|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2005-12-15 08:05
Kryžius prie Antano Kubiliaus namų – kaip šeimos padėka Dievui.Autorės nuotr. Birutė NENĖNIENĖ
Pastaraisiais metais lankytojų mažiau, anot A.Kubiliaus, nes ir jis, ir jo gyventojai nuo laiko šiek tiek apsamanojo. Tačiau žmogus nesėdi dykomis rankomis – ką tik pabaigė iš medžio daryti šviestuvą. „Kur dėsiesi, jei pamačiusi sau pasidarytą šviestuvą moteriškė panoro tokį turėti“, – sakė A.Kubilius ir pravėrė vieno, antro kambario duris. Juose – prie kiekvieno baldo pritaikyta kokia nors iš medžio išdrožta dekoracija. Paprasčiausios medžių šakelės ar šaknys po jo rankų prisilietimo tarsi įsikūnijusios į mielus gamtos padarėlius. „Ir paprastoje šakoje mano akys kažką pamato, dar kiek padailinu, ir matot, kas išeina“, – visą paslaptį išdėjo A.Kubilius. Bet „kalčiausias“ – senelis, nes jam, Karalkrėslio mokyklos mokiniui, padovanojo peiliuką – mažutį, kriaunos kaip žuvelė. Per rankų darbų pamokas pradėjo medžio gabaliukus knaibyti, jei kas panašaus į daiktą išeina – mokytoja vis į spintą deda. Tuos rankdarbius, būdavo, tėvų susirinkime parodo, pagiria. „Mokytoja juokaudavo, kad aš gal pro kryžius vaikštau, nes piešimo sąsiuvinyje vis pripiešdavau kryžių“, – savo pradinę kryždirbystės patirtį dėstė A.Kubilius. Kolūkio mechanizatoriaus, vėliau staliaus, niekas nemokė drožybos. Kodėl ėmėsi daryti kryžius? „Sunku nusakyti. Gal tiesiog tai iš aukščiau atėjo“, – šypsosi sekmadienio mišių nepraleidžiantis A.Kubilius ir sako, jog paskatino dar ir žmonės. Atgimimo laikais, Nepriklausomybės atgavimo pradžioje, tapo madinga įvairias progas, datas pažymėti kryžiumi, todėl užsakymų sulaukė ir A.Kubilius. Pirmąjį jo pagamintą kryžių pasistatė Sausininkų kaimo žmonės, paskui net trijų prireikė Būdviečiuose, po vieną išsivežė į Vartus, Vilkupius, Lakštučius, Didvyžius. Pasak kryždirbyste besidominčios muziejininkės Aušros Mickevičienės, A.Kubiliaus kryžių nesumaišysi su kitais, juos autorius puošia dvejopo ornamento saulutėmis, kurios ąžuolo masyvui suteikia grakštumo. Kubilius pasistatęs kryžių ir prie savo namų. „Tai – kaip padėka Dievui už tai, kad likome gyvi, toje vietoje galėjome žūti“, – žmona Aldona įsiterpė su pasakojimu apie 1991 metais per Užgavėnes prie pat namų patirtą avariją. Beveik penkis dešimtmečius kartu gyvenantys sutuoktiniai užaugino tris vaikus, sulaukė aštuonių anūkų. Aldona pokario metais patyrė skaudžią našlaitės dalią. Jos tėvą suėmė dėl nesumokėtų pyliavų, nors nuteisė vieneriems metams, bet iš kalėjimo negrįžo. Ilgesingo laukimo nežinioje mama gimdė aštuntą vaiką, kurį metus tepaauginusi mirė. Šešiolikmetė Aldona neapleido septynių savo brolių ir seserų, juos augino ir dirbo kolūkyje. „Mes laimingesni buvome nieko neturėdami, o dabar nežinia ko žmonės nori“, – vis kartojo Aldona. Sakė, jog jie laimingi ir dabar, nes jos daliai tekęs nagingas kaimynas Antanas visada buvo „į gyvenimą“. Žmona visada tolerantiškai žiūrėjo į jo meistravimus, kurie Kubilių namų aplinkai suteikia išskirtinumo, savotiško paslaptingumo. Publikuota: 2005-12-15 08:05:14 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu * Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“ Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|