„Santaka“ / Svajonė vilkaviškietę nuvedė į Marijampolės teatro sceną

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39

Reikalingas (-a) pagalbinis darbininkas (-ė) ūkio darbams, mokantis (-i) karves melžti aparatu. Darbas netoli Gražiškių. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-11-29 08:57:12

Parduoda dalimis CITROEN BERLINGO (2002 m., dyzelis, 1,9 l, 51 kW), AUDI A4 (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW POLO (1997 m., 1,9 l, dyzelis, 47 kW), VW GOLF IV (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW SHARAN (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW). Tel. 8 699 28 707.
Galioja iki: 2018-11-29 10:25:14



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2012-07-13 07:31

Dalinkitės:  


Edita Mozūraitienė (dešinėje): „Tą akimirką negalėjau patikėti, kad spektaklyje, pasakojančiame apie dviejų šeimų gyvenimą, man atiteko vienos iš jų moterų vaidmuo“.

Autorės nuotr.


Svajonė vilkaviškietę nuvedė į Marijampolės teatro sceną

Birutė PAVLOVIENĖ

Marijampolės dramos teatras šiemet mini 20-metį, kai jis, buvęs valstybinis, 1992-aisiais tapo municipaliniu, priklausančiu savivaldybei. Šio jubiliejaus proga per Marijampolės miesto šventę žiūrovai buvo pakviesti į neįprastą premjerą – Torntono Vailderio pjesės „Mūsų miestelis“ pastatyme vaidino ne profesionalūs aktoriai, o mėgėjai.

Tarp jų buvo ir keletas mūsų kraštiečių – Marijampolėje dabar gyvenantis ir dirbantis Renaldas Žilinskas, vilkaviškietė mokytoja Edita Mozūraitienė ir iš Gražiškių kilusi studentė Rimantė Ramanauskaitė.

Apie premjerą ir debiutą joje kalbamės su Edita MOZŪRAITIENE.

– Žingsnį į profesionalaus teatro sceną tikriausiai galima vadinti iššūkiu?

– Mano svajonėse visada sukosi mintys apie sceną. Būdama maža net verkdavau žiūrėdama per televizorių „Dainų dainelės“ konkursus. Taip norėdavau irgi ten būti! Kai dirbau Pajevonio mokykloje, kartu su kolege statėme ne vieną spektaklį, režisavome, organizavome įvairius renginius. Taigi scena buvo šiek tiek pažįstama. Bet vaidmenų, išskyrus tuos, kai darželyje kartais būdavau snieguolė, o dažniausiai – lapė, iki šiol nebuvau turėjusi.

Taigi perskaičiusi „Santakoje“ skelbimą, jog Marijampolės teatras būsimam spektakliui renka mėgėjų grupę, nedvejodama nusprendžiau vykti į atranką. Buvo galima deklamuoti eilėraštį arba suvaidinti kokį etiudą. Dar reikėjo ir dainą padainuoti. Aišku, tokiam pasirodymui teko pasirengti. Po šešerių metų pertraukos vėl paėmiau į rankas gitarą, kad pramiklinčiau pirštus. Iš ankstesnio laikotarpio repertuaro prisiminiau dainą pagal žodžius „Ne saulės palydėti atėjau“. Ką deklamavau? Dabar jau ir nepasakysiu. Atranka juk buvo seniai, dar žiemą.

– Ar tikėjaisi, kad pavyks gauti vaidmenį?

– Susirinkome apie trisdešimt žmonių. Iš karto niekas nieko nepasakė. Mes ir toliau visi rinkdavomės teatre, vaidindavome įvairius etiudus. Taip režisierius Romualdas Kučiauskas norėjo įžvelgti mūsų charakterius, kad galėtų priimti vienokį ar kitokį sprendimą. Vėliau davė paskaitinėti ir tekstų iš būsimo spektaklio. Supratome, kad taip jis mus bando, „dėliojasi“, kas ir kokiam vaidmeniui tiktų. Po vieno tokio susitikimo pasakė: „Laukite, aš paskambinsiu“.

– Tikriausiai sunku buvo laukti?

– Ne tas žodis. Su kiekviena diena darėsi vis sunkiau. Prisimenu, buvome su vyru kažkur išvažiavę, kai pyptelėjo telefonas ir atėjo žinutė, jog esu laukiama repeticijoje. Susirinkome ir vėl beveik visi tie patys. Ne vienas tada pagalvojome, kad nieko čia dar nenuspręsta ir toliau tęsis tik bandymai. Jaučiau, kad man užtektų, jei gaučiau spektaklyje pabūti bent šlavėja ar tik šiaip pastovėti. Bet išgirdau režisierių tariant: „Edita – misis Veb“.

Taip nustebau, kad net šūktelėjau: „Aš?“ Tą akimirką niekaip negalėjau patikėti, kad spektaklyje, pasakojančiame apie dviejų šeimų gyvenimą, man atiteko vienos iš jų moterų vaidmuo.

– Minėjai, kad su pjesės herojais jau buvote šiek tiek susipažinę atrankos metu. Ar teko improvizuoti tik misis Veb?

– Ne. Skaitinėjant scenelių tekstus truputį teko pabūti ir profesore Vilard, ir kaimyne misis Gibs. Režisieriui, matyt, pasirodė, kad man artimiausias yra misis Veb personažas. Tiesą sakant, norėjosi suvaidinti ir jos, t. y. savo herojės, dukrą Emilę. Bet supratau, jog turiu realiai vertinti save.

– Kitaip tariant, vaidinai amžiumi vyresnę, nei esi. Kas buvo sudėtingiausia?

– Kitiems sunkiausios buvo scenos su menamais daiktais, kai tekdavo improvizuoti, jog kažką nešiesi, laikai rankose, dedi ant stalo ir kt. O iš tiesų tai niekis. Aktoriui reikia tik sukurti tokį vaizdą, kuriuo patikėtų žiūrovas. Man kažkaip pavykdavo įsijausti. Aišku, buvo visko. Jaudindavausi, kai per repeticijas iš režisieriaus neišgirsdavau jokių pastabų. Tuomet nežinodavau, ką ir manyti – gerai vaidinu ar blogai? Gan nusivylusi savimi buvau po pirmos generalinės repeticijos. Per antrąją viskas buvo gerai. Jaudulys krėtė ir premjeros dieną, bet tik iki tolei, kol išėjau į sceną.

– Turbūt ne taip paprasta buvo vaidinti žinant, kad tarp žiūrovų yra namiškių, daug bičiulių, pažįstamų?

– Uošviai ir dukrelė sėdėjo pirmoje eilėje, todėl šiek tiek baiminausi, kad ji neimtų šūkčioti. Bet nieko, Ugnė išsėdėjo ramiai visas tris valandas.

– Ką tau pačiai davė herojės vaidmuo?

– Manau, jog ne tik man, bet ir žiūrovams šis spektaklis dar labiau paryškino tą paprastą tiesą, kad reikia gyventi ir matyti tai, kas vyksta dabar, o ne tik lėkti nesustojant, nepasigėrint akimirkos grožiu.

– Kaip manai, pirmas vaidmuo nebus paskutinis?

– Grupė labai susigyveno. Kartą per mėnesį renkamės ir vasarą. Režisierius sakė, kad jis neketina mūsų paleisti. Spektaklį „Mūsų miestelis“ dar kartosime ir rudenį. Šioje pjesėje vaidino beveik 20 žmonių. Paprastai trupės būna mažesnės, todėl kalbėti apie kokius nors būsimus vaidmenis nėra paprasta.

Žinoma, jei vėl nusišypsotų tokia laimė, turbūt kaip ir daugelis norėčiau suvaidinti pagrindinį vaidmenį. Nors ir šioje pjesėje mes visi buvome pagrindiniai, net ir tie, kurie tepasakė po keletą sakinių.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas