„Santaka“ / Atodangos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda naujus klausos aparatus, kraujospūdžio matuoklius (40 Eur). Tel. 8 670 99 923.
Galioja iki: 2018-09-20 09:59:47

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2012-06-08 05:14

Dalinkitės:  


Atodangos

„Man privalo duoti...“



Pagrindinis šalies įstatymas – Konstitucija – visiems Lietuvos piliečiams garantuoja lygias teises ir laisves.

Na ir kas? Visi tai žino, tik ne visi vienodai tomis teisėmis ir laisvėmis naudojasi. Nors ir tvirtinama, kad žmogaus asmeninė laisvė savaime jau yra didžiausia vertybė, bet ja moka pasinaudoti tik iniciatyvūs ir gerai informuoti žmonės.

O tylinti arba besipiktinanti dauguma neskuba iš jų mokytis ir vis ko nors laukia: geros valdžios, pigių prekių, didesnių atlyginimų ir mažų mokesčių...

Belaukdami svajonių išsipildymo, mes jau išmokome balsuoti... kojomis. To mus moko valdžia.

Ne išimtis – ir mūsų Savivaldybės valdantieji, kurie, norėdami „nurašyti“ opozicijos keliamus jiems nepatogius klausimus, paprasčiausiai neina balsuoti. Todėl nusivylę savo valdžia daug mūsų tautiečių taip pat seka jų pavyzdžiu ir balsuoja savaip: genami tikro ar tariamo skurdo keliauja svetur ieškoti geresnio gyvenimo.

Jie nežino, ką daugiau galėtų padaryti dėl savęs ir savo šeimos. Tas jų nežinojimas, o gal nenoras žinoti neteikia optimizmo ir prognozuoja liūdną Lietuvos ateitį.

Neseniai teko skaityti nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos pirmosios Vyriausybės buvusio pramonės ministro, Mykolo Romerio universiteto profesoriaus R. Jasinavičiaus pamąstymus apie mūsų valstybės ir jos piliečių bėdas bei lūkesčius.

Profesorius, kaip ir kiti žinomi ekonomikos bei finansų analitikai, tvirtina, kad mes gyvename „ne pagal kišenę“. Nesukurdami naujos vertės, o tik vartodami, didiname deficitą. Bet glaudžiai su valdžios struktūromis susilieję pramonininkai ir prekybininkai visokiais būdais ragina didinti vartojimą. Atseit, tai skatina darbo vietų išlaikymą bei naujų sukūrimą, valstybės biudžeto papildymą surinktais mokesčiais ir t. t.

Bet tai – tik pusė tiesos. Kita pusė kažkodėl kukliai nutylima. Juk didelė vartotojų dalis nesukuria jokios naujos vertės, kuri stiprintų valstybę. Tai – gausi mūsų visuomenės socialinių išlaikytinių klasė: pensininkai, neįgalieji, vaikai, bedarbiai, socialiai remtinos šeimos...

Prie šios piliečių grupės, kuri tikrai neišsiverčia be pagalbos, šliejasi ir gausus valdininkų aparatas, administruojantis valstybės (mūsų) finansus, išpūsti ministerijų ir departamentų etatai, gausios visuomeninės organizacijos, besipešančios dėl didesnio biudžeto pyrago gabalo...

Ar jie suinteresuoti taupiai naudoti valstybės pinigus? Atsakymą į šį retorinį klausimą tikriausiai žino ir mano kiemo sargas Spraitas.

Pasak R. Jasinavičiaus, per 20 metų žmonių, nesukuriančių naujos vertės, padaugėjo iki 400 tūkst., o sukuriančių vertę sumažėjo net tris kartus. Tad mūsų valstybės biudžeto „pyragas“ vis mažėja ir kai kam lieka tik jo trupiniai.

Dėl tų trupinių ir kovoja darbingi, bet ne prie darbo, o prie stiklelio linkę, lengvabūdišką gyvenimo būdą pamėgę tautiečiai.

Jei socialinių pašalpų mokėjimas vėluoja, jie pakelia didžiulį triukšmą: „Kaip mums gyventi? Juk mums priklauso, privalo duoti!..“ O už ką? Ką jie sukuria?

Dar senovėje kaimo žmogus sakydavo: „Kaip žemę dirbai, kiek užsiauginai – tiek ir valgysi.“

Žinia, labai žmogiška ši silpnybė, kai žmogus nori visko daug. Tačiau nepateisinama, kai neatsižvelgiama į savo galimybes. Juk nuo seno tvirtinama, kad saikas žmogaus gyvenime būtinas.

Norėti niekas nedraudžia: jei teisėtai užsidirbai, gali važinėti prašmatnia mašina ir atostogauti Kanaruose ar Maldyvuose. O gaunantis minimalią pensiją pilietis gali pasitenkinti ir mūsų Vištyčio šilelio bei ežero teikiamais malonumais.

Žinoma, vyresnieji su nostalgija prisimena nesenus laikus, kai benzinas kainavo kaip vanduo, o vanduo – beveik nieko. Vandentiekio vandeniu plovė ne tik automobilius, bet ir kiemus, laistė daržus... Juk ir vandens skaitiklius ne visi turėjo. Kaimo gyventojai už vandenį išvis nemokėjo, o už elektros energiją – tik pusę kainos.

Bet kai neišsemiami aruodai liko už mūsų valstybės sienos, pasijutome gerokai sutrikę. Pripratę savo vartojimo neriboti, per dvidešimt metų turėjome atprasti, bet... neatpratome. Todėl ir pykstame, kad visko tiek daug reikia ir viskas brangu.

Dar prieš du tūkstančius metų L. A. Seneka tvirtino: „Išpilti galima tik tai, kas ąsotyje yra.“

O mes norime įsipilti ir iš tuščio „ąsočio“. Tarsi pamirštame, kad jį reikia pripildyti, ir norime, kad jį pripildytų kas nors kitas.

Keikiame Vyriausybę, kuri klampina valstybę į milijardines skolas. Bet juk ir mes mėgstame gyventi skolon, o paskui graužiame nagus, kai bankai ne visai mandagiai pareikalauja grąžinti skolą.

Tikrai ne absoliuti tiesa, kad piliečių vartojimas skatina pažangą. Absoliučios tiesos iš viso nėra. O besaikis vartojimas mus įsuka į vis greičiau besisukantį ratą, iš kurio sunku ištrūkti.

Juk tiek puikių daiktų prikurta – ir visų jų mums reikia. O kodėl ne?

Štai tada užmirštame visus protingų žmonių perspėjimus ir bėgame į parduotuvę. Juk reikia gyventi šiandien, o ne kažkada ateityje.

Tačiau peržvelgę prekių kainas lentynose su kartėliu atsidūsėjame: „O juk t a d a mokėjome tik t i e k…“



Vytas DRUNIS






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate naujuosius Vilkaviškio riboženklius?
Profesionalus darbas.
Vaizdas nuvylė.
Dar nemačiau.
Senieji buvo geresni.



Kalbos patarimai

Nei rinkiminė kampanija, nei priešrinkiminiai pažadai
Iš abstraktų nereikėtų daryti vedinių su priesaga -inis. Taigi turėtų būti ne rinkiminė, o rinkimų apygarda, apylinkė, kampanija, komisija, kova, laida, programa, o priešrinkiminius debatus ar pažadus reikia keisti į debatus prieš rinkimus; pažadus, duotus prieš rinkimus.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas