„Santaka“ / Atodangos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2012-02-17 06:59

Dalinkitės:  


Atodangos

Apie gyvenimo prasmę

Psichologas dr. Gediminas Navaitis šeštadieninėje „Lietuvos žinių“ skiltyje „Laimingo gyvenimo receptai“ jau gana ilgai ir kantriai dėsto savo patarimus bei įžvalgas apie laimingą gyvenimą. Pasakyčiau, jog tai – Sizifo darbas. Juk visiems ir taip aišku, kad dar niekas neparašė ir neparašys laimingo gyvenimo receptų knygos. Tai būtų tas pat, jeigu, pavyzdžiui, Seimas priimtų įstatymą, kuriuo griežtai įsakytų visiems piliečiams: „Privalote būti laimingi.“ Ar apsidžiaugtume? Ar iškart taptume laimingesni? Juk jau buvo prieš kažkuriuos rinkimus mums pasakyta džiugi naujiena: „Nusipelnėme gyventi geriau...“ Mes iš karto taip ir nesupratome, kas nusipelnė „gyventi geriau“, tik vėliau pamatėme. Tačiau tai – jau politika, o aš ketinau rašyti apie gyvenimo prasmę.

Tema nelengva, bet iš jos išsirutulioja ir prieš tai minėta laimingo gyvenimo teorija. Bėda ta, kad mes apie gyvenimo prasmę susimąstome labai pavėluotai: kai saulutė jau leidžias vakarop, kai jėgos silpsta, o moralė stiprėja. Visi žino, kad giliam mąstymui reikia daug laiko, ramybės, vienumos... O kada mes turime daugiausia laiko? Aišku, kai pasenstame. Tada ir apsižiūrime, kad mūsų „traukinys“ jau nuvažiavo, o mes tikriausiai buvome ne į tą įsėdę. Bet nematėme, visai nenutuokėme, kur važiuojame. Štai taip ir atsitinka, kad didžiąją dalį gyvenimo žmogus daro ne tai, ką norėtų, o tai, ką tuo metu reikia. Todėl, kad jis nelaisvas: „pririštas“ prie šeimos, nemėgstamo darbo, įstatymų...

Ir iš kur paprastam žmogui žinoti apie gyvenimo prasmę, jei net žymiausi psichoanalizės korifėjai nesutaria tarpusavyje, gvildendami šią temą. Antai psichoanalizės pradininku laikomas Zigmundas Froidas tvirtino: „Kai žmogus klausia apie gyvenimo prasmę ir gyvybės vertę, jis nesveikas. Nes nei to, nei kito objektyviai nėra.“ Pasak jo, neverta ieškoti gyvenimo prasmės, nes ir pats gyvenimas nieko nevertas. Tada ir paaiškėja, kodėl daugelis garsių psichoanalitikų savo gyvenimą baigė savižudybe arba beprotnamyje.

Tačiau Z. Froidui prieštarauja jo kolega, garsus austrų psichoterapeutas prof. Viktoras Franklis savo knygoje „Žmogaus gyvenimo prasmės paieškose”, kalbėdamas apie visuomenės „atskirtuosius“, „nemylimus“. „Tie žmonės nesuvokia gyvenimo prasmės ne todėl, kad yra alkoholikai, narkomanai, nusikaltėliai, – jie tapo tokie, kad nesuvokė gyvenimo prasmės.“ Tad galima būtų manyti, jog gyvenimo prasmė ir yra tas stebuklingas raktas į laimingą gyvenimą. Vis dėlto, labai norint, nesunku paprieštarauti garsiam autoritetui: žmonės, nesukantys sau galvos apie gyvenimo prasmę, nebūtinai taps alkoholikais ar nusikaltėliais. Milijonai žmonių stengiasi išsilaikyti šiame beprotiškai kažkur skubančiame pasaulyje, dorai uždirbdami duoną savo šeimoms. Kada jiems galvoti apie gyvenimo prasmę? Kai pasens?

O ta senatvė ateina kur kas greičiau, nei mes ją suvokiame. Prancūzų rašytojas Michelis Houellebecq‘as savo distopijos (priešingybė utopijai) romane „Salos galimybė“ ne be sarkazmo sako: „...tiesa, kad gyvenimas prasideda sulaukus penkiasdešimties metų, bėda ta, kad jis baigiasi sulaukus keturiasdešimties.“

Iš šios rašytojo įžvalgos kiekvienas galime pasidaryti išvadas ir konstruoti savo gyvenimo būdo modelį. Vieni, vadinamieji darboholikai, atsiduoda darbui tvirtindami, kad tai esąs jų pašaukimas. Na ir tegu... jei jie nuo to darbo darosi vis laimingesni ir laimingesni. Bet rašytojas juk perspėjo: „...gyvenimas baigiasi keturiasdešimties...“

Tačiau didysis paradoksas yra tas, kad ir labai prasmingas žmogaus gyvenimas dažnai baigiasi ties lemtinga „keturiasdešimties“ riba. Dar šviežias pavyzdys – filmo „Asmens sargybinis“ žvaigždė, nuostabi amerikiečių dainininkė Vitni Hiuston ir daugelis kitų jos kolegų. Visi jie, atrodytų, gyveno visavertį, prasmingą gyvenimą, bet tas pats gyvenimo ratas juos taip giliai įsuko, kad sutraiškė.

Prisiminkime mūsų žavųjį Aurimą Dautartą, kitus talentingus ir labai skubėjusius gyventi kūrybingus žmones, kurie patys jau negalėjo sustoti, atsikvėpti, susimąstyti... „Ratas“ neleido... Kai kas sako, kad toks buvęs jų likimas. Netiesa, nes nėra tokios nenugalimos, iš aukščiau nulemtos jėgos, kaip „likimas“. Nė vienas žmogus gimdamas neatsineša savo likimo. Tai tik mitas. Kaip sakė žinomas anglų žurnalistas Malcolmas Muggeridge’as, „nuobodulys ir beprasmybės pojūtis yra technologinio žmogaus dalia.“

Mes džiaugiamės puikiais kūrėjų darbais: vis spartesniu internetu, „protingomis“ mašinomis, geromis knygomis... Bet už tai sumokame pačią brangiausią kainą – netenkame Žmogaus.



Vytas DRUNIS






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas