... nepatiko vidurinėje mokykloje.

„Mokyklai aš netikau, ir man ji netiko, dėl to stengiausi iš ten ištrūkti. Galbūt trūko kažkokio dvasinio peno?.. Man atrodė, kad mus visus „štampuoja“ vienodai. O aš norėjau būti išskirtinė – tai plaukus nusirėždavau kitaip nei mano bendraamžės, tai, žiūrėk, kurią dieną be uniformos atlėkdavau... Kadangi mokiausi vidutiniškai, tėvai pasirūpino, kad išmokčiau amato. Mama nuvežė į technikumą ir mokiausi ten trejus metus“, – pasakojo pašnekovė.

Čia Stasei buvo geriau – bent jau uniformos nereikėjo dėvėti. Tačiau jauna mergiotė iš Suvalkijos visada turėjo kitokio polėkio... Visuomet kažką paišė, darė sienlaikraščius ir vis nenorėjo tilpti į jokios mokyklos „rėmus“.



Griebėsi menų

Nors technikume ir baigė bitininkystę, S. Zelinauskaitė niekada nedirbo pagal profesiją – jei neskaičiuosime keleto mėnesių, kuriuos po studijų atidirbo buvusiame „Švyturio“ kolūkyje pas bitininką.

Mokslo draugės prikalbinta Stasė įsidarbino agrochemijos laboratorijoje Kaune. Vėliau dirbo dailininke apipavidalintoja Kauno technologijos universitete. Bedirbdama įstojo į Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklos vakarines studijas, suaugusiųjų grupę – ir, rodos, pagaliau iš tiesų atrado save.

„Į dailės mokyklą įstojau labai silpnais pažymiais, o baigiau labai gerai, nes ten man nepaprastai patiko!“ – pasakojo S. Zelinauskaitė.

Taip diplomuota bitininkė pasinėrė į menus. Tuometiniuose moksleivių namuose Vilkaviškyje ji įkūrė dailės studiją, o pati įstojo į dailės akademiją ir baigė taikomosios keramikos studijas.



Užsimanė bičių

Tačiau gavusi menininkės diplomą Stasė... ėmė ir atsigrįžo į bitininkystę.

Viskas prasidėjo tada, kai Klausučių kaime gyvenanti S. Zelinauskaitės mama prieš keletą metų susigrąžino žemės sklypą – kaimo sąvartynu virtusį sodą senoje sodybvietėje.

„Džiaugiausi, sakiau mamai, kad galėsime kada nors čia laikyti bičių“, – sakė Stasė.

Mama iš darbais „užverstos“ dukros (tuo metu Stasė dar buvo pradėjusi dirbti ir Kauno rajono Ežerėlio mokykloje), tokių kalbų nė klausyti nenorėjo.

Vieną dieną pievoje begerdama kavą S. Zelinauskaitė išgirdo ūžesį. „Pakeliu akis, o ten – spiečius! Šokau ant dviračio ir lekiu paskui tą spiečių. Matau, kita moteris duoda į kibirą su kočėlu. Ji žinojo, ką daro: išgirdusios didelį garsą bitės tupia. Ir spiečius nutūpė pas tą moteriškę į vyšnią“, – pasakojo pašnekovė.

Spiečiaus užsigeidusiai S. Zelinauskaitei moteris pažadėjo palaikyti bites per naktį, o kitą dieną, jei jų nesusirinks, pasirodyti jau su dichlofoso buteliuku...

„Susiradau kartoninę dėžę, įdėjau korį ir galvoju, kad bitės sulips. O jos nelipa, ir visai joms nė motais mano dėžė. Pasirodo, bites reikia nukratyti, kad motinėlė atsidurtų toje dėžėje – tuomet ir visos likusios sulįs“, – juokėsi Stasė.



Parduoti negalima

Išgirdę žinią apie bites S. Zelinauskaitės namiškiai pasišiaušė. Vis dėlto žinodamas, kad Stasės perkalbėti nepavyks, ryte patėvis susirado kopėčias ir išsiruošė paimti spiečiaus. Sodo savininkė dėl to spiečiaus net vyšnios šaką leido nupjauti...

Taigi bitės buvo pargabentos, o Stasės patėvis iš kažkur gavo dailų mažutį aviliuką.

Deja, rugpjūčio spiečius nespėjo prisidauginti ir neišgyveno. S. Zelinauskaitė labai krimtosi. Pavasarį jau visa šeimyna nutarė, kad bičių vis dėlto reikia, ir įsigijo daugiau avilių.

„Radau žmogų, kuris dovanojo bites, tereikėjo nusipirkti tik avilių. Tikri bitininkai sako, kad bičių parduoti nevalia – jas galima tik dovanoti“, – pasakojo Stasė.

Taip dailės studijos vadovė ėmėsi laikyti bites, atnaujindama studijose įgytas ir jau gerokai primirštas žinias.



Išdraskė avilį

Dabar S. Zelinauskaitė turi šešias bičių šeimas. Bitininkystė – vienas maloniausių jos užsiėmimų. Šiemet iš kiekvieno avilio Stasė prikopinėjo apie 20 kilogramų medaus. Dar laukia ir rudeninis „derlius“.

Moteris išmoko pati pasigauti spiečius, pati savo bites gydo, veisia.

Vieną šeimą menininkei pasiūlė kaimo žmonės. Pas juos bičių spiečius buvo susimetęs sienoje, oro tarpe. Žmonėms buvo neramu, kad nesugiltų kieme lakstančių vaikų.

„Padėjau verandoje savo spietinę – dėžę su koriu. Iš pradžių bitės susimetė į lietvamzdį, bet gavę lietaus persikraustė į mano dėžę!“ – šypsojosi moteris.

O šį pavasarį S. Zelinauskaitė patyrė nemalonų nutikimą: bityne buvo apsilankę vagys. Išdraskė vieną avilį, išlupo keturis rėmus su motinėle ir perais... Vaizdas buvo graudus – jį išvydusi bičių šeimininkė labai sielojosi.



Bitės išauklėja

Stasei labai gaila, kai bitė įgelia – juk po to šis vabzdys miršta. „Būna, kad pareinu sutinusi, bet ant bičių už tai visiškai nepykstu. Juk aš netinkamai elgiuosi – ir gaunu į kailį. Bitės išmoko elgtis ramiai, nepanikuoti. Vieną kartą atėjau prie avilių suprakaitavusi. Žiūriu, bitutės zuja nepatenkintos. Nuėjau į netoliese tekančią upę, išsimaudžiau, ir tik tada grįžau prie avilių“, – pasakojo moteris.

Tikrai smarkiai sugelta Stasė buvo tik vieną kartą – dar studijų laikais, kai technikume atliko praktiką. Tada bitės sukando studentę nuo galvos iki kojų, teko gydytis ir gerti vaistus. „Tai įvyko dėl mano nemokėjimo: ėjau bites pamaitinti rudeniui ir užmečiau dangtį ant lakos, o jos ir sukilo. Nuėjau be dūminės, nemokėdama elgtis. O elgtis reikia ramiai, nemosikuoti, nesimuistyti. Ekspresyvų žmogų bitės išauklėja, padaro ramesnį.

Kai bitė įkanda, Stasė pataria ją tiesiog nubraukti, nes traukdamas vabzdį nuodus suspausi į save.



Nuo žmonių – pas bites

Kažkada į didmiestį ištrūkti skubėjusi Stasė dabar neatsidžiaugia savo bitynu ir galimybe pabūti gamtoje.

„Čia pabėgu nuo miesto, nuo žmonių. Grįždama iš dailės studijos visada važiuoju ne plentu, o žvyrkeliu, kad galėčiau užsukti pas savo bites. Net ir vėlai vakare turiu sustoti ir apsižiūrėti. Man smagu! Ir apskritai čia malonu pabūti. Gera matyti, kaip nuo pelkių rūkas kyla... Gamtai niekada nebuvau abejinga, ir labai džiaugiuosi, kad augau kaime, ne mieste. O šiais laikais, manau, žmonės tiesiog privalo atsigręžti į gamtą. Pažiūrėkime, kaip mes dirbame, kaip gyvename, ką valgome. Aplink matau ūkininkus, ir nepasakyčiau, kad jie myli žemę. Kiek trąšų, chemijos pila – skaudu žiūrėti. Pinigų vaikymasis – beprotiškas“, – kalbėjo Stasė.

Moteris džiaugiasi, kad jos bičių medus – nepaprastai skanus. Juk netoli bityno yra raistas, kur auga įvairiausi augalai. Pavasarį geltonuoja blindės, paskui žydi šalpusniai, gudobelės, vėliau – liepos...

Šalia bityno S. Zelinauskaitė pasodino 165 eglutes. Ji svajoja, kad ateity senoje sodybvietėje stovės medinis namelis šiaudiniu stogu, o prie jo galbūt ganysis senosios baltiškos škudžių veislės avelės...

Šiame gamtos prieglobstyje S. Zelinauskaitė norėtų atsidėti kūrybai, čia pasikviesti ir jaunuosius menininkus. „O kodėl gi ne? Juk ir Da Vinčis turėjo savo vynuogyną“, – nusijuokia moteris.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas