Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-12-03 08:30

---

Elena Agustaitienė vieną trobos kambarį paskyrė savo dirbiniams iš kaulų, paveikslams ir kitiems kūriniams.

Autorės nuotr.

Miestlaukyje (Kybartų sen.) gyvenančios Elenos Augustaitienės namai keistenybių mėgėjams žinomi nuo seno. Dabar juose įdomiausia būna pamatyti atgijusį dinozaurų bei kitų pasakiškų būtybių pasaulį.

Naujas pomėgis

Anksčiau žmonės į šią sodybą važiuodavo pažiūrėti „zoologijos sodo“ – voljeruose priglaustų laukinių paukščių ir gyvūnėlių.

Fermoje dirbusi moteris garsėjo ir pomėgiu piešti. Paveikslus ji kurdavo ir iš šiaudelių, kriauklių, net iš kolorado vabalų.

Tai, kas liko neišdalyta, neišdovanota, dabar sukabinta ant sienų viename kambaryje. Į jį Elena atveria duris kaip į muziejų.

Čia išvystame pirmuosius ir vėlesnių laikų paveikslus, piešinių ant fotopopieriaus kompozicijas. Lentynose rikiuojasi molinės gyvūnų figūrėlės. Žvalgosi lietuviškos „barbės“ – iš nuspalvintų miniatiūrinių moliūgų padarytos lėlės. Palubėje „skraido“ paukščiai, sukurti iš dekoratyvinių moliūgėlių.

Bet pagrindinę vietą užima dirbiniai iš kaulų. Tai – naujas hobis, kuris miestlaukietę užvaldė ne taip seniai, užpernai. Komponuodama, durstydama, klijuodama visiems gerai pažįstamų paukščių ir kitų gyvūnų kaulus, Elena Augustaitienė kuria prieš milijonus metų išnykusius dinozaurus.

Pradžia – nuo triušio

Moteris pasakojo, kad viskas prasidėjo netikėtai – nuo pietums paruoštos triušienos.

Anūkas Julius, apgraužęs kauliukus, padėjo juos ant virtuvinės plytos. „Žiūrėjau, žiūrėjau į juos, ir ėmė kirbėti mintis, kad iš triušio kaklo slankstelių gali išeiti kokia nors įdomybė“, – prisiminė neįprastos kūrybos pradžią Elena Augustaitienė.

Miestlaukietė iki šiol augina triušius ir jų kauliukus laiko labai vertingais. Bet vien iš triušio dinozauro griaučių nepadarysi.

Pasakodama apie vieną iš didžiausių savo egzotiškųjų kūrinių, Elena sakė, kad jo galva – iš juodvarnio kranklio kaukolės, liemuo – iš didžiojo kalakuto kaklo, ragai – iš vištos nagų.



Neša ir kaimynai

Įspūdingas dinozaurų galvas galima padaryti iš kalakutų uodegikaulių. Įvairių paukščių mentikauliai tinka sparnuotoms pasakų būtybėms – drakonams. Savo kūriniams Elena Augustaitienė „žaliavą“ pasiruošia net iš žiurkių bei pelių. Iš pastarųjų kauliukų sukūrė itin kruopštaus darbo pareikalavusią miniatiūrinių dinozaurų kolekciją.

Kūrybinius miestlaukietės sumanymus paremia ir kaimo žmonės. Atskuba nešini suvalgytų vištų, gaidžių, žąsų, ančių, kalakutų kaulais. Žinodami, kad išradingajai Elenutei praverčia viskas, kaimynai atneša ir rastų negyvų gandrų, varnų, žvirblių ar kitokių gyvūnų. E.Augustaitenė sakė, jog jai nekelia pasidygėjimo, jog visa tai reikia išvirti. „Juk verdame ir vištas, triušius bei kitus naminius augintinius“, – kalbėjo kaulų meno gerbėja.

Moteris turi tik kaulų ruošai skirtus puodus bei daugybę įvairiausių įrankių. Juk nuo kaulų tenka nurinkti menkiausias kremzleles, iškrapštyti minkštimus. Visokių įtaisų teko prisigalvoti, kad gležniems kauliukams būtų galima suteikti norimą formą. Meistraujant daug kas subyra, sulūžta. O tada ir vėl viską tenka pradėti nuo pradžių. „Bet aš turiu kantrybės. Nieko neveikti negalėčiau, o sunkiai dirbti jau neleidžia sveikata. Todėl ir krapštausi dabar su kaulais. Patinka dirbti ir sode. Prisisodinau koloninių obelų, vaisius vedančių ant stiebo“, – kalbėjo E.Augustaitienė.



Sūnus – ne tik ūkininkas

Gyvenimas šios moters nelepino. Tėvai buvo ūkininkai, todėl pokario metais jiems teko dundėti į Sibiro kraštą. Elena tada dar buvo mergaičiukė. Ten suaugo ir ištekėjo, bet vyras tuoj pat žuvo. Vieninteliam vaikui, sūnui Juozui, tėvo nebuvo lemta matyti. Elena jį užaugino viena. Sūnus gyvena po tuo pačiu stogu, tik atskirai įsirengęs kitą namo galą.

Juozui Augustaičiui su šeimininke nepasisekė. Vaikai irgi „išskrido“ iš namų, dirba užsienyje. „Džiaugiuosi, kad mama pasišeria triušius, o visas kitas ūkis ant mano pečių“, – kalbėjo vyriškis. Jis sakė, kad dirba 11 hektarų žemės, turi gerą traktorių, laiko kiaulių ir karvių. Jas melžia pats, bet ne rankomis, o aparatais. Juos nusipirko iš savo lėšų. „Esu per mažas, neturiu penkių karvių, todėl Europa manęs neremia“, – pasakojo Juozas.

Su juo kalbėjomės ne vien apie ūkį. Mat vos įsukus į Augustaičių kiemą dėmesį patraukė ne prabangiai, bet su meile sutvarkyti kiemo kampeliai: savotiškai papuoštas garažo fasadas, trobos durys, šulinys ir kt.

Pasirodo, Juozas Augustaitis irgi mėgsta meistrauti. Armijoje pramoko metalo kalybos amato. Linkęs ir prie dailiųjų medžio darbų – drožybos, tekinimo. Mamos „dinozaurų muziejuje“ stovi ir jo darbai – ištekintos žvakidės. Savo namo dalyje Juozas sumeistravęs baldų, išdrožęs langų karnyzus, dekoratyvines sieneles ir kt.

Tebesaugo ir širdžiai itin mielus meninės drožybos kūrinius. Dabar prie tokių neprisėda, nes, pasak Juozo, į savo ratą įsuko gyvenimo proza – kasdieniniai kaimo darbai. Iš jų išsiveržia, kai ką nors šviesesnio sukuria buičiai, kai sėdęs į automobilį nuvažiuoja į Kudirkos Naumiesčio biblioteką arba geresnei knygai nepagaili pinigų užsukęs į knygyną.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---