„Santaka“ / Vilkaviškiečius pribloškė musulmoniškų kraštų kontrastai

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-12-31 10:02

Dalinkitės:  


Egipto piramidės Švarcų šeimai pasirodė visai ne tokios kaip reklaminiuose paveikslėliuose.

Vilkaviškiečius pribloškė musulmoniškų kraštų kontrastai

Eglė KVIESULAITIENĖ

Žinomų vilkaviškiečių Skirmos ir Antano Švarcų šeima keliones laiko savo hobiu.

Atsakingas pareigas medicinos srityje užimantys žmonės kasmet išvyksta bent į kalnus paslidinėti, nes be atitrūkimo nuo kasdienybės tiesiog nepailsėtų. O šiemetinė kelionė paliko tokių gilių įspūdžių, kad jie negalėjo prilygti nė vieniems iki šiol patirtiems.



Vyko į kongresą

Kelių rajone įsikūrusių vaistinių savininkas A.Švarca keturias musulmoniškas šalis šiemet pasirinko neatsitiktinai. Jis buvo pakviestas dalyvauti Kaire vykusiame farmacininkų kongrese.

Į kongresą iš Lietuvos vyko apie 20 vaistininkų. Jie susibūrė į grupę ir nusprendė belsdamiesi į tolimą kraštą ir mokėdami didelius pinigus pasinaudoti proga ir pamatyti iškart keturias šalis – Libaną, Siriją, Jordaniją, Egiptą.



Saugojo kariai

S.Švarcienė pasakojo, jog jie nesibaimino vykti į kraštus, kuriuose nuolat vyksta teroro išpuoliai, kur sprogdinami valstybių vadovai, o turistai nuolat lydimi ginkluotų kareivių.

– Nelaimės įvyksta ne tada, kai jų bijai ar stengiesi išvengti, – šaltakraujiškumo priežastį paaiškino turistaujanti gydytoja.

Pradėjus kelionę nuo Beiruto (Libanas), kartu su oro uoste laukusia gide turistus pasitiko apsaugininkai. Iškart buvo šiek tiek neįprasta, kad visur grupę lydi ginkluotų vyrų būrys, tačiau netrukus turistai prie to įprato. Gatvėse ginkluotų, juodai vilkinčių armiečių buvo apstu.



Libane – laisviau

– Libanas mūsų akimis – artimiausias europietiškai kultūrai, mažiausiai musulmoniškas, – pasakojo S.Švarcienė. – Jo sostinė Beirutas žavi architektūra, švara, ko apie kitas šios kelionės metu lankytas šalis pasakyti negalėčiau. Libane, bene vienintelėje iš keturių šalių, lauko kavinėse lietuviai matė sėdinčias musulmones moteris. Kitose musulmoniškose šalyse moterys be vyrų neperžengia namų slenksčio. Rusų tautybės gidė, daug metų ištekėjusi už arabo ir gyvenanti Libane, bendraudama su turistais čadros nedėvėjo. Ji pasakojo, jog šios šalies vyrai dažniausiai veda tik po vieną žmoną, tad tuo jie taip pat europietiškesni.



Moteriai draudžiama

Lietuviai lankėsi mečetėje, kur juos maloniai pasitiko puikiai angliškai kalbantis mula, aprodė požemius. Mečetėse paprastai griežtai suskirstytos moterų ir vyrų zonos. Silpnosios lyties atstovės neturi teisės eiti į vyrų pusę, veidus privalo dengti čadromis. Tokia tvarka vyrauja ir musulmoniškuose namuose. Nepakviesta vyro į jo namų pusę moteris užeiti negali, o vyras jos pusėje lankosi kada tik nori.

Įeidami į šventyklą visi privalo apsiprausti kojas bei rankas iki alkūnių. Turistėms duodami specialūs galvos ir pečių apdangalai, vyrai negali mūvėti šortais. Mat šiuose kraštuose seksualiausia moters kūno dalimi laikomi plaukai ir pečiai, o vyrų – keliai.

Beiruto mečetėje ne visos moterys dengėsi čadromis, o turistėms nebuvo liepta atsiskirti nuo vyrų ir eiti į „moteriškąją“ šventyklos pusę. Taip pat neprivaloma buvo rengtis uždarą rūbą.

Turistus sužavėjo musulmoniškos šventyklos. Į jas tikintysis gali ateiti bet kada, net naktį. Mečetėse tvyro ypatingas susikaupimas. Jei musulmonas meldžiasi, jam pašaliniai neegzistuoja.

Išvažiavus iš sostinės į gilesnius kaimus, švaros ir tvarkos įspūdis baigėsi. Iš gelsvų, plokščiais stogais bei mažučiais langais pastatų, kurių kiemai uždari, šiukšlės metamos tiesiog pro langą. Jos voliojasi net keliuose ir šokiruoja prie tokių vaizdų nepratusius turistus.

Vidury dienos prie gatvių ant suolų sėdi vyrai ir šnekučiuojasi. Moterys tuo metu rūpinasi namais ir vaikais. Tokie vaizdai būdingi daugeliui rytietiškų kraštų.



Be tualetinio popieriaus

Įvažiavus į Siriją turistus nustebino begalinė nešvara.

– Palyginus tarybinių laikų lauko tualetus su Sirijos, mūsiškiai buvo keliskart švaresni, – baisėjosi S.Švarcienė.

Reikėjo įprasti ir prie to, jog musulmoniškuose kraštuose tualetinis popierius nenaudojamas. Šiose įstaigose įrengtos specialios žarnos apsiplauti. Tik viešbučiuose, kuriuose gyvena užsieniečiai, tualetai įrengti įprastai.

Sirija savo tvarka primena ankstesnius, tarybinės santvarkos laikus. Įvažiuojant į šalį muitinėje prastovėję bene tris valandas, turistai taip ir nesužinojo, kodėl buvo laikomi, o norėdama nuvesti turistus į muziejų gidė turėjo derinti su aukštu kultūros srities pareigūnu.

Lietuviai iš vietinių iškart išsiskyrė šviesiais rūbais. Žmonės į turistus žvalgėsi nedraugiškai, tarsi jų bijodami.



Alkoholio nėra

Turistus satebino begalinis skurdas. Žmonės gyveno iš kartono, bananų lapų padarytuose nameliuose. Visas gyvenimas vyksta gatvėje, žmonės ten valgo, čia pat meta šiukšles, šlapinasi, tuštinasi. Tvyrančius kvapus net sunku nupasakoti.

Damasko architektūra labai graži, siauros gatvelės, nedideli nameliai, tik niūrios pilkos spalvos. Kavinės dieną tuščios. Lankytojams siūloma kava, arbata ar kaljanas.

Jokio alkoholio kavinėse nėra. Prie kavos patiekiami ne saldumynai, o išilgai supjaustytos morkos, aplaistytos actu, paprika bei riešutai.

Turistai lankėsi ir Damasko parduotuvėse. Didžiuliame, Vilniaus „Akropolį“ primenančiame pasaže buvo šilko ir aukso gaminių, rytietiškų skanumynų, namų apyvokos reikmenų ir t.t. Tačiau net apatinį moterišką trikotažą musulmoniškuose kraštuose pardavinėja vyrai. Moterims dirbti viešose įstaigose neleidžiama.



Netiko skrandžiams

Nors prisiekę, jog nešvariose, smirdančiose gatvėse nieko nevalgys, lietuvės neatsilaikė prieš rytietiškus saldumynus.

– Skoniai nenusakomi, – žavėjosi vilkaviškietė gydytoja. – Aibė nepažįstamų prieskonių, suteikiančių įvairius aromatus, nematytų vaisių, riešutų.

Tačiau rytietiškas maistas nepraėjo be pasekmių lietuviškiems skrandžiams. Anot medikės, rengiantis kelionei turistai buvo informuoti, kad pasiimtų stiprių alkoholinių gėrimų arba vaistų. Mat tik degtinė padėdavo neutralizuoti rytietiškų prieskonių bei vietinių bakterijų sukeltas reakcijas. Musulmoniškuose kraštuose įsigyti alkoholio beveik neįmanoma, tad turistai juo apsirūpindavo oro uostuose.

Lietuviams teko stebėtis sirų vairavimo kultūra bei gatvėse važinėjančiomis mašinomis. Tokių surūdijusių, aplamdytų, be stiklų automobilių pas mus būna nebent laužyne. O važinėjant gatvėmis susidaro įspūdis, jog mašinoms tereikia garsaus signalo ir gerų stabdžių. Pirmumas suteikiamas tam, kuris užmygia signalą, o norėdamas sukti Sirijos vairuotojas pro langą iškiša ranką ir parodo nesimaišyti.



Teko duoti kyšį

Pasienyje turistai buvo prievartaujami duoti kyšį. Nors visus dokumentus turėjo ir laikydamiesi principo lietuviai pinigų duoti neketino, gidė juos patikino, jog čia tik be reikalo sugaišią keletą valandų. Surinkę po 20 dolerių sirų muitininkams turistai pateko į Jordaniją.

Jordanijoje lietuviai patyrė itin daug suvaržymų. Važiuojant pro Amerikos ambasadą turistams buvo uždrausta fotografuoti ar filmuoti. Nepatariama buvo net smarkiau judėti. Tik pravažiavus ambasadą į autobusą įsiveržė pistoletus atstatę civiliais rūbais vilkintys pareigūnai. Jie tvirtino, jog autobuse kažkas filmavo. Turistai galvas dėjo, kad nieko panašaus net nebuvę, ir jiems pavyko išsisukti. Tik vakare A.Švarca prisipažino žmonai, jog gan uždarame autobuse, nekeldamas kameros prie langų, laikydamas žemai ant kelių jis bandė filmuoti. Jautri apsaugos technika tai, matyt, užfiksavo.



Maudosi su rūbais

Omanas turistams paliko malonių įspūdžių, mat atrodė turtingesnis, šviesesnis, mažiau skurstančių, daugiau žalumos, švarios gatvės. Žvalgydamiesi nuo Mozės kalno, nuo kurio matosi Negyvoji jūra, Sirija, Jordanijos apylinkės, lietuviai sužinojo pranašystę apie netrukus būsiantį karą, kuriame krikščionys susivienys su musulmonais. Kas bus jų bendras priešas, pranašystėje neminima.

Lietuviai važinėjo po raudono smėlio dykumą, maudėsi Negyvojoje bei Raudonojoje jūrose, deginosi pliažuose drauge su musulmonėmis. Jos net ir jūroje maudosi su drabužiais.



Įžymybės apgriuvę

Egiptą lietuvių turistai įsivaizdavo visai kitokį. Kiek gyventojų suregistruota jo sostinėje Kaire, atsakyti nepavyko nė vienam gidui. Vieni minėjo 15, kiti 25 mln. gyventojų ribą. Vilkaviškiečiai įsitikino, jog tokioje netvarkoje suregistruoti žmonių net neįmanoma. Už porą dolerių didžiulį miestą gali pervažiuoti skersai išilgai, bet mašinoje kiaurai dugną matosi gatvė.

S.Švarcienė sakė, jog jos labai nepribloškę nei Cheopso piramidės, nei Tutanchamono lobiai, nei Sfinksas, nei šventyklos. Anot vilkaviškietės, viskas apgriuvę, aplūžę, o tai, ką mes matome reklaminėse nuotraukose – gerokai apdorota kompiuteriu. Kur kas didesnį įspūdį paliko užmiestis. Turtingesnės šeimos gyvena šeimyniniuose daugiabučiuose.

Kiekviena šeima prisistato savo aukštą ir taip kyla giminės pastatas. Nors namuose švaru ir tvarkinga, už jų sienų – siaubingi šiukšlynai. Tik laukai, kuriuose auga kukurūzai ir kitos egiptiečius maitinančios kultūros, preciziškai sutvarkyti.



Gyvena kape

Lietuviai buvo girdėję apie tai, jog Egipto šiukšlynuose ir kapinėse gyvena žmonės.

Taksistas mielai parodė šias šalies „įžymybes“. Turistams buvo sunku įsivaizduoti, jog šiukšlyne galima ne tik rasti būstą. Ten yra ir parduotuvės, ir net kavinės. Nenusakomoje smarvėje, iš atliekų suręstuose pastatuose žmonės geria arbatą, rūko kaljaną, valgo, linksminasi.

Kapinės taip pat išnaudojamos gyvenimui. Kiekvieną egiptiečių kapavietę dengia mažytis statinys, primenantis belangę bedurę koplytėlę ar sarkofagą. Šeimos kape laidojamos kartų kartos. Tačiau mažame statinyje apsigyvena visai svetimi žmonės. Jie kape sugeba sutalpinti net televizorių, telefoną, šaldytuvą.

Kai atvežamas laidoti žmogus, kapo gyventojai trumpam išeina. Beje, lavonas į kapą įkasamas be karsto ir tik metro gylyje. Kai baigiasi apeigos, gyventojai ramiai vėl sulenda į kapavietę. Kapuose, kaip ir visur, tvyro nešvara.



Atsisakyti dėl kelionių

Taksistas lietuviams parodė tai, ko apie savo šalies gyvenimą nesiryžta pasakoti turizmo agentūrų gidai. Paprasta neoficiali ekskursija turistus iš Lietuvos pribloškė. Jie neįsivaizdavo tokio skurdo ir kad jo akivaizdoje galima šypsotis, būti laimingam.

Ligoninės Akušerijos ir ginekologijos skyriaus vedėja ir aistringa turistė S.Švarcienė apie patirtus įspūdžius galėtų pasakoti be perstojo. Turintiems aistrą keliauti ji siūlytų atsisakyti gražesnių rūbų, papuošalų ar prabangesnių automobilių, bet pamatyti kraštus, kurie dvasinio peno suteikia keleriems metams.




Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas