„Santaka“ / Nuomonė

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-01-14 17:02

Dalinkitės:  


Nuomonė

Apie problemas reikia kalbėti atvirai

Teisingai liaudies išmintis byloja, kad mokslo šaknys karčios. Šalyje vykdoma švietimo reforma užduoda nemažai galvosūkių tiek pedagogams, tiek mokiniams, tiek jų tėvams. Vis dažniau spaudoje ir per televiziją autoritetingi specialistai pasisako, kad mokiniai sunkiai susitvarko su naujų programų reikalavimais. Švietimo ir mokslo ministerijos valdininkai turėtų rimtai susimąstyti, prieš ruošdami naujas programas. Kam tos programos pritaikytos – vunderkindams ar bendrojo lavinimo mokyklų moksleiviams? Prieš mokslo metų pradžią tėvams galvos susisuka – kokius vadovėlius vaikams pirkti. Jiems sakoma, kad palauktų, kol patys mokytojai išsiaiškins.

Eiliniam mirtingajam tikrai neaišku, kaip, kokiais kriterijais vadovaudamasi Švietimo ir mokslo ministerija atrenka vadovėlių autorius ir knygų leidyklas, kurios jas spausdins. Dėl nežinojimo, dėl viešumo trūkumo dažnai kyla negražių įtarimų. Kas gali paneigti, kad ir vadovėlių autoriai, ir juos spausdinančios leidyklos konkuruoja tarpusavyje sąžiningai? Tėvai, pavartę savo vaikų mokyklines knygas, sunkiai jose susigaudo.

Kaip pavyzdį paimkime šeštos klasės istorijos vadovėlį „Tėvynėje ir Europoje“. Jo autoriai – lenkai. Galima tik spėlioti, apie kokią Tėvynę jie rašo savo knygoje. Nors Lietuva ir Lenkija istorijos eigoje kurį laiką ir buvo viena valstybė, bet Tėvynė buvo ir liko kiekvienam lietuviui ir lenkui tik viena – sava. Dėstoma medžiaga taip suspausta, apima tokius didelius istorijos etapus mažame skyrelyje, skirtame vienai pamokai, kad vaikams sunku ją sugromuliuoti.

Bet tai – ne pagrindinė mokyklų problema. Per moksleivių tėvų susirinkimus mokytojai atvirai sako, kad dažnai nepajėgūs kontroliuoti padėties. Negalima sakyti, kad pedagogai neieško išeities. Jie aktyviai bendradarbiauja su mokinių tėvais, Vaiko teisių apsaugos tarnyba, su visuomeninėmis organizacijomis. Bet padėtis mokyklose negerėja. Prieš porą metų mokyklose pagrindinė problema buvo drausmės pažeidimai, bėgimas iš pamokų į kompiuterinių žaidimų salonus. Šios problemos išliko ir šiemet.

Jau ne puse lūpų, o atvirai kalbama, kad ir į provincijos mokyklas atėjo rūkymas, narkotikai... Anoniminė moksleivių apklausa parodė, kad nemaža dalis besimokančių jau nuo penktos, šeštos klasės vaišinasi rūkalais, ragavę alkoholio ar bandę narkotinių medžiagų. Nemaloni tiesa, kurią žinojo ar bent nujautė tiek mokinių tėvai, tiek pedagogai, ilgai buvo ignoruojama. Nemalonu viešai pripažinti, kad mūsų vaikai, ne tik sporte ir saviveikloje gina mokyklos, krašto garbę, bet perėmė kaip estafetę visas blogybes iš didžiųjų miestų.

Vis dažniau respublikinėje spaudoje, per televiziją parodomi šiurpą keliantys jaunųjų nusikaltėlių smurto prieš bendraamžius, net prieš suaugusius protrūkiai. Nusikaltėliai jaunėja, o jų nusikaltimai sunkėja. Vieną vakarą per Lietuvos visuomeninę televiziją transliavo diskusiją šia tema. Studijoje vyko karšti ginčai. Dalyvavo gausus vienos mokyklos mokinių būrys, pedagogai, atsakingi ministerijos darbuotojai, Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovai, socialiniai darbuotojai ir kitų visuomeninių organizacijų atstovai.

Šį kartą buvo kalbama, kaip apginti mūsų vaikus ne nuo suaugusių, bet nuo jų draugų, bendraamžių. Švietimo ir mokslo ministerijos atstovė su neslepiamu pasididžiavimu dėstė, kiek puikių planų ir projektų ministerija paruošė ir išsiuntinėjo mokykloms, kiek energijos ir lėšų skyrė mokyklų gyvenimui pagerinti. Paskirti į mokyklas nauji etatai: 100 psichologų ir 800 socialinių darbuotojų. Bet savimi patenkinta ministerijos valdininkė nesugebėjo tinkamai paaiškinti, atsakyti į pedagogų priekaištus dėl per didelių darbo krūvių ir labai kuklių atlyginimų.

Pagrindinis diskusijos akcentas – smurtas mokyklose. Visiems diskusijos dalyviams rūpėjo, ką daryti, kad moksleiviai mokykloje jaustųsi saugūs?

Gerų, sektinų pavyzdžių yra. Vienose mokyklose statomos videokameros, kitose – bandoma užrakinti mokyklos lauko duris. Bet ir neblogos idėjos susilaukia nemažai kritikos. Kai kurie mokinių tėvai piktinosi, kad, girdi, jų vaikams taikomos kalėjimo sąlygos, pažeidinėjamos vaiko, kaip asmenybės, teisės.

Tas pat buvo ir su narkotikų prevencijos įstatymu. Tada taip pat kai kas piktinosi mokinių, įtariamų naudojant narkotines medžiagas, testavimu. Ir to pakako, kad gera idėja būtų tyliai numarinta. Keistai atrodo tas nuožmus pasipriešinimas visa kam, kas nauja, neišbandyta, bet reikalinga, padiktuota gyvenimo realijų.

Visuomet pabrėžiama, akcentuojama vaiko teisės, užmirštant jo pareigas. Jeigu vaikui nuo mažų dienų tiek tėvai, tiek mokytojai neskiepys asmeninės atsakomybės, jokie socialiniai darbuotojai ar psichologai vėliau maža kuo jam galės padėti. Ne retai tėvai mėgsta kraštutinumus – vieni savo vaikus auklėja šiltnamio sąlygomis, apie juos šokinėja, kaip apie stabukus, pildo visus jų norus, kiti – aptveria savo vaikus nuo pasaulio draudimų tvora arba priešingai – paleidžia į laisvę. Šie ir naudojasi laisve pagal savo išmanymą, pagal vyresnių pavyzdį.

Keista klausyti, kai TV3 Nomedos laidoje augalota šešiolikos metų panelė kaltino motiną, kad ši jos nemyli, o laidos vedėja nuo pat pradžių norėjo įteigti motinai jos kaltę. Nors pati panelė ramiausiu balsu tarsi savaime suprantamą dalyką dėstė, kaip nuo antros klasės bėgdavo iš pamokų, vėliau keitė mokyklas, kai niekur jai nepatiko, iš viso nutarė nesimokyti.

Pasirodo, kalti visi – motina, mokytojai, bendraklasiai, tik ne ji pati. Ar paaiškina mokiniams mokyklos psichologas, nuo kurio amžiaus vaikai privalo jausti atsakomybę už savo veiksmus? Bet atrodo, kad laikas praleistas ir jokia retorika nepaveiks ciniškų šešiolikmečių panelių ir jų kavalierių.

Sakoma, jie gražiai šoka ir dainuoja, puikūs sporto aistruoliai. Bet kiek jų, šitų geriečių, pilkoje daugiatūkstantinėje paauglių masėje? Kiti jų draugai taip pat šoka ir dainuoja... ant kapų, su buteliais rankose. Pats tai ne kartą mačiau.

Gal todėl visai nekeistai nuskambėjo diskusijos metu televizijos studijoje vienos mokyklos direktorės klausimas: „O kas apgins mokytojus nuo mokinių? Juk kai kuriems mokytojams paprasčiausiai neleidžiama vesti pamokų“.

Šis klausimas tarsi pratęsia kitos mokyklos direktoriaus mintis, išsakytas spaudoje. Praėjusių metų balandžio 9 d. „Dialoge“ Vilniaus Baltupių vid. mokyklos direktorius Viktoras Blinovas dėstė savo mintis dar kategoriškiau. Savo straipsnyje „Formuojama smurto kultūra“ jis rašo: „...smurtas tampa mokyklų kasdienybe. Kodėl ir kaip krikščioniška nuostata „mylėk savo artimą“ transformuojasi į nuostatą „tvok artimui savo“? Kaltas ir perdėm akademizuotas mokymas. Smurtą gimdo pati švietimo sistema, dabartinė mokykla. Smurto mokykloje priežastis – kai kuriems mokiniams neįkandamas mokymo lygis. Nepilnavertiškumo sindromas verčia juos protestuoti, garbinti jėgos kultą.“

Ilgoka citata iš skaudžių žinomo pedagogo pamąstymų verčia sunerimti ir tuos tėvelius, ir pedagogus, kurie iki šiol žvelgė į gyvenimo realybę pro rožinius akinius. Skaudu pripažinti, kad ne tokie geri ir gražūs mūsų vaikai, kaip mums norėtųsi. Ir tai visų mūsų kaltė – tėvų, mokytojų, pačių vaikų. Kiekvienas savo kaltės naštą privalo nešti pats ir nepermesti ant kito pečių.

O filosofai sako, kad paspartintas žinių įgijimas negali atstoti jausmų komplekso brendimo, nes jausmai žmogų daro žmogumi. Trukmė – tai kultūros laidas. Gryna veikla ir grynas pažinimas be išgyvenimų žmogų paverčia robotu. Ar mes norėtume, kad mūsų naujoji karta būtų robotų karta?



Vytas DRUNIS




Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas