„Santaka“ / Istorijos vingiai Vištyčio gyventojams netrukdo džiaugtis gyvenimu

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda medų. Gali pristatyti į namus. Tel. 8 620 85 872.
Galioja iki: 2019-01-28 10:50:32

Parduoda OPEL ASTRA CARAVAN (1999 m., 1,7 l, dyzelis, 50 kW, TA iki 2019 m. sausio 31 d., 550 Eur). Tel. 8 653 81 967.
Galioja iki: 2019-01-28 11:12:51

Parduoda VW POLO (2003 m., 1,9 l, dyzelis, TA iki 2020 m. lapkričio mėn.). Tel. 8 694 95 488.
Galioja iki: 2019-01-28 11:14:48

Parduoda prikabinamą namelį-kemperį su baldais, paaugintus įvairaus amžiaus veršelius (telyčaites), mobilųjį telefoną CAT S40, padangas M+S 185 | 65R15 (4 vnt.), rusišką ritininį presą PR-1,6. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2019-01-28 13:09:35



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2012-03-23 06:16

Dalinkitės:  


Įvairius laikotarpius išgyvenę, karo sunkumus patyrę Marytė ir Leonas Cimermonai mano, kad reikia mažiau dejuoti ir daugiau džiaugtis gyvenimu.

Romo ČĖPLOS nuotr.


Istorijos vingiai Vištyčio gyventojams netrukdo džiaugtis gyvenimu

Eglė MIČIULIENĖ

Vištytyje gimęs, augęs ir jau 78-us metus ten gyvenantis Leonas Cimermonas apie savo kraštą gali papasakoti daugybę įdomių dalykų. Apie minomis nusėtą ežero ledą, nuo fosforo šaudmenų degančias gatves, kareivinėmis virtusį Vištyčio miestelį – įvykius, kuriuos jau mažai kas pamena.


Užkliūva tralai


Pas vištytiškį L. Cimermoną užsukome paklausti, ar žino jis ką nors apie karo metais Vištyčio ežere nuskendusį rusų lėktuvą. Juk vyriškis – vienas iš nedaugelio likusių to laikotarpio liudininkų.

„Girdėti šią istoriją tikrai esu girdėjęs, bet pats savo akimis nemačiau“, – sako L. Cimermonas ir svetingai pakviečia užeiti vidun.

Anot vištytiškio, ir žvejai pasakojantys, esą ežere yra vieta, kur už kažko užkliūva žvejybinis tralas. Kalbama, jog ten gali būti nuskendęs lėktuvas.

Nežinia, ar metalinis Vištyčio ežero skenduolis – tikras faktas, ar tik legenda, bet pats Leonas tuo metu, kai Vištytį buvo užėmę vokiečiai, matė krentantį kitą rusų lėktuvą.


Majoras duonkepyje


„Prie pat ežero stovėjo vokiečių priešlėktuvinės patrankos. Pastebėdavo šie rusų lėktuvą – ir pila į dangų. Būdavo, mes, vaikai, maudomės, tik žiūrime – jau aukštai sproginėja... Mano akyse vokiečiai numušė vieną rusų naikintuvą. Matėme, kaip pasklido juodi dūmai ir jis nukrito kažkur ant Aukštųjų lygumų, prie Drausgirio. Žmonės regėjo, kaip du lakūnai iššoko su parašiutais į Drausgirį“, – prisiminė L. Cimermonas.

Leonas pasakojo, jog buvęs vienas įdomus atvejis Šakių kaime, Pajevonio seniūnijoje.

„Ten gyveno dvi senos panelės, atrodo, Katunskytės. Pas jas į namus atėjo rusų lakūnas, majoras. Gal jis ir buvo iš šito lėktuvo? Ten juk netoli, gal pora kilometrų nuo Aukštųjų. Tai tos moterys jį priėmė“, – dėstė pašnekovas.

Bet „geri“ kaimynai moteriškes apskundė vokiečiams, ir šie atėjo patikrinti. Matyt, tikėdamosi tokio vizito, seserys buvo jam pasiruošusios. Moterys turėjo didelį duonkepį, tad iš anksto į jį prikrovė malkų. Kai vokiečiai įsuko į kiemą, lakūnas įlindo į duonkepį, o moteriškės jį pakūrė. Vokiečiai pasidairė ir išėjo. Tada seserys aprengė lakūną moteriškais drabužiais, ir tas išėjo pas savus.

Šią istoriją, anot L. Cimermono, yra pasakojusios pačios Katunskytės. Jų išgelbėtas majoras po karo su šeima dar atvažiuodavo paviešėti pas savo gelbėtojas.


Už vandenį – saldainiai


Leonas prisimena, kaip jis, gal antros klasės pyplys, iš vokiečių užsidirbo saldainių. Karo metu tai buvo didelė prabanga.

„Kai vokiečiai užėjo, jie dvi savaites per Vištytį žygiavo. Mes su broliu Jonu ant laiptų sėdėdavome ir žiūrėdavome. Kartą vienam būriui sustojus, prie mūsų priėjo kareiviai ir paprašė atnešti vandens. Mudu prisėmėme kibirą ir atitempėme. O jie vandens su puodeliu pasėmė ir prašo, kad pirmiausiai mes atsigertume... Matyt, bijojo, kad vanduo gali būti užnuodytas“, – kalbėjo vyras.

Kai vaikai atsigėrė, kariškiai prisipylė savo indus ir paprašė prisemti dar vieną kibirą. Bet kol broliai nubėgo, kol prisėmė ir atnešė, vokiečiai jau žygiavo rikiuotėje. Tačiau ant laiptų vaikams buvo papilta krūvelė saldainių...

„Tarp kitko, tie kariai kalbėjo lietuviškai, nes vokiečių armijoje buvo ir lietuvių. Juk iš Vištyčio dar prieš karą labai daug jaunų vyrų ir net merginų važiuodavo į Vokietiją pas ūkininkus dirbti. Neblogai lietuviai ten uždirbdavo. Sezoną iki Kalėdų atidirbę grįždavo ir per žiemą būdavo namuose“, – pasakojo vištyčiokas.

Linksime galvomis – ne šiais laikais lietuviai sugalvojo užsienyje laimės ieškoti. Tik anksčiau, pasak Leono, jie ir grįždavo, o dabar kai išvyksta su visomis šeimomis, tai ir prapuola...


Barstė bombas


Kai frontas pasislinko, miestelyje apsistojo jau rusų armija.

L. Cimermonas prisimena, kaip rusai, vydami vokiečius, išdegino Vištytį: „Naktį tik girdime „kle kle kle kle“ – prakleksėjo „kukurūznikas“, barstydamas padegamąsias fosforo bombas. Taip ir supleškino vieną gatvę – visą nuo pradžios iki galo. Prieš rytą rusai vėl užskrido ir padegė dar kelis pastatus, taip pat – ir mūsų tvartus. Tas fosforas padegdavo viską, nuo jo net žemė degdavo...“

Pasitraukus vokiečiams, Vištytyje buvo įkurtas rusų štabas, karo ligoninė, apsigyveno karo gydytojai, o paežerėje įrengti rusų aerodromai. Patys vištyčiokai buvo evakuoti.

„Mes per visą žiemą gyvenome Vištyčio Lauko II kaime. Pas vieną ūkininką įsikūrėme net trylika šeimų. Būdavo, važinėjame rogutėmis nuo kalno ir matome, kaip lėktuvai ruošiasi leistis. Jie sukdavo ratus ir barstydavo ant ežero ledo tokius „pagaliukus“ – bombas. Gal su jomis negalėjo nusileisti, – svarstė L. Cimermonas. – Į namus grįžome pavasarį, balandžio pradžioje. Kai ežero ledas nutirpo, nuo kranto kokie du metrai buvo vien negyvos žuvys. Sklido baisi smarvė...“


Vištytis nyksta


Įvairius laikotarpius išgyvenęs Leonas gyvenimu skųstis nemėgsta, kaip ir jo žmona Marytė, į Vištytį atitekėjusi iš Alvito parapijos, nuo Šiaudiniškių.

„1953 metais atėjau dirbti į Vištyčio ligoninę. Be savo tiesioginio darbo, dar turėdavome po penkias dienas atidirbti kolūkiuose. Vyrai kirsdavo javus, o mes juos glėbiais rišdavome. Ir visi linksmi buvome, niekas nesiskundė. Krautuvėje nusipirkdavome duonos kepaliuką, bandelę, sviesto – ir užteko. Per tris mėnesius susitaupydavome sijonukui ar „bliuzelei“ ir pasipuošusios eidavome į šokius. Skudurinius sportbačius su dantų milteliais nusibaltindavome ir šokdavome, net dulkės kilo...“ – pasakojo Leono žmona.

Leonui ir Marytei atrodo, jog kartais žmonės per daug dejuoja ir per mažai džiaugiasi gyvenimu. O liūdna Cimermonams dėl to, kad Vištytyje mąžta žmonių. „Anksčiau iš kiekvieno namo po kelis vaikus eidavo į mokyklą. Kai mūsų vaikai mokėsi, dar buvo a ir b klasės, o dabar vos viena susidaro. Dukra mokytojauja Gražiškiuose, ten irgi vaikų trūksta... Mes išmirsime, jaunimo nebėr – tai kas čia gyvens? – kraipė galvą L. Cimermonas. – Štai mano mokytojas Vyzas, kai laukdavome atsiimti pensijos, sakydavo: „Žinai, Leonai, šitoje gatvėje, kur aš gyvenu, andai gyveno 53 žmonės. O dabar belikę tik trys...“






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Į griovius slydo mokinius vežiojantys autobusai
* Žemės ūkio konsultavimo tarnyba: klientų vis daugėja
* Kuriu verslą: kokią įmonės juridinę formą pasirinkti?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar pažįstate emigrantų, svarstančių grįžti gyventi į Lietuvą?
Taip, ir ne vieną.
Tokių svarstymų negirdėjau.
Aš svarstau galimybę grįžti.
Pažįstu jau ir grįžusiųjų.



Kalbos patarimai

„Karilionas“ ar „kariljonas“?
Nė vienas rašybos variantas nelaikytinas klaida.
„Tarptautinių žodžių žodyne“ šis žodis rašomas be j karilionas (pranc. carillon ): 1. tarpusavyje suderintų įv. dydžio varpų komplektas, turintis automatinį skambinimo mechanizmą; kai kurių karilionų varpai mušami rankomis plaktukais; 2. varpų muzika.
Tačiau Kalbos komisijos posėdyje apsvarsčius nutarta, kad tais atvejais, kai originalo formoje i eina po priebalsės ir tariamas jotas, gali būti rašoma raidė j: kariljonas (kaip šampinjonas, paviljonas ).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2019 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas