„Santaka“ / Mirties neštuvai

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2012-02-24 07:35

Dalinkitės:  


Mirties neštuvai

Ties Vilkaviškiu nors trumpam laikui Napoleono kariuomenė sulaikė rusus. Mūšis buvo smarkus, tačiau vakare abi šalys aprimo ir nė vieno šūvio nebuvo girdėti. Didelis šaltis laužė tvoras...

12 val. nakties du kariai, karininkas ir eilinis, pasibeldė į klebono duris. Neštuvus, kuriuose buvo sunkiai sužeistas generolas, mylimiausias Napoleono adjutantas Karbino, jie pastatė klebonijos prieangyje. Klebonas šiek tiek mokėjo prancūziškai. Jis prancūzus priėmė ir nuvedė į viršų, į atskirą kambarį. Po valandos karininkas sugrįžo ir liūdnai pranešė:

– Mūsų generolas mirė. Jis buvo sunkiai sužeistas. Klebone, esi katalikas, todėl aš esu atviras... Prieš porą valandų jis buvo garsus generolas Napoleono armijoj. Jis vadinosi Kostas Karbino.

– Girdėjau ir aš apie jį, – tarė klebonas. – Amžiną atilsį! Reikia jį palaidoti.

– Be imperatoriaus žinios laidoti aš nedrįstu. Nedrįstu net pranešti, kad jis jau nebegyvas...

– Nejaugi ir imperatorius gali mane aplankyti? – nusistebėjo klebonas.

– Taip, gali, – ramiai atsakė karininkas.

Jiems kalbant, eilinis, senas karys, mirusiojo generolo pasiuntinys, žiūrėjo pilnomis skausmo akimis į neštuvus. Jis netarė nė žodžio, tik kramtė žilus ūsus ir kažką, lyg maldą, patylomis šnabždėjo.

Klebonas jau norėjo eiti į kitą kambarį ir leisti kariams apverkti savo vadą, kai tuo tarpu įpuolė kaimietis ir suriko:

– Karalius atjoja!

– Kas? – puolė klebonas.

– Prancūzų karalius atjoja į kleboniją, – pasakė jis aiškiau.

Klebonas tarnams įsakė tuojau paruošti kambarį, o pats kreipėsi į karininką:

– Jo ciesoriška didenybė negalės užmigti, sužinojęs, kad čia pat yra jo mylimo generolo lavonas… Ką daryt?

– Ir aš pats apie tai galvoju. Juk imperatorius net nežino, kad jis buvo sužeistas. Paslėpkit mus kur nors ir nieko nesakykit.

– Gerai, bet mano namai nedideli… ar aš mokėsiu nutylėti… Juk imperatorius vis tiek sužinos… Paskui galiu sulaukti jo nemalonės…

Karininkas pagalvojęs žvilgtelėjo į nuliūdusį eilinį:

– Žanai, klausyk!

– Ką įsakysit?

– Imperatorius nakvos šiuose namuose. Tu girdėjai, apie ką mes su kunigu kalbėjome. Taigi, matai... Imperatorius, kaip paprastai, tave pamatęs viską prisimins. O juk jis tave pamatys!

– Taip.

– Taigi, būk tam pasiruošęs ir net nemirkčiojęs atsakyk, kad generolas pametė mūšyje savo veltinius ir jų tebeieško.

– Klausau!

Per seno kario veidą riedėjo didelės ašaros.

– Melas, nors ir dėl imperatoriaus ramumo, nelabai limpa prie širdies senam kariui, – tarė išeidamas su klebonu karininkas. – Ir man nederėtų tokį puikų kareivį mokyti meluoti, bet…

Ūmai pasigirdo triukšmas ir išbėgęs laukan klebonas pamatė Napoleoną.

Išlipęs iš rogių ir nusipurtęs sniegą, Napoleonas, princo Bertjė lydimas, įėjo į kleboniją. Su klebonu pasisveikinęs, jam dėkodamas, Napoleonas prie durų pastebėjo įsitempusį, kaip vaško figūrą stovintį savo armijos kareivį ir stabtelėjo. Ir ką karininkas numatė, taip ir buvo.

– Rodos, aš tave jau kartą kažkur esu matęs? Palauk... – tarė imperatorius.

Jis išsiėmė tabokinę, pauostė, patrynė ranka į kaktą, žiūrėdamas į kareivį:

– Pasižymėjai mūšyje ties Austerleu, apdovanotas ordinu, tavo vardas Žanas. Ar taip? Dabar aš viską prisimenu... – tęsė Napoleonas. – Tu savo narsumu ir doru elgesiu užsitarnavai vietą nemirtingų didvyrių eilėse... generolas Karbino tave įvertino ir pasiėmė pas save. Dabar jam pasiuntiniu tarnauji?

– Tikrai taip!

– Karbino visa giminė kariškiai, – atsigrįžo į kleboną Napoleonas. – Tai mano išdidumas!

Napoleonas lipo laiptais aukštyn. Palipęs atsigrįžo:

– Kurgi šiandien tavo generolas?

– Generolas pametė savo veltinius mūšio lauke... – ramiai ir aiškiai atsakė kareivis.

– Ak, šitaip... Cha cha cha... Jis visuomet toks keistas, – nusijuokė Napoleonas. – Pasakyk savo generolui, kad šiam vakarui atminti imperatorienė pakrikštys jo sūnų... Taip ji rašė.

Ir atsisveikinęs su kareiviu Napoleonas įėjo į vidų.

Žanas nė nepajudėjo. Jis atidavė pagarbą ir stovėjo taip, kaip stovėjęs. Tik kario antakiai labai susitraukė.

– Matai, – prisėlino prie jo karininkas. – Viskas praėjo gerai, kaip aš sakiau.

– Teisybė. Bet kas man daryti, kaip man išpildyti imperatoriaus įsakymą?

– Ė... karai. Bene ilgai gyvensi. Perduosi generolui, ką sakė imperatorius, kai būsi nemirtingųjų didvyrių eilėse... Eik, išrūkyk pypkę. Imperatorius jau miega, laikas ir mums. Ryt vėl su rusais...

Tačiau kareivis nejudėjo iš vietos ir kažką galvojo.

– Tai ko tu stovi, ko neini?

– Nemirtingųjų eilėse... Pone karininke, kaip tamsta šiuos žodžius supranti?

– Nemirtingųjų... – nusijuokė karininkas. – Juk aišku, kad nemiršta tik tie, kurie danguje... Labanakt!

Pasilikęs vienas senas karys įdėjo kardą į makštį ir užtaisė revolverį.

– Ką čia daug galvoti... Nėra jokių abejonių, kad tik ten aš besutiksiu savo generolą. Ir Ten jis turi užimti vieną pirmųjų vietų. Drąsiau, Žanai. Atsimink ir pildyk imperatoriaus įsakymą!

Šūvis. Žanas nuvirto ant sniego. Jis išpildė imperatoriaus įsakymą...

Ryt dieną Napoleonas viską sužinojo ir ilgą laiką stovėjo nejudėdamas.

Tuo tarpu rusai paleido šimtus šūvių į kleboniją – jie puolė Napoleono kariuomenę. Laukti nebuvo laiko. Napoleonas atsigręžė į kleboną ir sujaudintu balsu paprašė:

– Gerasis kunige, už tai, kad man prirengei ramų miegą, dabar privalai palaidoti du mano kariu – geriausią generolą ir geriausią kareivį!

Napoleonas nuėjo ir... dingo.

Generolą ir kareivį, kaip padavimai sako, lietuvis klebonas slapta nuo rusų gražiai palaidojo Vilkaviškio kapinėse.



DEPARBAS

„Mūsų rytojus“ Nr. 92,

1933 m. lapkričio 21 d.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas