„Santaka“ / Pakilę nuo Lieponos krantų...

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2012-04-13 06:46

Dalinkitės:  


Pakilę nuo Lieponos krantų...

Pabiros iš gimnazijos ir gimnazistų gyvenimo

Šimtas metų – visas amžius. Kiek įvairiausių nuotykių nutiko gimnazistų gyvenime per tą laiką! Kiek pergyveno mokykla istorinių vėjų! Šiandien tos nuotrupos tegul sužadina jūsų smalsumą, o gal priverčia ir susimąstyti. Grįžti šimtą metų į praeitį ir keliauti gimnazijos istorijos keliu padės buvusių mokinių atsiminimai, archyvinė medžiaga.

Jei būtum gimnazistas 1912 metais, turėtum būti ne vyresnis nei 12 metų. Kad įstotum į pirmąją gimnazijos klasę, turėtum išlaikyti stojamuosius egzaminus. Gimnazijoje buvo privaloma dėvėti uniformą: kepurę su kokarda ir diržu perjuostus uniforminius marškinius su metalinėmis blizgančiomis sagomis. Diržo sagtyje ir kepurės kokardoje buvo dvi rusiškos raidės – VG (Virbalio gimnazija). Jei tavo tėvai – lietuviai valstiečiai, jiems tektų gerokai susiveržti diržus, nes už mokslą per metus reikėtų sumokėti 60 rublių. Tuo metu gera karvė kainavo 40 rublių.

Dar reikėtų nusipirkti vadovėlius, sąsiuvinius ir rašymo priemones. Gimnazijoje tektų laikytis griežtos tvarkos, o už prasižengimus sekmadieniais sėdėti karceryje...

Kiekviena klasė turėjo auklėtoją, o per pertraukas mokinius prižiūrėdavo ir tvarką užtikrindavo visai gimnazijai skirtas bendras auklėtojas. Tu mokytumeisi su įvairių tautybių vaikais: rusais, lenkais, vokiečiais, žydais. Tiesa, žydų tautybės mokinių galėjo būti ne daugiau kaip 10 proc. nuo bendro gimnazistų skaičiaus, nes carinėje Rusijoje galiojo įstatymas „numerus clumus“, reguliavęs šios tautybės vaikų skaičių gimnazijose ir aukštosiose mokyklose.

Tavo bendramoksliai būtų iš skirtingų socialinių sluoksnių: vienų tėvai valdytų didžiulius dvarus ar fabriką, kitų – gydytų žmones ar būtų restorano savininkais, o trečių – turėtų tik kelis hektarus žemės... Bet gimnazijoje tu taptum bendruomenės nariu. Čia vyresnieji gimnazistai įpareigoti globoti jaunesniuosius, jiems padėti ir ginti, net „eiti į karą su miesčioniokais“, t. y. Kybartų miesto vaikais, nelankiusias gimnazijos.



Karas nusirito per Kybartus

1914 m. vasarą prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Rusų kariuomenė įsiveržė į Rytprūsius. Gimnazijos veikla nutrūko. Daug rusų su šeimomis pasitraukė toliau nuo pasienio, išvažiavo į Rusijos gilumą. „Mobilizacija“ – visur skambėjo šis žodis, o į Virbalį rinkosi vyrai, lydimi garsiai raudančių žmonų, seserų, motinų... 1915 m. situacija pasikeitė: rusai dardėjo tolyn į rytus, o įkandin jų sekė vokiečių kariuomenė, kuri okupavo ne tik Kybartus, bet ir visą Lietuvą. Mokyklos neveikė. Gimnazija stovėjo tuščia, bibliotekos knygos mėtėsi ant grindų, nes okupacinė valdžia šią mokymo įstaigą uždarė.

1915 m. rudenį buvo atidaryta Kybartų pradinė mokykla, kurios vedėju buvo paskirtas Veiverių mokytojų seminariją baigęs J. Cygler‘is. Visi dalykai buvo dėstomi vokiečių kalba. Grupė inteligentų kreipėsi į okupacinę valdžią, prašydami atkurti gimnaziją, tačiau prašymas nebuvo patenkintas.

Karo metu Kybartų paaugliai dažniau buvo alkani nei sotūs, tačiau susirasdavo įvairių užsiėmimų ir pramogų. Prie geležinkelio pylimo pievoje žaisdavo futbolą, nors „kamuolys“ buvo tik skudurų gniužulas, suraišiotas špagatu. Gal iš šių paauglių vėliau ir susibūrė garsi Kybartų „Sveikatos“ futbolo komanda?

Karui pasibaigus Kybartuose iš 10 tūkst. gyventojų liko tik apie tūkstantis.



Nepriklausomybę atkūrus

1918 m. lapkričio 21 d. raštu Nr. 32 Švietimo ministerija leido atidaryti tris pirmąsias Kybartų progimnazijos klases. Mokslo metai prasidėjo 1919 m. sausio 15 d. ir truko iki liepos vidurio. Svarbiausias įkurtos mokyklos tikslas buvo auklėti jaunimą lietuvybės ir patriotizmo dvasia. Atidarius mokyklą, apie 60 kybartiečių, kurie mokėsi Eitkūnuose, grįžo į Kybartų progimnaziją.

Iki 1923–1924 m. ši mokymo įstaiga veikė pagal klasikinės progimnazijos programą, o vėliau perėjo prie komercinės gimnazijos mokymo programos, kurioje buvo dėstomi specialūs dalykai: buhalterija, komercijos aritmetika, korespondencija, politinė ekonomija, teisės ir prekių mokslai, stenografija.

Mokytis progimnazijoje nebuvo lengva. 1925–1926 m. m. į aukštesnes klases buvo perkelta tik 56 proc. mokinių, 31 proc. gavo pataisas, o rudenį po pataisų kurso kartoti buvo palikta 12 proc. mokinių. Kažin ką sakė tinginiams tėvai, kurie už vaikų mokslą kasmet sumokėdavo 200 litų?

Gimnazistai turėjo laikytis patvirtintų taisyklių, kurios buvo privalomos ir už mokyklos ribų: dėvėti uniformą, sveikinantis nukelti uniforminę kepurę, vaikščioti mieste iki 20 valandos, nevėluoti į priešpamokinę maldą ir pamokas, nebėgti iš jų. Už pabėgimą reikėdavo išbūti 3 valandas po pamokų.

Ne visi, pradėję mokytis gimnazijoje, ją pabaigdavo: vieni išstodavo iš mokyklos dėl finansinių sunkumų, kiti – dėl ligos arba būdavo pašalinami už blogą elgesį. 95 proc. gimnazistų buvo lietuviai, 5 proc. vokiečių. Žydai savo vaikus leisdavo mokytis į aštuonių klasių žydų gimnaziją. 89 proc. mokinių buvo katalikai, 50 proc. kilę iš darbininkų, 23 proc. – iš valdininkų ir tarnautojų šeimų. Kybartų gimnazija išsiskyrė iš kitų, nes joje mokėsi net du trečdaliai mokinių, kurie gyveno mieste.

Gimnazistai šventė Vasario 16-ąją, Tautos šventę, rengė susirinkimus „Vilniaus reikšmė lietuvių tautai“. Per juos buvo renkamos aukos Vilniaus lietuviams, klasėse skaitomos paskaitos apie mandagumą, moksleivio pareigas, mokyklą ir gyvenimą. Kiekvieną sekmadienį visi mokiniai 9 val. rinkdavosi į gimnaziją ir organizuotai eidavo į bažnyčią. Dalis jų giedojo bažnyčios chore. Vieną kartą per trimestrą mokiniams buvo leidžiama linksmintis pagal pačių sudarytą programą, bet nenusižengiant bendrosioms taisyklėms. Mokslo metai gimnazijoje buvo baigiami bendru mokytojų ir moksleivių vakaru, per kurį pastarieji rodydavo savo meninius gebėjimus.

Kybartų progimnazijos, o vėliau „Žiburio“ komercijos aukštesniosios mokyklos pedagogai mokslus buvo baigę įvairiose valstybėse. Direktorius J. Prapuolenis mokėsi Petrograde, jo sesuo T. Prapuolenytė – Maskvoje, Šveicarijoje, Peterburge, M. Klimaitė ir B. Kriaučeliūnas baigė M. Yčo vadovaujamą gimnaziją Voroneže, kunigas S. Čepulis – Seinų kunigų seminariją, gimnazijos gydytojas O. A. Faitas – Peterburgo karo medicinos akademiją, antrasis direktorius P. Karalius gavo bakalauro laipsnį Gregorianumo universitete Romoje, specialių komercijos dalykų mokė J. Čerkauskas, mokslus baigęs Pensilvanijoje (JAV). P. Pupius, A. Kazevičius ir J. Grabauskas buvo Kauno universiteto auklėtiniai.

1934 m. sausio 27 d. „Žiburio“ komercijos aukštesnioji mokykla buvo suvalstybinta. Kybartų gimnaziją baigusieji mokiniai mokslus tęsė mokytojų seminarijose, karo mokyklose, Kauno Vytauto Didžiojo universitete.



Kur mokėsi tautinių mažumų vaikai

Žydų pradinė mokykla per Pirmąjį pasaulinį karą sudegė. 1923 m. gausi ir turtinga Kybartų žydų bendruomenė dabartinėje T. Daugirdo gatvėje pastatė dviaukštį mūrinį namą ir čia įkūrė vidurinę mokyklą. Ji veikė iki 1941 metų. Tačiau komerciniais sumetimais kai kurios šeimos savo atžalas leido į lietuvišką arba vokišką gimnazijas. Žydų bendruomenė buvo lojali Lietuvos valstybei, padėjo kurti jos ekonominį ir kultūrinį pagrindą.

Kybartų miesto ir jo apylinkių vokiečių bendruomenė 1923 m. Senapilės gatvėje pastatė trijų aukštų raudonų plytų namą, kuris buvo pažymėtas 72 numeriu. Tai dabartinė mūsų „raudonoji“ mokykla, kybartiečių vadinta „mitelšule“. Šio pastato šiaurinėje dalyje buvo evangelikų liuteronų kirchė, o pietinėje dalyje Lietuvos vokiečių kultūros sąjungos Kybartų skyrius 1926 m., sutikus Lietuvos švietimo ministerijai, įsteigė vokiečių vidurinę mokyklą. Jai vadovauti buvo pakviestas Kybartų pradinės mokyklos vedėjas J. Cigler‘is. Tais metais į pirmą klasę buvo priimti 48 mokiniai. Už mokslą reikėjo mokėti 50 litų metinį mokestį.

Įdomių įrašų randame 1929 m. archyve. Kybartų miesto žydai prašė Lietuvos švietimo ministrą leisti žydų tautybės vaikams lankyti vokiečių vidurinę mokyklą. Motyvuota tuo, jog Kybartų žydai prekiauja su Vokietija, todėl apie 60 savo vaikų leidžia į Eitkūnų mokyklą, kad šie gerai išmoktų vokiečių kalbą. Švietimo ministras leido žydams lankyti vokiečių vidurinę mokyklą, bet neleido mokytis vokiečių pradinėje mokykloje. Tais pačiais metais Kybartų cerkvės šventikui J. Levickiui leista dėstyti tikybą vokiečių vidurinėje mokykloje, kur mokėsi 5 stačiatikių tikėjimo mokiniai.

1930 m. patikrinime pažymima, kad tvarka mokykloje – pavyzdinė, tačiau mokinių žinios iš daugelio dalykų yra tik patenkinamos, reiškiama daug priekaištų dėl Lietuvos istorijos dėstymo, kuri mokoma iš pasenusio Starostos vadovėlio, be to, šio dalyko mokytojas nemoka lietuvių kalbos. Incidentai šioje mokykloje prasidėjo 1933 m., kai Vokietijoje į valdžią atėjo A. Hitleris. Ataskaitose švietimo ministerijai pažymima, kad mokykla tapo germanizacijos „lizdu“, prasidėjo nesusipratimai per lietuvių kalbos pamokas, kai mokinys atsisakė žodį „Lietuva“ rašyti didžiąja raide. Bibliotekoje nebuvo nė vienos knygos lietuvių kalba, mokinių žinios per lietuvių kalbos egzaminą – vos patenkinamos. 1934 m. šioje mokykloje dar mokėsi 2 rusų ir 8 žydų tautybės mokiniai, tačiau nuo 1936 m. kitų tautybių mokinių nebeliko.

Taigi, istorijos vėjai neaplenkė ir Kybartų, o netrukus su visa tauta kybartiečiams teko iškęsti okupacijų ir Antrojo pasaulinio karo negandas.



Genia ir Juozas JURKYNAI

Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos istorijos mokytojai ekspertai






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas