„Santaka“ / Buvę ungutiečiai susitiko Kaišiadoryse

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda medų. Gali pristatyti į namus. Tel. 8 620 85 872.
Galioja iki: 2019-01-28 10:50:32

Parduoda OPEL ASTRA CARAVAN (1999 m., 1,7 l, dyzelis, 50 kW, TA iki 2019 m. sausio 31 d., 550 Eur). Tel. 8 653 81 967.
Galioja iki: 2019-01-28 11:12:51

Parduoda VW POLO (2003 m., 1,9 l, dyzelis, TA iki 2020 m. lapkričio mėn.). Tel. 8 694 95 488.
Galioja iki: 2019-01-28 11:14:48

Parduoda prikabinamą namelį-kemperį su baldais, paaugintus įvairaus amžiaus veršelius (telyčaites), mobilųjį telefoną CAT S40, padangas M+S 185 | 65R15 (4 vnt.), rusišką ritininį presą PR-1,6. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2019-01-28 13:09:35



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2012-05-30 22:26

Dalinkitės:  


Į šiemet Kaišiadoryse surengtą ungutiečių susitikimą atvyko per 50 buvusių tremtinių iš visos šalies.

Romo ČĖPLOS nuotr.


Buvę ungutiečiai susitiko Kaišiadoryse

Andrius GRYGELAITIS

Išgyvenusieji 1948 m. gegužės 22 d. trėmimą į Krosnojarsko srities Mansko rajono Unguto kaimą, pažymėdami šią datą, tradiciškai surengė susitikimą. Šiemet buvę ungutiečiai susirinko Kaišiadoryse.

Pats pirmasis tremtinių susibūrimas įvyko dar 1988 metais, o nuo 2006-ųjų, kai Mažojo Unguto tremtiniai vilkaviškietės Reginos Neiberkienės iniciatyva susitiko Vilkaviškio parapijos namuose, tokie susitikimai rengiami kasmet. Iš pradžių susitikdavo tik Mažojo Unguto kaime gyvenę lietuviai, vėliau prisijungė ir gretimose apylinkėse, Didžiajame Ungute tremties metus praleidę žmonės.

Šie susitikimai vyksta vis kitoje Lietuvos vietoje. Juos savo gyvenamojoje vietovėje organizuoja patys buvę tremtiniai. Į šiais metais Kaišiadoryse vykusį susitikimą susirinko per 50 buvusių ungutiečių, iš jų – devyni vilkaviškiečiai. Kaip pasakojo R. Neiberkienė, mūsų krašte Unguto tremtinių yra daugiau, tačiau vykti į susitikimus ne visi jau gali dėl sveikatos problemų.

„Susitikimuose mes visi kalbame viena tema. Tarp mūsų nebūna jokių politikavimų, ginčų, barnių, vieni kitų dėl nieko nekaltiname, tiesiog džiaugiamės galėdami būti kartu“, – tvirtino R. Neiberkienė.

Pašnekovei pritarė ir jos sesuo Zita Vaškevičienė, tvirtindama, kad žmonės nori susitikti, jiems reikia šito bendravimo ir kalbėjimosi.

„Į susitikimus su likimo broliais bei seserimis vykstame vedami didžiulio noro pasimatyti vieni su kitais. Dešimtmetį buvome kaip viena šeima. Žmonės, drauge vykdami į keliones, vos per keletą savaičių susidraugauja, o mes kartu buvome uždaryti tarp kalnų, niekur negalėdami išeiti ar pabėgti“, – kalbėjo Z. Vaškevičienė.

Seserys prisiminė, jog iš pradžių vietiniai Unguto gyventojai į tremtinius žiūrėjo kaip į banditus, tačiau greitai įsitikino, kad atvykėliai yra geri, dėl nieko nekalti žmonės. Ypač moterys džiaugėsi tuo, jog net tremtyje lietuviams pavyko išlaikyti savo tradicijas, kurias gerbdavo ir kitų šalių žmonės. Iš viso į Unguto kaimą buvo ištremta per 120 lietuvių šeimų. Kitų tautų tremtinių taip pat buvo gausu. Net ir grįžusios iš Sibiro vilkaviškietės prisipažino dar ilgai susirašinėjusios su kitų šalių tremtiniais, tačiau ilgainiui ryšys su jais nutrūko, liko tik nuolatinis bendravimas su Lietuvoje gyvenančiais vienodo likimo žmonėmis.

R. Neiberkienė pasakojo, jog praėjus dešimčiai metų po grįžimo iš tremties ji kartu su kitu mūsų kraštiečiu Juozu Oleka buvo dar sykį nuvykusi į Unguto kaimą. Moteris prisipažino nežinanti, ar dar kada nors norėtų ten nukeliauti, – bijanti, jog prieš akis gali vėl iškilti pamažu praeitin grimztantis siaubas.

Savo susibūrimo vietose tremtiniai kasmet stengiasi palikti kryžių, akmenį, stulpą ar kitą atminimo ženklą. Ant jo paprastai įrašoma data, Unguto kaimo pavadinimas. Šiemet Kaišiadoryse buvę ungutiečiai taip pat paliko savo pėdsaką – akmenį.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Į griovius slydo mokinius vežiojantys autobusai
* Žemės ūkio konsultavimo tarnyba: klientų vis daugėja
* Kuriu verslą: kokią įmonės juridinę formą pasirinkti?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar pažįstate emigrantų, svarstančių grįžti gyventi į Lietuvą?
Taip, ir ne vieną.
Tokių svarstymų negirdėjau.
Aš svarstau galimybę grįžti.
Pažįstu jau ir grįžusiųjų.



Kalbos patarimai

Ar vartotinas žodis „magaryčios“?
Žodis „magaryčios“ yra arabiškos kilmės ( maharig – išlaidos), o į Lietuvą atkeliavo per rytų slavus. Tai tam tikrą susitarimą užtvirtinantis veiksmas, per kurį abi pusės išlenkia taurelę ar pan. Pvz.: Reikės statyti (arba duoti) magaryčių. DLKŽ šis žodis teikiamas su žyma šnek. (šnekamosios kalbos ž.). „Kalbos patarimų“ leidinyje jis vertinamas kaip vengtina vartoti svetimybė, vietoj kurios teikiami atitikmenys: 1. vaišės, išgertuvės; 2. priedas. Pvz.: Skolą grąžino su magaryčiomis (= su priedu ).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2019 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas