„Santaka“ / Obels žydėjime jau skęsta rūkas sidabrinis

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Reikalingas (-a) pagalbinis darbininkas (-ė) ūkio darbams, mokantis (-i) karves melžti aparatu. Darbas netoli Gražiškių. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-11-29 08:57:12

Parduoda dalimis CITROEN BERLINGO (2002 m., dyzelis, 1,9 l, 51 kW), AUDI A4 (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW POLO (1997 m., 1,9 l, dyzelis, 47 kW), VW GOLF IV (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW SHARAN (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW). Tel. 8 699 28 707.
Galioja iki: 2018-11-29 10:25:14



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2012-05-09 07:38

Dalinkitės:  


Obels žydėjime jau skęsta rūkas sidabrinis

Zita ANDZIULIENĖ



Vakaras pro langą ilgesį atlydi,

Sutemų šešėliai glosto šermukšnius,

Skambančiom lelijom žvaigždžių kekės žydi,

Mėnesiena skleidžia meilę ir kerus.



Degsiu vaško žvakę, ilgesį sodinsiu,

Atminimai patys nekviesti susės

Ir išgirsiu balsą, ir rankas pažinsiu,

O už lango tyliai žiogas valsą grieš...



Tik staiga nutrūko stygos suvirpėję,

Nuriedėjo vaškas – lašas nevilties –

Nebebus jau valso – per toli išėjęs.

Vien tik chrizantemos ilgesiu žydės.






Elena ANDRIUŠAITIENĖ



Haiku



Užmyniau bitę

Rasotoj dobilienoj.

Sutino koja.



Vėjas dainuoja

Pilkų debesų fone.

Jau pavasaris.



Lietus krapnoja,

Pumpurai jau išbrinkę –

Tuoj jie išsiskleis.



Kai žemė miega,

Pilnatis darbus dirba –

Žvaigždes šienauja.






Elena BACEVIČIENĖ



Jei kas duotų sparnus,

Dabar jau mokėčiau skraidyti.

Neišbarsčius plunksnelių,

Išdainuočiau gražiausią vasarą.

Jos žiedams ir kvapams

Save išpažinčiau

Ir kiekvieną akimirką

Iš naujo tave atrasčiau.

Jei ne vasarą kviesčiau,

Meilę audra pasitikčiau,

Pūgomis, liūtimis,

Siautulinguoju viesulu...

Tau kalbėčiau širdim,

Tau kalbėčiau...






Vladas BURAGAS



Lelija



kelyje tolimam

varpu vardas aidės

lelija ta ne man

iš auksinės raidės

lyg žaltvykslė keista

seną knygą lytės

išsisklaido tauta

be laimingos skirties



jau saulelė gelsva

lelija Lietuva

negirdės






Eleonora BAUKIENĖ



Sielų ertmėj



Kada naktis

Mėnulio rankom

Glosto žemę,

Kada baltoj nakty

Mūs širdys viltį

Ir ramybę semia,

Sielų ertmėj

Sugrįžtam į save,

Iš džiaugsmo saulėto

Apstulbę.

Regiu Tave šalia

Ir tarp lelijų

Baltą gulbę.

Valtelė tyliai slysta

Kvapnia žiedų karalija.

Žalsvam dugne staiga

Išvystame save –

Du veidus jaunus

Ir laimingus...

Vėl mielas balsas

Paslapčia sugrįžta

Lyg saulėtoj

Mūsų jaunystėj.






Nijolė BALSYTĖ-POCIENĖ



Pavasarinis lietus



Kapt, kapt... Lietus lyja per visą dieną,

Perregimais pirštais barbena į langą.

Pasveikinu jį, o mintys po vieną

Lyg paukštės skrajoja, sau vietos neranda.



Jei galėčiau lietumi aš pavirsti,

Būčiau ne tuo, kuris potvynius kelia,

O tuo, kuris gyvenimu pakeičia mirtį

Kūrėjo valia užgimusiems žemėj.



Kuris padeda stiebtis į šviesą, į saulę,

Kuris dykros dirvoje pradeda sėją...

Kapt, kapt... Aš taip noriu, kad visur šiam pasauly

Juoktųs vaikai, žydėtų medžiai ir gėlės.






Valerija BLAŽAITIENĖ



Ištirps kaip nebuvę sniegynai,

Žiemužės bėdų sūkuriai,

Kai aušrą pavasario gyvo

Padangėn iškels vyturiai.

Į pumpurus dūžtantis laikas,

Žaliąja tyla prakalbės.

Arimą kaip duoną suraikęs,

Artojas jau sėti pradės.

Aplenkę šio sunkmečio vargą

Jaunėja, šviesėja Gižai.

Turėdami vėliavą, herbą

Į ateitį veržias gražiai.

Pavasariu degančias širdis

Pakvies ir darbai mielesni.

Gal Dievo malonė pagirdys

Ir būsim tikrai geresni.

Rasų krištoliniai karoliai

Suverti ant smilgos širdies,

Kaip meilės ir laimės rytojus

Gyvenimo žiedu riedės.






Aldona Janina BURAGAITĖ



Motule, Tau skaisčiausi žiedai,

Tau dainos ir maldos šviesiausios.

Motule, nuoširdžiai ačiū už vargą,

Lopšinę ir liną švelniausią.

Už žvilgsnį žibuoklės žiedų,

Apgaubusį veidą spindėjimu,

Už rūpestį, kančią ir džiaugsmą,

Iškentusią savo tylėjimu.






Vincenta BRAZIENĖ



Pavasario naktį



Paskutinį spindulį žemei pažėrus,

Saulė slepias rausvam debesėly.

Vakarė žara nustojo žėrėjus,

Dar viena diena nuskendo nebūty.

Įsiklausyk į mėlyną vakaro tylą,

Kai nurimsta dienos klegesys.

Jaunas mėnuo virš beržyno pakyla,

Pavasariu pakvimpa naktis.

Pajusi sieloj didingą ramybę,

Skausmo dyglių krūtinėje neliks.

Žvaigždelės, padangėj sužibę,

Šešėlius tamsos išsklaidys.

Pamirši, kad aitriai širdį gėlė.

Tokią naktį net laikas sustoja.

Siela kils virš pilksvų debesėlių,

Kur spindi žvaigždė tavoji.

Kai mėnuo minkštam debesėly užmigs,

Į rūkais susisupusią žemę sugrįši.

Tik mėlynos nakties ilgesys

Klebens praviras sielos duris.






Rima ČIUPRINSKIENĖ



Po tėviškės šakota obelim

Jauna paukštelė suulbėjo,

Giesmė, tik juntama širdim,

„Atbuski, gamta“, – pakuždėjo.

Melodija, trumpam ore pakibus,

Savaip suskambo tuopų šakose,

Per seną klevą nuvilnijo,

Galop – pažiro kūdros bangose.

Vanduo tik švelniai suliūliavo,

Paglostė nendrę, rymančią krante,

Baltos lelijos lapą pasūpavo

Ir vėl nurimo savo gelmėje.

Tik vienas lašas vandenio skaidraus

Panoro deimantu rasoj sužibti,

Ištiško lig vaiskaus dangaus

Ir virto upokšniu srauniu,

Per žalią lanką nusruveno,

Ištirpo pievoje margų žiedų.

Pirmam perkūnui nugraudenus,

Vėl krito žemėn vandeniu gaiviu.






Marija DAMUŠIENĖ



Jau pavirtus daina



Žydi pievos, pavasariais puošias,

Saulė mėto gelsvus miražus,

Išdainuos nuostabusis gegužis

Ant sparnų nusinešęs sodus.



Tolių toliuos – vaiski žaluma

Vėl išmėtys žiedų vainikus.

Mūsų meilė visuomet jauna

Šauks dainoj įrašytus žodžius.



Šauks į šventę – kasmet juk pašaukia –

Meilė mūs kaip jaunystėj jauna.

Negailės jai pavasaris meno –

Meilė mūs jau pavirtus daina.






Dalia DUBICKIENĖ



Mūsų kraštas



Atbėgs greit vasara basa,

Vėl supsis smilgos lietuje.

Žiedai barstys margai takus,

Paukščiai mokys skraidyt vaikus –

Argi mūs kraštas ne gražus?

Audėjos pins naujus raštus –

Tokius trapius ir subtilius,

O moterys veltom lelijom

Puoš miesto aikštės takelius.

Smuikas dainuos Paežeriuos,

Laiveliai plaukios ežeruos

Ir vėl kartu visi norėsim

Paglostyt ąžuolą šakotą

Arba išgert gilių kavos,

Kad ji priduotų mums tvirtybės,

Kaip mamos pienas kitados.

Ranka paliest klojimų teatrą,

Prie gluosnių paklausyt dainos –

Te Basanavičius išgirsta,

O Salomėja atkartos.






Vaidutė DIRŽIUVIENĖ



Akmeninė giria



Saulė šviečia.

Daug dangaus.

Daug medžių.

Daug jėgos,

kuri eina iš Žemės.

Bandai šypsotis:

akmens sala gaudžia...

Vaikštai po akmeninę girią –

negirdėtą, neregėtą.

Šauki, kiek išgali.

Nori prarėkti visus

ir sugrįžti į Senąjį Pasaulį.

Ieškai,

ko nereikia ieškoti

praėjusiame laike.

Klausi.

Įsiklausai...

Atėję atsakymai:

susitikimų kelias

ir viltis,

kad kalba LIETUVIŠKAI...

...tai mano tikrasis gyvenimas.






Ona GABARTIENĖ



Žiedas tūkstantmečio vainikui



Basanavičynėje,

Ožkabaliuos,

kaštonas išlakus

šakom galingomis padangę remia.

Žvakes rausvas

jau įžiebė gegužio

vakarinės žaros.

Gaivus pavasariškas vėjas

vešlias jo garbanas kedena.

Gal jis garbaus kraštiečio

Jono Basanavičiaus

dar žingsnių aidą mena....

Jis – patriarchas Lietuvos –

skaisčiausią žiedą

mūs Tėvynės

tūkstantmečio vainike

kadais įpynė.

Todėl lietuviui kiekvienam

brangus kampelis

visad bus

Basanavičynė.






Leonarda GAURYLIENĖ



Neišmatuojama meilės didybė,

Pareiga ir auka,

Nusivylimo skausmas,

Ilgesys ir nerimas.

Ir po viso to

Atėjimas stebuklo.

Jame tebesu.

Gyvenu visomis jo spalvomis.

Teka šviesios dienos,

Pilnos palaimos.

O kas nuskendo

Praėjusio laiko gelmėse,

Niekados negrįš.

Tik švies spindės

Poezijos gyvybe...

Girdėsim iš gelmių

Skambančius varpus

Ir žinosim, kad ten gaudžia

Mūsų jaunystė...

Ji amžinai bus šviesi.






Jovita GRAKAVINIENĖ



Mylimas



Tu mylimas senos trobos,

Prie židinio tau nepabos

Klausytis žodžių ir ugnies,

Čia savas visada jauties.



Tu kiemo mylimas, obels,

Joks nerimas nepasibels,

Kai saulė išsipins kasas,

Rasa tau kojas plaus basas.



Tu mylimas žalių miškų,

Prie liepos, beržo taip jauku,

Jų šaknys žemėje giliai,

Iš tų šaknų ir tu gimei.



Nebus šaknų, užges liepsna,

Širdis nutils ir bus liūdna,

Pavasariai nebegiedos

Be tėvo ąžuolo lajos.






Algimantas GRAKAVINAS



Atsiskyrėlis



Svaigau erdve

nuo gundančios vienatvės.

Sakei – kalbuosi tik su medžiais,

ne su žmonėmis...

Sėdėdamas kalvos viršūnėje

mačiau didybę,

kai laimės žiburiais

tavasis miestas degė.

Regėjau iš aukštai ir iš toli

jį visą... Suprask,

kitaip aprėpti negalėjau,

nebūdamas tolybėj.

Tik iš tenai galiu tave užburti,

kaip javo sėklą dirvoj

užburia žiema,

ir apkabinti tyliai.






Laimutis JANUŠAITIS



Nedrąsu



Kaip aš norėčiau tave apkabint –

Kiek per drąsu, bet būt ką prisimint.

Tu nemanyk, aš – ne toks kaip kiti,

Tik jau per daug prie manęs tu arti.

Tiesias ranka jau prie rankos tavos –

Te tie žmonės ką nori galvos.

Tu neatstumsi manęs, aš manau,

Juk tiek nedaug aš tavęs teprašau.

Šitas pavasaris pirmas toksai,

Kai nedrąsus jau toks būnu visai.

Bet ištylėti daugiau negaliu –

Leisk pamaloninti nors žodeliu.






Onutė JASAITIENĖ



Praeina žiemos,

pūgomis pabalę,

pavirsta šerkšnas pumpurais beržų,

ir noriu vėl tau paslapčia atnešti

mažytį saulės lašą dovanų.



Atnešti šiltą

trapų spindulėlį

šviesos ir gėrio po žiemos speigų,

kad vėjas tau toks šaltas nebebūtų,

kad nebeliktų ūkanų tamsių.



Ir kai žydės baltai

prie tako vyšnios,

dar drėgnos nuo praūžusio lietaus,

norėsiu tyliai pas tave ateiti

ir pasakyti tau ką nors gražaus.






Stasė JUCAITIENĖ



Tartum vyno taurė



Pavasari,

Kur aš tiktai

Bebūčiau,

Atrodo, kartais

Nuo tavęs

Net pasislėpt

Norėčiau.

Vis tiek

Tu surandi mane

Visur.

Ir tą

Audringą nerimą

Į širdį

Tarytum

Vyno perpildytą

Taurę,

Švelniai svaiginančią,

Vis atneši.

Kasmet...

Kasmet...

Kai nieks nemato

Ir negirdi.






Algimanta KABIŠAITIENĖ



Vėl ruduo

savo šaltu lietum

ir griaustinio klavišais

skambiais

per pūkuotas viršūnes pušų

per nutilusią žolę

ateis

po perkūnija

balta švaria

po nublukusiu spalio

dangum

nusimesi svajonių

rūbus

ir nukrisi į žemę

lietum






Agnė KAVALIAUSKAITĖ



tu man kalbėjai tąnakt

apie meilę

nedrąsiai klausdamas manęs

ar myliu

po tuo dangum žvaigždėtu

virš rytojaus

šnabždėdamas tylius žodžius

į lūpas

įsisegei lyg širšė

taip stipriai jog aš

neištariau anei žodelio

po tuo žvaigždėtu dangumi.






Jolanta KALINAUSKIENĖ



Mana lemtis



Tu sodas žydintis!

Žiedais Tu apsipynęs!

Esi mana lemtis.

Šakų vainikas kyla

Į saulę išdidžiai.

Be žodžių gerbia tylą

Kamienai milžinai.

Kaskart vainikas naujas

Vis stiebiasi aukštyn.

Šaknim pulsuoja kraujas –

Gyvybės atmintim.

Esi Tu sodas žydintis...

Kaskart kitaip prabylantis...






Janina KURTINAITIENĖ



Vienintelė žemė



Man ši žemė –

jos laukai ir kloniai,

žalios lygumos,

pragydusi prieš lietų volungė,

bičių dūzgesiu pražydus pieva

ir medinis kryžius prie namų.

Šita žemė –

tai malda prie lūpų

ir daržely sužaliavusi rūta,

ir motulė, besilenkianti

prie lopšio,

duonos kepalą

atriekusi ranka,

antaniniais obuoliais

pakvipęs sodas.

Šita žemė –

man vienintelė jinai – – –






Eglė KARANECKAITĖ



Jau brėkšta.

Saulė keliasi

Ir aš.

Tiesiu rankas į spindulius,

Apkabinu,

Nusišypsau.

Išdžiūsta rasa,

Bitė kimba į darbą.

Aš panardinu kojas į vandenį,

Stebiu: plauko antys...






Kęstutis KRUPAVIČIUS



Aš vaikštau jaunystės takais,

Kur augo pušelė liekna,

Ten guotas berželių lapojo...

Prabėgo jau trisdešimt metų.

Aš vaikštau po mišką,

Pušis ta išlaki siūbuoja.

Aplinkui kelmynai riogso.

Berželis palaiko seserį pušį.

Paženklintas medis

Mergelės Marijos vaizdu.

O klevas mano troškulį girdo.

Taip gyvuoja du broliai ir sesė.






Ugnė LENGVINAITĖ- ŽEMAITIENĖ



Įmigęs laukimas

Sūpuojas lopšy

Išdykęs likimas

Kikena naktyj

Ant pirštų galiukų

Tipena tyla

Prižadint laukimo

Pakol nevalia



Jei pumpuras šiąnakt

Netyčia išsprogs

Laukimas iš lopšio

Staiga keberiokšt

Bet tai tik svajonės

Saldi pabaiga

Nežadink laukimo

Pakol nevalia






Dalia MILUKAITĖ-BURAGIENĖ



* * *



O, mylimas,

Pasaulis juk yra!

Nesibaigia jisai su mūsų meile.

Kai suskambės nauja jausmų styga,

Lai užsidegs širdy vėl bendros eilės!



O, mylimas,

Pasaulis juk yra!

Nenugalės jo audros, staigios mirtys,

Nenugalės atominė tyla,

Nes meilė leis gyvybei vėl pakilti...



O, mylimas,

Dėkoju už žodžius,

Kuriuos kas dieną tavo lūpos taria!

Tai dėl tavęs lig šiol gyvent geidžiu

Eilėraščių erdvėj – skaidrioj, begalėj...






Regina MINEIKIENĖ



Ištirpsta baltas sniegas

Ir antšalas palieka žemę,

Sukrunta pirmas daigas

Ir savo pumpurą į saulę kelia.

Padangės pranašas –

Margasis vieversėlis.

Juoduos arimuos sėja

Ankstyvas artojėlis.

Pievutėse – žolytė

Ir gėlės marguliuoja,

Sode vyšnia pražysta –

Lyg nuotaka puikuojas.

Visa gyvybė bunda.

Kažkas laukuos kvatoja:

Pavasaris atjoja!






Kostas MILIAUSKAS



Laiko dulkės



Laiko dulkės vis krinta ir krinta,

Giedras žvilgsnis lyg aukuras gęsta,

Oi sunku būna viską pamiršti,

Sau užuovėją ramią surasti

Ir iš naujo viską pradėti.

Tavo meilė, jausmai, visos viltys

Po grūdelį lėtai išbyrėjo,

Ar įstengsi vėlei pakilti,

Ar priversi vėl širdį pamilti

Sau į sielą staiga pažiūrėjus,

Į sklypelį jauno dangaus,

Į širdies pulsuojantį kraują.

Nuostabi ypatybė žmogaus:

Šimtą kartų jis gali prarasti,

Šimtą kartų atrasti iš naujo!






Justinas NAUJOKAITIS



Sveikas, pavasari



Sveikas, pavasari! Tu vėl atkeliauji,

Žiedais pasipuošęs per pievas brendi.

Ir visad gražus tu ir visada jaunas –

Tik mane kaskart vis kitokį randi.



Tu glostei kadaise man plaukus geltonus,

Kai bėgdavau skinti purienų žiedų,

O mano balselis dar vaikiškai plonas

Baidydavo pempes nuo savo lizdų.



Paskui atėjai tu man pasaką sekti,

Kai ėjome dviese laukų takeliu.

Per trumpos man būdavo tavosios naktys,

Kai virpančios lūpos šnabždėjo „myliu“.



Dabar mano plaukus sidabras nuklojo,

O veide lyg dirvoj išraižė vagas.

Kitus vakarai gegužinėn vilioja,

Kiti tau pravirkdo gitarų stygas.



Atskrisi su vėtrom, žaibais pasirėdęs,

Sudrebinsi žemę griaustinio aidu,

Po žydinčiom vyšniom sodelyj prisėdęs,

Tave pasitiksiu gal kartą, gal du.



Paskui tu praskrisi lyg manęs nebūtų,

Barstydamas žiedus ant kaimo laukų,

O aš lašeliu sužvilgėsiu ant rūtų,

Žiedadulkėm krisiu nuo beržo šakų.






Orija



Džiaugsmingas tegu būna

Ilgesys...

Tegu skaidrus jis būna

Lyg šaltinis...

Tegu sujungia lašą

Su vilnim...

Akimirką –

Su Amžinybe...



Tegu išmoko palytėt

Šviesa

Tavos būties viršūnę

Iškiliausią...

Išsižadėjimo ugnies

Liepsna

Sutramdyti šešėlių

Siausmą...



Tegu pasėja liūdesio

Migloj

Aukščiausio pažinimo

Siekį...

Tegu pašaukia drąsiai,

Atkakliai

Į Esmę paslaptingąją

Artėti.



Tegu palaimina Dangaus

Valia atodūsį –

Vaisingą Meilės tylą...

Kai iš širdies ugningų

Gelmenų

Gyvybės sūkurys

Išnyra...






Danguolė PROTOSEVIČIENĖ



Jau pavasaris, jau atsibusk, mano žeme,

Jau skamba padangė vyturėlių dainom.

Atokaitoj miško žibutės

Saulės spindulius semia

Zuikučių rieškutėm mažom.

Atsibusk, mano žeme,

Sužaliuok aksominiais atolais,

Garbanotais pušynais

Ir tvirtais ąžuolais.

Baltu nuotakos šydu

Papuošk obelėlę,

Apraizgyki ją meilės kerais...

O rugsėjį į ištiestus delnus tavuosius

Kris rasoti rausvi obuoliai.






Antosė PAULAUSKIENĖ



Vėl pavasaris



Auksu šviečia pievos

nuo gelsvų vėdrynų,

pienių žvaigždės šypsos,

kalba su dangum,

drėgną orą neša

ten nuo vandenynų,

aviliai jau dūzgia

kvepiančiu medum.

Greit prabėga laikas,

vėl gimtinėn grįžta

pailsėję paukščiai

ir margi drugiai.

Vėjai, jūs nesiauskit,

neblaškykit žemėn

žiedlapių baltų.

Jie tegul dar žydi,

neša baltą džiaugsmą

ir nuvalo skausmą

nuo visų širdžių.

Vėl žydės alyvos

čia po mano langu,

gėlės mylimiausios

iš visų gėlių.

Gal aš paaukosiu

savo laiką brangų

ir priskinsiu puokštę

kvepiančių žiedų.






Daiva RUDAITIENĖ



Pavasaris – pradžia naujos šviesos,

Pradžia neišsipildžiusios svajos.

Tikėjimo pilna širdis,

Atgimsta vėl nauja viltis.

Po pilkumos praėjusių dienų

Pasaulis pilnas vėl ryškių spalvų.

Į saulę stiebiasi gležnas daigelis,

Į dangų kyla sužeistas paukštelis.

Juos šildo saulės šiluma,

Jėgų jiems suteikia šviesa.






Zina SARTAITYTĖ



Suvalkijos kalba



Kai tu kalbi, lelijos, rodos, gieda,

Taip tęsiamai ir aiškiai, ir šventai.

Pažinęs tavo balsą linksta žiedas,

Lygumose jis aidi skambalais.



Kiekvienas garsas – duonos trupinėlis,

Kaip saugai jį ir atsargiai tari.

Net balsiui „e“ uždėjai kepurėlę,

Kad didis būtų jis gyvenimo kely.



Nutilus žodžiams virpa tik natelės,

Vaiskiosios Vilkaujos virpėjimas vingrus,

O mėnuo ir žvaigždynai per visą naktelę

Tave papuoš vien tik šviesių gaidų rūbu.



Tu pailsėjusi ir vėl kalbėk balsu lelijų,

Šnekėki paprasta, sodria šneka žmogaus,

Ar paukščio giesmele skambėki net krūtinėje,

Kalba, palaiminta Dangaus!..






Stasė STAČIULAUSKIENĖ



Epigrama emigracijos tema



Žmonės tiek „iškultūrėjo“

Tarsi žemė sudrebėjo...

Prisiskaitę įvairaus rašto,

Bėga iš mylimo krašto.



Liko gyvenimas pilkas.

Atrodo, žmogus žmogui – vilkas.

Keičiasi žmonės, keičias gamta.

Nejaugi bus pasaulio pabaiga?



Jau Triušio metai praėjo,

Nenusimink, štai Drakonas nugalėjo.

Vai ta, vai ta ta –

Dar gyvuos mūs Lietuva!






Rima SAVICKIENĖ



Žodžiai



O, žodi! Koks esi galingas!

Gali įskaudint – nuramint – paguost.

Gali balzamu būti žmogaus širdžiai

Ar aštrus durklas ir ilgai kamuot.



Sužeist gali tu lig gelmių, lig sielos,

Sušildyti gali lyg laužo šiluma.

Tad būki gėris, meilė, gurkšnis mielas

Jaukumo ir paguodos. Ar tyra malda.






Gintaras STANKEVIČIUS



Sielos vienatvė



Ištiesiu rankas į šaltą lietų,

Atverdamas skaudžias žaizdas vienatvės.

Nebegaliu daugiau tylėt – šaukiu:

Kur tu, o mano sielos drauge?

Plaukiu šlapia gatve per lietų,

Blaškomas audros lyg rudeninis lapas.

Kur švyturys, ach, aš pasiklydau,

Aplink alsuoja žudanti vienatvė.

Kiek dar reikės kentėti, laukt,

Nejau aš daug labai prašau?

Lietau, prašau, nuplauk vienatvę,

Išlaisvinki mane iš šios kančios.






Juozas ŠALČIŪNAS



Žiedai primena



Jūs sugrįžtat alyvų žiedais,

Kai prasiskleidžia melsvosios kekės.

Jau išėję, nutolę kadais,

O tas laikas vis lekia ir lekia...

Ir praplaukia pro mane vėl ir vėl

Mano metai nubalę alyvom,

Kaip toli, kaip be galo toli

Tas svaigus jaunų dienų vynas.

Bet pasikeitė viskas savaip,

Ir dabar prieš mane tik alyvos,

O iš svyrančių kekių melsvų

Į mane žvelgia akys kaip gyvos,

Išsibarsčiusių laiko keliuos,

Ar negrįžtančių niekad.

Tik pražystančius kekėm melsvom,

Tik žiedais pasiliekant.






Algimantas ŠERONAS



Pavasarėja



Saulelė kyla vis aukščiau,

Žemelėj darosi šilčiau.

Tirpsta sniegas ir ledai,

Kalas augalų daigai.



Grįžta paukščiai į namus,

Medžiai krauna žiedelius.

Vėl žaluma laukuos,

Čirena vyturiai padebesiuos.






Roberta VASILIAUSKIENĖ



Žemės vaikai naktyje



Nerimastingai siaučia vėjas,

Lenkdamas jaunus asiūklių daigus.

It dainą žemei dainuoja,

Medžiai kedena jaunus lapus.



Nejučia vėjas nurimsta,

Paskutiniai tylūs akordai

Ir nebylioj nakties tyloj pasigirsta

Sprogstančio gėlės pumpuro aidai.



Tylioj naktyje daigai geria žemelės syvus,

O ši it motina juos glosto atodūsiais šiltais

Keldama iš savęs žiedus tyrus.

Jie gležni, žemelę vadina namais.



Žemė juk visa ko pradžia,

Su meile augina daigelius.

Gerumas, meilė, atjauta

Subrandina ir mus.






Bronė VAIŠNIENĖ



Pavasario kerai



Naktyj besielėj visas grožis blunka,

Bet auštanti diena vėl žavesio pilna.

Iš proto varo gausiai sužydėję sodai,

Sodriu kvapu svaigina alyva.



Kas per kerai? Kas per kerai?!



Obels žydėjime jau skęsta

Rūkas sidabrinis,

Girdi strazdų ulbėjimą,

Lakštingalų treles,

Regi, vėl šypsosi upelis,

O saulės spindulys bučiuoja

Pražydusias gėles.

Ir kvapas! Tas pavasarinis

Syvų kvapas...



Kas per kerai? Kas per kerai?!



Sielą pažadina, jausmus gaivina,

Gundo, vilioja ir svaigina,

Svajų sparnais skraidina

Balti pavasario kerai...






Birutė VALAITIENĖ



Daug metų praėjo, bet mintys klajoja,

Kur buvo gimtieji namai.

Menu tą kalnelį, kurį taip mylėjau,

Ir žydintį sodą, kuriuo aš gėrėjaus,

Upelį ir daubą, ir ąžuolą seną,

Ten mano gimtinė, ten mano namai.






Vida VOSYLIENĖ



Mamai



Aš norėčiau sugrįžt į vaikystę,

prisiglausti prie tavęs karštai.

Mūsų meilė žiedais vėl pražystų

kaip melsvieji gimtinės linai.



Vėl lopšinę širdin atskraidinsi,

veidas švies man skaisčiais spinduliais.

Kaip vaikystėj karštai apkabinsi,

už išdaigas širdis vėl atleis.



Į gyvenimą tiltus man tiesi,

ir lydėsi vingiuotais keliais.

Tavo balsą ir šypseną šviesią

prie širdies priglausiu švelniai.



Už jaunystės žingsnius ačiū, mama,

šviečia meilė vaikų ir vaikaičių širdy.

Tavo vardą mums topoliai šlama,

mūsų kelio žvaigždele šviesi.






Zita ZOKAITYTĖ



Kalba

S. K.




Kalba, kurią tu verti šokti,

Sapalioti, aižėti ir skilti,

Kuri išbyra iš ankšties,

Nusirita po stalu

Arba nušokuoja

Į paruges

Su visais skliausteliais

Lyg lankais.

Ją spėja sugriebti

Viena moteriškė,

Bet neilgam.






Vytautas ZDANAVIČIUS



Tu pabūki



Tu pabūki su saule ugninguos toliuos,

Kai žemę rytmetis bučiuoja.

Kelias kalneliai ir kloniai.

Žinai, kad kvėpuoji, nes meilė

Kaip oras.

Tu pabūki,

Kai toliai virsta nuostabia žara,

Kai veidą tau nuprausia rasa.

Tu pabūki,

Kai ežeras pabunda,

Kai saulė bučiuoja jo bangas.

Tu pabūki,

Kai padangė mėlynuoja

Ir ilgesio išaustas melodijas džiovina.

Kai žemė puošias žiedais,

Kai širdis džiaugsmu pravirksta.

Pasigrožėki nuostabia ryto aušra,

Pasiklausyki

Nuostabios gamtos preliudų.







Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Ar galima sakyti „prieinama kaina“?
ikrai galima, kadangi „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ nurodoma trečioji dalyvio prieinamas reikšmė – „nebrangus, įperkamas“.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas