Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2012-01-13 06:52

---

Aštuoniasdešimties metų jubiliejų Valerija Vaitkevičiūtė minėjo ir su gimtojo krašto žmonėmis. Ji buvo pakviesta į renginį Vilkaviškio krašto muziejuje.

Eidama 83-iuosius metus po sunkios ligos mirė filologė dr. Valerija Vaitkevičiūtė, gimusi 1929-03-20 Kunigiškiuose, Bartninkų valsčiuje, Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio šeimoje.

V. Vaitkevičiūtės tėvas mirė anksti, 1937 metais. Palaidotas Vilkaviškio miesto kapinėse prie turgavietės.

Motina liko su dviem mažomis mergaitėmis. Netrukus prasidėjo Lietuvos okupacija. Šeima pradėjo slapstytis nuo tremties, kilnojosi iš vienos gyvenamosios vietos į kitą.

Pagal V. Vaitkevičiūtės pasakojimus, jos gražiausi gyvenimo metai buvo tada, kai gyveno su tėvu. Jis dar vaikystėje įdiegė meilę gimtajai kalbai ir gimtinei. Tėvo darbštumas, pareigingumas, atsakomybė už savo veiksmus, autoritetas šeimoje ir visuomenėje dukrai buvo pavyzdys iki gyvenimo pabaigos.

Valerija mokėsi keliose vidurinėse mokyklose, vėliau studijavo Vilniaus universiteto Filologijos fakultete. Toliau mokslų aukštumų siekė Leningrade aspirantūroje ir įsigijo retą eksperimentinės fonetikos specialybę.

Apsigynusi disertaciją V. Vaitkevičiūtė grįžo į Vilnių ir 1956–1970 metais dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute vyr. moksline bendradarbe. Tačiau 1970 metais iš instituto buvo atleista dėl biografinių duomenų.

Žmoniškai pasielgė Vilniaus konservatorijos rektorius, kuris likusią be pragyvenimo šaltinio mokslininkę priėmė 0,5 etato dirbti dėstytoja. Iki išėjimo į pensiją ji mokė būsimus aktorius taisyklingos tarties ir kirčiavimo.

Kartu V. Vaitkevičiūtė dirbo ir mokslinius darbus, dalyvavo įvairiose šalyse baltistikos konferencijose, rašė straipsnius į Lietuvos ir užsienio periodinę spaudą, paruošė ir išleido „Lenkų–lietuvių kalbų žodyną“, „Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimo vadovėlį“, „Tarptautinių žodžių žodyną“, „Didįjį lietuvių–lenkų kalbų žodyną“ ir kt.

V. Vaitkevičiūtė 2010 metais apdovanota Lietuvos valstybės Gedimino ordino medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“, užsienio šalių padėkos raštais.

Mokslininkė buvo labai ryžtinga, nepakanti bet kokioms negerovėms, nuolat išgyveno dėl tautos moralumo stokos, nepripažino jokių kompromisų, tačiau kartu – labai draugiška, paprasta, įdomi pašnekovė. Garbi kalbininkė niekada neparodė, kad kitas mažiau išmano už ją.

Aktorių bendruomenė, išlydėdama buvusią dėstytoją į paskutinę šios žemės kelionę, tarė daug gražių žodžių. Visi kalbėjusieji pabrėžė, kad V. Vaitkevičiūtės suteiktos žinios ir įskiepytas atsakomybės jausmas pasiliks jiems visam likusiam gyvenimui.

Kraštiečių vardu kalbėjusi Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos narė Birutė Šeimienė sakė, jog klausantis oratorių supranti, kokia turėjo būti tyra asmenybė, kad kitos žymios asmenybės per laiko tėkmę išlaikytų tokius šiltus ryšius ir jausmus.

V. Vaitkevičiūtės meilė Lietuvai, nuopelnai bendrinės lietuvių kalbos saugojimui, jos asmenybė – tai pavyzdys, kaip mums reikia gyventi, kad Tėvynė būtų gražesnė.

V. Vaitkevičiūtė palaidota Vilniaus miesto Kairėnų kapinėse.



Danutė ARDZIJAUSKAITĖ

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---