„Santaka“ / Vėjas į veidą – nieko nėra geriau

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39

Reikalingas (-a) pagalbinis darbininkas (-ė) ūkio darbams, mokantis (-i) karves melžti aparatu. Darbas netoli Gražiškių. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-11-29 08:57:12

Parduoda dalimis CITROEN BERLINGO (2002 m., dyzelis, 1,9 l, 51 kW), AUDI A4 (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW POLO (1997 m., 1,9 l, dyzelis, 47 kW), VW GOLF IV (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW SHARAN (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW). Tel. 8 699 28 707.
Galioja iki: 2018-11-29 10:25:14



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2012-06-22 05:24

Dalinkitės:  


Algis Kiseliūnas dėkingas visiems vilkaviškiečiams: ir tiems, kas jį kritikavo, ir tiems, kurie jį palaikė.

Romo ČĖPLOS nuotr.


Vėjas į veidą – nieko nėra geriau

Eglė MIČIULIENĖ

Po dvylikos metų, praleistų vadovaujant Vilkaviškio miesto seniūnijai, šią savaitę darbą paliko seniūnas Algis KISELIŪNAS.

Paklaustas, ar pareigų atsisako savo noru, ar paprašytas valdžios, A. Kiseliūnas kiek patyli. „Kam čia įdomu... Tiesiog ateina laikas ir reikia pailsėti. Valstybės tarnyba, 65 metai – ir priklauso išeiti. Tegu dirba jauni...“ – lakoniškai atsako pašnekovas.


Kam kaltas, tas bara


Susėdus pokalbio, A. Kiseliūnas ant stalo padeda keletą segtuvų. Juose surinkti visi „Santakos“ straipsniai, kuriuose paliesti seniūnijos reikalai. „Čia – savotiška mūsų istorija“, – linkteli galva seniūnas. Segtuve yra visko: ir pagyrimų už atliktus darbus, ir kritikos. Už ją A. Kiseliūnas nepyksta.

– Pykti neturiu ko – juk nerašėte neteisybės. Kas buvo – buvo, – sako seniūnas.

– Seniūnijoje sprendžiami visi miesto reikalai. Ar dažnai gaudavote „pylos“ nuo gyventojų, valdžios, žurnalistų?


– Kasdien, net po kelis kartus per dieną. Kam prasikalsti, tas ir bara, – nusijuokia A. Kiseliūnas. – Nors... valdžia nebara – ji supranta, kad jei nedavė pinigų, tai darbas ir nebuvo padarytas. O „Santaka“ su manimi elgėsi inteligentiškai: visas problemas išsakė, bet ne puldama, o korektiškai.

Kalbant apie gyventojus, tai daug kas priklauso nuo paties žmogaus. Vienas ateina suvokdamas problemos esmę, kitas – nelabai, o trečias – apskritai atsiųstas kaimyno... Kartais žmogui išaiškini ir jis supranta, kad ne visus reiklaus įmanoma tuoj pat išspręsti. Ir atominės elektrinės seniūnas nepastatys.

– Bet jos turbūt niekas ir neprašo. Žmonėms pikta dėl elementarių dalykų: nenupjautos žolės, nenušluoto ar nesuremontuoto šaligatvio...


– Bet pasakykite, kaip apšluoti visą miestą, jei skirta tik tiek pinigų, kad užtenka pusei miesto?

– O kaip vadinamieji „viešininkai“?


– Tai – tik nedidelė pagalba. Viešųjų darbų darbininkų yra metinis limitas, įdarbiname apie 60 žmonių. Be to, jie įpratę nedirbti. Kai žmogus mato, kad bedarbio pašalpa didesnė negu uždarbis, kam jam dirbti...

– Yra žmonės, kurie iš seniūnijos gauna socialines pašalpas. Ar už jas nereikia atidirbti?


– Būna atvejų, kai žmogus, norėdamas gauti socialinę pašalpą, turi atidirbti tam tikrą valandų skaičių. Bet tai – vienetai, ir toks valandų kiekis nieko negelbsti. Ką gali nuveikti penki žmonės, atėję padirbti po dvi valandas? Be to, prie jų reikia ištisai stovėti...

– Kur matote didžiausias miesto problemas?


– Didžiausia bėda – lėšų stygius. Nuvažiuoji į Lenkiją – ten darbai verda: kloja šaligatvius, taiso kelius. Jei Vilkaviškyje būtume turėję tiek lėšų, argi būtume nieko nedarę?

Dabar tų pinigų tik apsišlavimui ir belikę, o apie naujus šaligatvius nėra ko nė kalbėti. Iš Kelių fondo pinigų skirta 270 tūkst. litų – pernai jų neužteko net duobėms užlopyti.

– Bet kiti miestai tvarkosi: šaligatvius kloja, aikštes, parkus įsirengia. O Vilkaviškyje ryškesnių pokyčių jau daug metų nematyti. Centrinė miesto aikštė atrodo labiau nei varganai...


– Čia jau ne seniūnijos kompetencija, tam reikia milijonų... Kažkada Savivaldybės administracijos direktoriaus a. a. Sigito Kasparaičio iniciatyva buvo pradėtas tarptautinio Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos bendradarbiavimo projektas, kuriame buvo numatyta aikštės rekonstrukcija, bet dėl kažkokių priežasčių jis nutrūko. Dabar ieškoma kitų iniciatyvų. O ką seniūnas gali padaryti, kad aikštė būtų graži? Apšluoti, medį apgenėti... Ir viskas. Ne tie pinigai.


Trūksta žoliapjovių


– Pernai buvo išvalytos per miestą tekančių upių vagos. Savivaldybės atstovai tvirtino, jog pakrantes šienaus seniūnija. Tačiau jos vėl baigia apželti.


– O kokios jėgos gali tiek ploto apšienauti? Formuojant biudžetą seniūnija planavo įsigyti šešias žoliapjoves. Deja, tų lėšų „sėkmingai“ neskyrė. Iš trijų turimų žoliapjovių dvi dirba normaliai, trečia jau baigia amžių. Gerai, kad pernai nusipirkome naują traktoriuką, juo pjauname daugiabučių vejas. Bet į upelio šlaitus juo nenuvažiuosi, ten galima pjauti tik rankiniu būdu.

Neseniai į seniūniją atėjo keli vyresniųjų klasių mokiniai: jie nori užsidirbti ir dirba daug geriau negu „viešininkai“. Įsivaizduokite, jei stotų dirbti šeši su šešiomis žoliapjovėmis, koks būtų tempas! Deja...

Aukščiau bambos neiššoksi. Bus labai gerai, jei iki rudens visas pakrantes nušienaus vieną kartą.

Beje, dar viena problema. Pernai paskui traktoriuką, dirbantį prie daugiabučių, leisdavome žmogų su rankine žoliapjove, kad nupjautų žolę prie šulinių, po balkonais, kur sunku prieiti. O dabar nebėra ką leisti, nes turime šienauti upelio krantus. Ten juk reprezentacinės vietos...

– Dabar daug padaroma už lėšas, gautas rašant projektus ir naudojantis ES fondais.


– Bendruomenės – taip, naudojasi. Jos rašo projektus ir įsigyja tai, ko nori. Vilkaviškio vietos bendruomenės taryba gavo 14 tūkst. litų. Už tuos pinigus būtume galėję įsigyti žoliapjovių. Bet taryba, kaip vietinė savivalda, nusprendė miesto pliaže pastatyti įrenginių. Jų žodis – lemiamas. Žinoma, vasarą tie įrenginiai – gerai, bet įdomu, ką ten rasime pavasarį. Na, vilkimės, kad esame kultūringa tauta.


Požiūris – inžinerinis


– Jūsų iniciatyva 2006 metais Vilkaviškyje po keliasdešimties metų vėl atidaryta čiuožykla. Jums vadovaujant padaryta riedutininkų aikštelė. Ką dar naujo mūsų mieste įgyvendinote?


– Čiuožykla – taip. O riedutininkų aikštelė padaryta ir rajono valdžios bei paties jaunimo iniciatyva. Gaila, kad dabar vaikų susižavėjimas ja lyg ir išblėso.

Seniūnijos iniciatyva padaryti ir miesto gatvių apšvietimo herbai.

Kol nebuvo sugriežtinta tvarka, vieną dalyką darėme labai sėkmingai: naudodami pinigus iš Kelių fondo didinome automobilių stovėjimo aikšteles prie daugiabučių namų. Sueidavome trys inžinieriai, pasitardavome ir padarydavome, nereikėdavo jokių projektų. Dabar reikalavimai daug griežtesni. Todėl liko namų, kurie tokių aikštelių nesulaukė.

O kažkuo ypatingu pasigirti turbūt negaliu, stebuklų nepadariau. Niekada gyvenime į jokį darbą nesiprašiau, visur mane kvietė. Ir čia atėjau pakviestas, dirbau, kaip išmaniau. Mano požiūris visuomet buvo inžinerinis, o ne architektūrinis, kaip kažkas norėjo man „prisiūti“. O inžinerinio pasitenkinimo viršūnė buvo dirbant „Lietdestoje“, kur pastačiau ir paleidau gamyklą, buvo gaminama produkcija... Bet likimas taip sudėstė, kad praradau akcijas, šeimos indėlius – ir nieko čia nepadarysi. Negraužiu nei savęs, nei kitų (A. Kiseliūnas į seniūniją atėjo dirbti iš „Lietdestos“ bendrovės, kuri bankrutavo nusišovus bankininkui G. Konopliovui – aut. past.)


Geras žodis turi vertę


– Kaip vertinate savo įpėdinį, naująjį seniūną Remigijų Kurauską?


– Gerai. Su žmonėmis jau dirbęs, su valdžia bendravęs, buvęs kariškis – subordinaciją žino, tegu tik dirba.

– Kaip manote, ko labiausiai reikės einant šias pareigas?


– Šaltakraujiškumo. Nepriimti staigių sprendimų. Visus išklausyti, pačiam girdėti ir stengtis, kad tave girdėtų. O patirtis, kaip ta meilė, ateina nekviesta...

– Ar lengvas seniūno darbas?


– Tikrai ne. Priskirčiau prie sunkesnių. Būna ir taip, kad nori žmogui padėti, bet jis pats nesileidžia, su siūlymais nesutinka. Atsiduri aklavietėje ir nešiojiesi savyje savaitę žmogaus problemą...

– Tačiau juk buvo ir gerų dalykų?


– Žinoma. Malonu, kai gatvėje prieina pakalbinti žmogus, kai močiutė paima už rankos ir už ką nors padėkoja. Džiugina natūralus, paprastas žmogiškas dėmesys. Ir nebūtina laukti gerų žodžių iš tribūnos – jie ne visada būna nuoširdūs. Buvo atvejis, kai vienas žmogus prieš porą metų mane „kalė prie sienos“, „atleidinėjo“ iš darbo, tačiau aš laikiausi savo pozicijos. Atėjo laikas – ir tas žmogus atsiprašė, pripažino, kad buvo neteisus, padėkojo man. Kitokio įvertinimo ar apdovanojimo ir nereikia.

– Bet blogą žodį daugelis pasako greičiau ir lengviau, o gerą pasakyti dažniausiai pamiršta.


– Dėl to tas geras žodis ir turi savo vertę. O pykčio aš nelaikau, nė ant vieno nepykstu. Ačiū sakau visiems: ir tiems, kurie mane smerkė, ir tiems, kas palaikė.

– Gal dabar daugiau laiko skirsite savo pomėgiams? Pavyzdžiui, buriavimui?


– Jau ką padarysiu, tai atsiburiuosiu iki soties, – pagyvėja A. Kiseliūnas. – Juk pats laivą pasistačiau, pats buriuoju. Visi buriuotojai savotiškai „pamišę“ dėl šio savo pomėgio – ir aš ne kitoks... Kaip liaudis apie tokius keistuolius sako – kažkada mamos iš rankų netyčia išmesti. Kartais kažkas pirštu pasukioja prie smilkinio, sako: „Kvailas tu. Vėjas, dargana, o tu, užuot sėdėjęs ant pečiaus ir knygą skaitęs, lipi į valtį ir plauki.“ Bet vėjas į veidą – nieko nėra geriau... Tai – tokia atgaiva, taip išpusto galvą, kad šviesu akyse pasidaro ir užsimiršta visi rūpesčiai... Niekad nebandėt?..






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas