„Santaka“ / Rašytoja auginasi savąją skaitytojų kartą

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda pilnai įrengtą, suremontuotą 1 kambario butą su rūsiu Pilviškių g., Vilkaviškyje (2/5 aukštas). Tel. 8 625 50 615.
Galioja iki: 2018-11-15 09:19:44

Vilkaviškyje remontuoja variklius, keičia dirželius, tikrina, šlifuoja variklių galvutes, atlieka lengvųjų automobilių kompiuterinę diagnostiką. Tel. 8 609 79 788.
Galioja iki: 2018-11-16 08:58:32

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2012-04-18 06:14

Dalinkitės:  


Rašytoja Vakarė Aleksandravičiūtė džiaugiasi, kai jos knygos padeda... vaikams auklėti tėvus.

Romo ČĖPLOS nuotr.


Rašytoja auginasi savąją skaitytojų kartą

Vaikiškos knygos šventėje „Skaitau, vadinasi, gyvenu“ svečiavosi jauna rašytoja Vakarė Aleksandravičiūtė. Mažiesiems vilkaviškiečiams ji pristatė savo knygą „Gugeliukai“. „Aš užsiauginsiu sau savo skaitytojų kartą“, – sakė rašytoja. Pokalbis su V. Aleksandravičiūte – ne vien apie knygas.

– Kurią vaikystėje perskaitytą knygą išskirtumėte kaip palikusią Jums didžiausią įspūdį?

– Mano vaikystę lydėjo absoliučiai visos Astridos Lindgren knygos. Smagu, kai nieko nežinodamas apie rašytoją vaikas pamilsta jo knygas ir būtent šių ieško bibliotekos lentynose. Tik vėliau domėjausi A. Lindgren gyvenimu. Tai žmogus, kuris suaugo neužgniaužęs savyje vaiko. Anūkai šūkaliodavo Astridai: „Močiute, lipk iš obels!“ Vyras kartą naktį vijosi ją per laukus, nes ji, būdama nėščia, pasileido nuo kalno su rogutėmis. Man užtenka sužinoti apie žmogų kelias detales, kad pasakyčiau, jog man jis labai patinka. Ne veltui „Gugeliukų“ interneto svetainės aprašą apie save pradedu: „Sakoma, kad žmogus yra ne tai, ką jis dirba, o tai, ką jis veikia. Sužinoję, ką aš veikiu, sužinosite, koks aš žmogus.“

– Ką atsakytumėte, jei vaikas užduotų Jums, jaunai rašytojai, klausimą, kodėl verta skaityti knygas?

– Pirmiausia bandyčiau vaiką motyvuoti skaityti knygas, o paskui jis man pats pasakytų, ar verta jas skaityti, ar ne. Paklausčiau: „O kokias knygas skaito tavo tėtis? O mama? O tavo draugai?“ Žinoma, vaikas neturėtų ką atsakyti į tokius klausimus, nes jis namie nei mamos, nei tėtės skaitančių nemato. Kaip motyvuočiau savo vaiką skaityti? Ogi pradėčiau visai ne nuo knygų. Pirmiausia uždrausčiau žiūrėti bet kokią kitą animaciją, išskyrus senąją rusišką. Jau seniai mokslininkų įrodyta, kad televizijos daroma įtaka yra kur kas stipresnė, nei patiriama skaitant. Tad žiūrėčiau su juo ne televizijos kišamus amžinai tuos pačius mažo biudžeto filmus, bet rinktinius, gilius, filosofinius, auginančius vertybinius dalykus besiformuojančio mažo žmogaus viduje. Ir čia pat sakyčiau, jog geriausi filmai yra kuriami pagal geriausias knygas, tad gal bandom surasti knygą, kuri dar nėra ekranizuota. Arba gal perskaitytą knygą įsivaizdavai esant visai kitokią, negu režisierius pavaizdavo?

– Pristatydama „Gugeliukus“ ikimokyklinukams ir pradinukams pasitelkėte įvairias kompiuterinių technologijų teikiamas galimybes, knyga turi to paties pavadinimo interneto svetainę, sukūrėte filmuką vaikams apie Gugeliukus. O kokia popierinių knygų perspektyva?

– Deja, manau, kad knygų popieriuje laikas eina į pabaigą. Ne vienas moksleivis ruošdamas pamokas yra veikiamas iš karto kelių juslių: klausos, regos, uoslės, lytėjimo, skonio. Vaikas garsiai leidžia muziką, šalia veikia televizorius, priešais ant stalo guli kompiuteris, kuriuo nuolat susirašinėjama su klasės draugu. Maža to, vaikas vienu metu siunčia SMS žinutes mobiliuoju telefonu ar per „Google“ ieško informacijos, o paieškos laukeliuose net nespėja taisyklingai spausdinti lietuviškų ą, č, ę, ė, į, š, ų, ū, ž raidžių. Mokinukas viena ranka terlioja kažkokias užduotis sąsiuvinyje, kita – kemša sumuštinį.

Mūsų kartai tai atrodo didžiausias košmaras, o jaunimui – normali kasdienybė. Nei jų pažymiai prastesni, nei jie kvailesni. Vaikai tiesiog sugeba daug dalykų daryti vienu metu. Tad kaip aš galiu juos motyvuoti, kad šie tik sėdėtų vienoje vietoje ir skaitytų? Vaikams tai – didžiulė bausmė, tėvams – galvos skausmas, kaip priversti savo atžalas domėtis knygomis. Man gaila vaikų. Šiandieninis aplinkos poveikis toks stiprus, informacijos gausa tokia plati, kad jie jau nebežino, ko ir klausyti. Jeigu tėvai nepadės vaikams atsirinkti, kas yra vertas dėmesio ir kas – ne, o mes, rašytojai, nesusiimsime mažiesiems rašyti kūrybingai, papildydami skaitymą priemonėmis, lavinančiomis ne vieną jutimo organą, vaikai greitai liausis skaitę net ir tai, kas privaloma mokyklose.

– Ar teko patirti, kad vaikų rašytojas gali paveikti ne tik vaikų, bet ir jų tėvų mintis, požiūrio formavimąsi arba kaitą?

– Taip, teko. Tik mažai. Savo knygoje bandau vaikus įtikinti, kad nešiukšlintų – jei ne dėl savęs, tai bent dėl Gugeliukų. Mugių, susitikimų metu sutinku tėvelių, kurie buvo nupirkę savo vaikams „Gugeliukus“. Prieina kartą prie manęs jaunas tėtis ir pasipiktinęs kreipiasi: „Panele Vakare, ką jūs padarėte?“ Išsigąstu, ginuosi, kad lyg ir neprisimenu, jog ką bloga būčiau kam padariusi. O šis ir sako: „Einu su dukra per parką, rūkau ir numetęs cigaretę išgirstu nenumaldomą savo dukters klyksmą: „Štai kodėl mes Gugeliukų nematome!“

Man tokios pastabos labai malonios. Puiku, kad vaikai pradeda tėvus auklėti. Jeigu Gugeliukai, kaip priemonė, bent tiek yra veiksminga, reikia prie jos padirbėti ilgiau. Tačiau kartu suprantu, kokia vis dėlto esu kovotoja su vėjo malūnais: knygos tiražas juk 2000 egzempliorių, per porą metų apvažinėjau bene visą Lietuvą, o tokios pastabos – tik kelios.

– Sužinojus apie Jūsų darbą senelių, vaikų globos namuose, savanorišką pagalbą benamiams, patyrus, kad Jums paklūsta įvairios raiškos priemonės, ateina mintis, kad būtent toks menininkas galėtų surasti būdą, kaip augančiam žmogui padėti formuotis adekvatų požiūrį į gyvenimą, į brandą, į senatvę, pastūmėti tikrųjų vertybių link. Kokiomis kūrybinėmis mintimis šiuo metu gyvenate?

– Ak, mes gyvename iliuzijų pasaulyje. Savo draugams dažnai sakau: „Tu nežinai ar tu renkiesi nežinoti“ (angl. „You don’t know or you prefer not to know“). Mes dažnai apsimetame, jog nematome, kaip šiukšlinama, nematome ar ignoruojame benamius, kritikuojame vaikų namų direktorius, neįsigilinę į ten kylančias problemas.

Taip, aš daug keliavau, daug kur dirbau, problemas mačiau iš taip arti, kad kartais pačiai baisu darosi nuo tokios skaudžios realybės. Fantazijos apie gražų pasaulį lieka kaip vienintelis išsigelbėjimas nuo naktį užplūstančių košmarų, jog vis dar per mažai padedu, vis per mažai stengiuosi.

Jūsų tiesa, man kyla minčių padėti augančiam žmogui formuotis adekvatų požiūrį į gyvenimą. Bet taip pat kyla dilemų, į kokius žodžius įvilkti negailestingą tiesą, kad ji neatrodytų per žiauri ar per banaliai paprasta.

Smurtas šeimose, patyčios mokykloje, klaidingai pasirinktos studijų programos, savižudybės, nepriteklius, meilės ir išdavystės priešprieša, nuolatinis pasitikėjimo draugais griuvimas paauglių gyvenime, suaugusiųjų pavyzdžių nebuvimas artimiausioje aplinkoje...

Turiu sumanymą sukurti psichologinį romaną paaugliams „Gylis gilyn“. Deja, šis knygos siužetas mano mintyse ne vieną kartą apsivertė aukštyn kojomis ir niekaip nenusistovi. Spėju, jog tai bus mano paskutinė knyga, kurią parašysiu.

Tad su šia baime siekiu kol kas išleisti kiek įmanoma daugiau kitokio pobūdžio knygų, kurios apeliuotų į jaunesnio amžiaus vaikus. „Gugeliukai“ buvo gera ir sėkminga pradžia.



Renata VITKAUSKIENĖ






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vilkaviškyje kursis Prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovybė
* Trumpoje gatvėje – ilga nesutarimų gija
* Vis daugiau vilkaviškiečių atranda kalanetikos naudą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar rūpinatės savo įvaizdžiu socialiniuose tinkluose?
Informaciją skelbiu apgalvotai.
Dėl to visai nesuku galvos.
Neturiu socialinio tinklo paskyros.



Kalbos patarimai

Ar taisyklinga „priimti dėmesin (domėn)“?
Ne, nes tai yra nevartotinas vertinys. Ne priimti dėmesin (domėn), o atsižvelgti, turėti galvoje, omenyje.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas