„Santaka“ / Talentinga žemaitė šokiu garsina Suvalkiją

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Reikalingas (-a) pagalbinis darbininkas (-ė) ūkio darbams, mokantis (-i) karves melžti aparatu. Darbas netoli Gražiškių. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-11-29 08:57:12

Parduoda dalimis CITROEN BERLINGO (2002 m., dyzelis, 1,9 l, 51 kW), AUDI A4 (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW POLO (1997 m., 1,9 l, dyzelis, 47 kW), VW GOLF IV (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW SHARAN (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW). Tel. 8 699 28 707.
Galioja iki: 2018-11-29 10:25:14



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2012-06-08 05:07

Dalinkitės:  


Romantiškos sielos kelių šokių kolektyvų vadovė Irena Šunokienė neblogai tapo, o neseniai pradėjo rašyti ir eiles.
Nuotr. iš asmeninio I. Šunokienės albumo.

Talentinga žemaitė šokiu garsina Suvalkiją

Irena Šunokienė gimė Sibire, vaikystę leido Žemaitijos glūdumoje, būdama ketvirtokė su tėveliais atsikėlė į Juodkrantę. Dabar juos skiria keli šimtai kilometrų, matosi retai, tik per vasaros atostogas ilgiau pasibūna. Kad Kybartuose ir Vilkaviškyje šokių kolektyvams vadovaujančiai moteriai puikiai sekasi dirbti mėgstamą darbą, niekam ne paslaptis. O štai kokių vėjų ir kokiais keliais ji buvo atginta į mūsų kraštą, manome, norėtų sužinoti ne vienas „Santakos“ skaitytojas.



Mokykloje pranašavo dailininkės kelią

Juodkrantės aštuonmetėje, vėliau – ir Nidos vidurinėje mokyklose visi, o ir pati Irena, manė, kad ji tolesnį savo gyvenimą susies su daile. Bet kai metams bėgant mokyklos leidinių iliustravimas, plakatų piešimas pakvipo prievarta, mergaitė davė sau žodį, kad niekada nebus dailės mokytoja. Sunku patikėti, bet mokyklą baigė niekad niekur nešokusi. Dar pirmoje klasėje, gūdžiame Naujosios Akmenės rajono kaime, kur gyveno su tėveliais, mokytojai teiraujantis, kuo vaikai norėtų būti užaugę, mažoji Irena Tupikaitė atkakliai tylėjo. Dėl to buvo palikta po pamokų. Tik likusi viena mokytojai į ausį prisipažino norinti būti... balerina.

Prisimena, kaip paslapčiai išaiškėjus ir kažkuriai kaimynei tėvus raginant leisti vienturtei mokytis baleto, mama kaip kirviu nukirtusi: „Savo mergaitės aš niekam neatiduosiu!“ Persikėlus į Juodkrantę, Irena visų buvo pravardžiuojama Balerina. Taip ją vadino ir Nidoje. Kad pagrindo būta, iškart supranti išvydęs dailią, tiesiog šokiui sukurtą jos kojos keltį.



Laimės paieškos sostinėje

Mokyklą baigė visai nežinodama, į kurią pusę pasiduoti. Tėvai „supakavo“ savo aštuoniolikmetę ir išleido pas pažįstamus Vilniaus lenkus „laimės ieškoti“. Nors ir gerais pažymiais baigusi mokyklą, ji pasileido viena sostinės gatvėmis – darbo ieškotis. Bet kokio, paprasčiausio. Varstė gamyklų duris, net Kuro aparatūros gamyklos cechą apžiūrėjo, bet dulkės atbaidė. Atsibasčius iki senamiesčio akys užkliuvo už Vilniaus kultūros mokyklos iškabos. Išsirinko režisūros (mat žinojo, ką tas žodis reiškia) neakivaizdinį skyrių ir įstojo. Po dienos kitos, draugės pakalbinta, nuėjo ir į choreografijos, apie kurią nieko nenutuokė, egzaminą. Kaip beždžionė mėgdžiojo stojančiųjų ir egzaminuotojo judesius – ir ją priėmė! Pirmieji studijų metai buvo tikra katastrofa. Tačiau lūžis įvyko jau antrame kurse ir mergina Kultūros mokyklą užbaigė vadinamuoju raudonu diplomu.



Patyrė kultūrinį šoką

Irena prisipažįsta tikinti likimu ir mano, kad nuo mažens joje buvo įvesta „programėlė“, susieta su šokiais. Tolesnių studijų atsisakė – juk tam būtų reikėję didelių pinigų. Per skirstymą panoro išvykti į tokį Lietuvos kampelį, kuriame nė karto nėra buvusi. Pasirinko Vištytį, nes buvo girdėjusi apie gražų ežerą. Atvyko nykų vasarį į Suvalkiją apsidairyti, bet ežero nepasiekė – patiko Vilkaviškis. Kultūros namuose vieta irgi buvo, beliko tik butą pačiai susirasti.

Klaidžiodama užėjo pas senukus Šalūgus vienoje iš centrinių gatvelių. Ten patyrė pirmąjį šoką, koks tik žemaičiui mūsų krašte ir gali nutikti. Močiutė, skutusi bulves, sutiko išnuomoti kambarį, tad mandagiai pakvietė: „Na, tai sėsk, vaikeli, ant mašinos.“ Irena apsidairė: viename kampe siuvamoji, kitame skalbyklė stovi. Vos droviai neatsisėdo ant vienos iš jų...



Sutiko savo „Bremeno muzikantą“

Vilkaviškyje Irena išdirbo iki „senmergystės“ (tais laikais ta riba merginai buvusi 25-eri) ir susižavėjo dainininku kybartiečiu Romu Šunoku, su kuriuo suvedė scena. Pabendravusi mėnesį, pajuto sutikusi savą žmogų, o jam išėjus į armiją dvejus metus laukė. Irena nusikvatoja ir sako, kad mes savo ateitį dažnai patys nusikalame: pati dar iš vaikystės žinojusi, kad jos vyras bus aukštas plačiapetis Bremeno muzikantas su gitara rankose. Pragyvenę pusmetį Vilkaviškyje, jiedu persikraustė į Kybartus – į penkiaaukštį žaliais balkonais, kur dabar po langais linguoja aukštas gražus beržynas. Čia užaugo jų Lukas, tame pačiame name jie dukart keitė būstą (juokauja, kad jau du to namo butus yra suremontavę), iš čia jau kažin ar kur kitur norėtų išeiti.

Gal kokie metai, kai Irena pati kepa duoną, kurios vakarais jai, grįžusiai po įtemptų repeticijų, joks tortas neatstotų. Nusišaipo, kad šeimos vaikinai – vyras Rimas (kažkodėl ji taip vadina savo žmogų) ir sūnus Lukas – jos duoną valgo tik tada, kai nėra kitokios.



Kolektyvą „Škac“ subūrė sūnui

2002 metais, kai Lukas buvo pirmokas, ką tik įkurtoje Kybartų pagrindinėje mokykloje Irena iš kelių dešimčių pradinukų atsirinko sau šokėjų grupę. Tam, kad jos vaikas neužgestų naujoje aplinkoje, kad turėtų veiklos. Prisimena pirmąsias repeticijas: „Susistatai vaikus parodydama „tu stovėsi čia, o tu – štai šičia“, nueini įsijungti muzikytės, atsisuki – o jie jau visi išsilakstę.“ Pirmus dvejus metus manė išprotėsianti. Ir dabar nesupranta, kaip žmonės dirba su mažais vaikais. Kokią metodiką taikyti, kaip suvaldyti, kai kairės kojos nuo dešinės neskiria?..

„Iš tų trisdešimties trečioje ketvirtoje klasėje daug vaikinukų, tarp jų ir Lukas, „pasinešė“ į sportą. Išbandę jį, kai kurie vėl pamažu ėmė grįžti. O maniškis taip ir neparėjo. Na, bet užtat dabar aš turiu šaunų kolektyvą“, – kvatojasi Irena. Ir kaipmat nuliūsta: jiems baigiant mokyklą prašysianti savo vaikų neateiti su ja atsisveikinti, nes mintyse tą išsiskyrimą jau taip yra apraudojusi, jog, rodos, nepakels to atsisveikinimo skausmo.

„Per 10 metų prie vaikų tiesiog priaugi!“ – apibendrina Irena. Dabartinius „škaciukus“ ji vadina Dievo dovana – jie beveik visi be galo nori šokti.



Muzika turi sukrėsti

Irenos kurtų šokių sėkmę, ko gero, lemia pasirinkta muzika. Jai šokis gimsta išgirdus melodiją, kuri sukrečia. Tą į širdį įstrigusią muziką Irena ilgai savyje nešiojasi. Ir daro tai su džiaugsmu. „Eini, maišai puodą, o tavyje gimsta šokis. Atsibundi naktį nuo kokios minties – ir vėl tu šoki...“ – praveria savo profesijos virtuvės duris šokių vadovė. Pasikankinti kuriant tenka ilgai. Ir taip – 24 valandas per parą. Būna, kad ir užmeta šokį, jo taip ir nepastačiusi. Prisipažįsta, jog visą gyvenimą ją „vežė“ Ravelio „Bolero“, tik prie jo ilgus metus nesiryžo kišti rankų, o dabar ir garsiai nebijo prisipažinti, kad jos sukurtas „Bolero“ šokis – visai neblogas. Pasak pašnekovės, viskam ateina savas laikas, nes ji tikinti, kad žmogus gyvendamas auga ir tobulėja.



Šokėja pensijos nebijo

Irena mano, jog gyvenimas per trumpas tam, kad realizuotų, ką yra sumaniusi. Jei šiuo metu būtų išleista į pensiją, ji tapytų, bet kol kas to gali imtis tik priešokiais, o norėtų – nuo ryto iki vakaro. Tapyba „pasivijo“ ją po ilgų ignoravimo metų prieš kokius trejus metus. Deja, galimybę atsiduoti tam turi tik per atostogas. Negana to, pradėjo rašyti eiles: ateina posmai tarytum ne iš savo, o kažkieno kito gyvenimo. Juk gyvenimas tiesiog pilnas staigmenų.

Paklausta, ar nebandė rašyti ir proza, atsako, jog romanus gali kurti tik labai komunikabilūs, daug bendraujantys žmonės, o ją taip įsukęs darbas... Ir draugų su tokia profesija kažin kiek neįsitaisysi. Irena išeina į darbą tada, kai kiti paprastai iš jo grįžta, o parėjusi nori tik ilsėtis. Ieškodama atgaivos vakarais atrado dar vieną pomėgį: pamokyta vyresnės draugės kybartietės pradėjo dirbti su oda. Liesdamasi pirštais prie jos greičiau atgauna tai, ką išdalija repeticijose.



Violeta MICKEVIČIŪTĖ






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis gydytojas savęs be medicinos neįsivaizduoja
* Naujų nesutarimų fone prisimintos senos nuoskaudos
* Vilkaviškio mieste siaučia vandalai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Ar galima sakyti „prieinama kaina“?
ikrai galima, kadangi „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ nurodoma trečioji dalyvio prieinamas reikšmė – „nebrangus, įperkamas“.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas