„Santaka“ / Gyvūnas nepasakys, kur jam skauda

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Reikalingas (-a) pagalbinis darbininkas (-ė) ūkio darbams, mokantis (-i) karves melžti aparatu. Darbas netoli Gražiškių. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-11-29 08:57:12

Parduoda dalimis CITROEN BERLINGO (2002 m., dyzelis, 1,9 l, 51 kW), AUDI A4 (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW POLO (1997 m., 1,9 l, dyzelis, 47 kW), VW GOLF IV (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW SHARAN (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW). Tel. 8 699 28 707.
Galioja iki: 2018-11-29 10:25:14



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2011-12-30 07:26

Dalinkitės:  


Kažkada Vytautas Siaurys rūpinosi kolūkio karvių sveikata ir nė nesvajojo, kad kada nors gydys katinus ar smauglius.

Autorės nuotr.


Gyvūnas nepasakys, kur jam skauda

Eglė MIČIULIENĖ

Vytauto Siaurio, kaip veterinarijos gydytojo, kelias buvo neįprastas: jam tekę gydyti ir kolūkio karves, ir leisti vitaminus gyvatėms, ir netgi auginti liūtus.

Dabar jau dvidešimt metų V. Siaurys yra Kaune žinomos firmos „Šnauceris“ savininkas. Čia gydyti susirgusius naminius gyvūnus žmonės atveža ir iš kitų rajonų.


Pradžia Vilkaviškyje


Vytautas Siaurys gimė ir augo Vilkaviškyje, buvo tuometinės Vinco Vitkausko vidurinės mokyklos (dabar „Aušros“ gimnazija) pirmosios laidos abiturientas.

Tam, kad vaikinas pasirinko studijuoti veterinaro specialybę, įtakos turėjo ir medikai tėvai. Tik Vytautas pasirinko gydyti gyvūnus.

Baigęs studijas, V. Siaurys dirbo Vilkaviškio rajono Paežerių kolūkyje. Kaip ir visi to meto veterinarijos gydytojai, rūpinosi kiaulių ir karvių sveikata. Vėliau dirbo ir Vilkaviškio veterinarijos stotyje.

„Jaučiausi reikalingas žmonijai, nes maisto gamyba yra prioritetinė sritis. Ir niekada net nebuvo minties, kad kada nors gydysiu šunis, kates ar kokius nors egzotinius padarus. Juk tais laikais rimtas veterinarijos gydytojas tikriausiai būtų net įsižeidęs, jei pas jį būtų atvykęs klientas su sergančiu šunimi ar juo labiau – žiurkėnu...“ – juokėsi V. Siaurys.


Teko pasistengti


Vėliau V. Siaurys persikėlė gyventi į Kauną – toks buvo šeimos pageidavimas – ir įsidarbino zoologijos sode. Veterinaras prisipažįsta: apie egzotiškus gyvūnus iš pradžių nelabai ką išmanė... „Zoologijos sodo vadovybei taip ir pasakiau: kiaulei ir karvei vaistus suleisti galiu, bet krokodilui – tikrai ne“, – šypsojosi pašnekovas.

Tačiau jaunas specialistas stengėsi: jis ėmė skaityti literatūrą, gilintis. Kaip pats sako, buvo ganėtinai įdomu. Vėliau teko patirti visko: daryti liūtui lašelinę infuziją, paimti raganosio kraujo, leisti vitaminus ropliams.

Vis dėlto iš pradžių senbuvių darbuotojų nepasitikėjimas jaunu veterinarijos gydytoju, švelniai tariant, buvo nemažas. Kad įgytų išmanančio gydytojo autoritetą, teko pasistengti. Ir tam puikiai „pasitarnavo“... liūtai.


Liūtas krepšyje


Neretai nutinka, kad nelaisvėje gimusių jauniklių žvėrys neaugina.

Vieną dieną V. Siauriui buvo įduota skrosti neseniai gimusi jau nebejudanti liūtukė, kurios motina nemaitino.

„Paėmęs ant rankų pajutau, kad jauniklė dar turi gyvybės. Padėjau ant radiatoriaus atšilti, suleidau tirpalų – ir ji atsigavo. Skaitydamas literatūrą sužinojau, jog liūčių pienas labai riebus. Taigi, melždavau ožką, į jos pieną dar įpildavau grietinėlės ir maitindavau liūtukę...“ – pasakojo V. Siaurys.

Terą – toks vardas buvo duotas liūtų jauniklei – veterinarui tekdavo vežiotis namo, nes iš pradžių ją reikėjo šerti kas dvi valandas.

„Tuo metu buvo blokada, trūko benzino, tad važinėjau visuomeniniu transportu. Būdavo, liūtas spurda krepšyje, riaumoja, o žmonės nesupranta, kas čia darosi...“ – šyptelėjo gydytojas. V. Siaurys pripažino, jog buvo įdomu, be to, atsirado patirties prižiūrint mėsėdžius – juk akademijoje atskirai niekas to nemokė, nes dėmesys kreiptas tik į produkcijos gyvūnus – karves ir kiaules.


Užaugino ir antrą


Vėliau augintinę teko grąžinti. Augantis liūtukas labai mielas, visi nori jį paglostyti, tačiau vieną dieną žvėris gali grybštelėti dantimis...

Dar vienas liūto jauniklis į V. Siaurio globą pateko visai atsitiktinai.

Jau turėdamas privačią gydyklą, vyras kartą užsuko aplankyti buvusios darbovietės. Tera savo globėją iškart pažino ir pribėgo artyn.

Zoologijos sodo lankytojai su didžiule nuostaba žiūrėjo, kaip vyras, įkišęs rankas per virbus, glostė suaugusią liūtę...

Netrukus Vytautas sulaukė skambučio iš zoologijos sodo ir... pasiūlymo auginti Teros jauniklį. Pasirodo, liūtė, kaip ir jos motina, atsisakė auginti palikuonį. Taip V. Siaurys išaugino liūtą Simbą, kuris suaugęs pateko į Gardino zoologijos sodą.


Pagalba visą parą


Išėjęs iš zoologijos sodo, 1992 metais V. Siaurys įkūrė gyvūnų gydyklą „Šnauceris“. Šiuo metu Kaune yra net 45 privačios gydyklos, o tada buvo tik trys ar keturios.

Dabar V. Siaurio gydykloje dirba net penki veterinarijos gydytojai. Atvažiavęs čia bet kada rasi pagalbą, nes budintis specialistas būna visą parą. Juk daugelis žino, kaip blogai, kai per šventes ar savaitgalį susirgus gyvūnėliui reikia ieškoti specialisto.

Sėdėdamas gydyklos laukiamajame išgirsti visko: čia, kaip ir poliklinikos koridoriuje, atėję žmonės dalijasi ligų istorijomis – tik ne savo, o augintinių. Išgirsti, jog narve tupintis katinas serga diabetu, ant šeimininkės peties įsitaisiusiam šeškui diagnozuotas limfinės sistemos vėžys. O dailus jaunas dobermanas, pasirodo, nukentėjo per godumą, mat lėkdamas prie dubenėlio atsitrenkė į sieną ir susilaužė koją...

Dažniausi klinikos pacientai – šunys ir katės. Tačiau žmonės atsineša ir papūgėlių, vėžliukų, žiurkėnų, netgi smauglių. „Šnaucerio“ specialistams tekę gydyti ir dresuotą mešką bei tigrą.

Kartą žmonės atsivežė Vietnamo kiaulę, kuri nesugebėjo apsiparšiuoti. Prasidėjo tikras cirkas. Pasirodo, tie paršeliai – labai gyvybingi, tad vos ištraukti iš pilvo ir padėti ant grindų ėmė bėgioti po gydyklą, o veterinarai – juos vaikytis...


Svarbiausia – gydytojas


Per dvidešimt darbo metų smarkiai pažengta į priekį, įgyta daug patirties. Gydykloje atliekami laboratoriniai tyrimai, gyvūnai skiepijami, daromos chirurginės operacijos. Įstaigoje yra bronchofibroskopas, echoskopas, įvairios kitos diagnostinės technikos. Kraujo biocheminis tyrimas „Šnaucerio“ gydykloje atliekamas su analizatoriumi, kuris yra vienintelis toks Baltijos šalyse.

Be abejo, laboratorinė įranga niekada pati nenustatys diagnozės. Tai – tik pagalbinė priemonė gydytojui, kuris ir yra svarbiausias veikėjas. Tačiau kuo tobulesnė technika, tuo lengviau jam dirbti ir tuo mažiau paklaidų diagnostikoje.

„Jei jau šunims operuojame stuburo išvaržas, gal kada ir į galvos smegenis lįsime, – juokėsi V. Siaurys. – Aišku, kol kas tai – fantastikos sritis. Bet atsimenu, kai kažkada pas mane į zoologijos sodą atvažiavo jaunesnis kolega iš Klaipėdos jūrų muziejaus ir aiškino, kaip pingvinui reikia daryti elektrokardiogramą... Man tai atrodė be galo keista. O dabar patys naminiams gyvūnams darome biocheminius morfologinius kraujo tyrimus, atliekame echoskopiją ir ateityje galvojame apie tomografiją... Taigi, veterinarija vejasi mediciną. Beje, gyvūnui ligą diagnozuoti sunkiau nei žmogui, nes pastarasis gali pasakyti, kur jam maudžia, ką skauda, o gyvūnas nepasakys nieko“, – kalbėjo specialistas.


Požiūris kinta


Gyvūnų gydymą V. Siaurys lygina su kryžiažodžių sprendimu.

„Apžiūri gyvūną, išklausinėji šeimininką, pasitelkti į pagalbą laboratorines priemones ir sprendi, kas galėtų būti. Kartais taikai įvairiausias priemones, tačiau gyvūnas nesveiksta. Tuomet susimąstai, ar savo vietoje sėdi... Bet ateina laikas, kai atrodo, kad visi gyvūnai tik sveiksta, visi pacientai tik dėkoja – ir vėl džiaugiesi tinkamu profesijos pasirinkimu“, – sakė gydyklos savininkas. V. Siaurys įsitikino, jog požiūris į gyvūnus kinta. Anksčiau, sunegalavus dešimties metų šuniui, šeimininkas prašydavo jį „užmigdyti“. Dabar sergantį augintinį jau prašo gydyti iki paskutinės akimirkos, net jei jam – trylika ar keturiolika metų.

Pasikeitė ir paties Vytauto požiūris. Pavyzdžiui, būna, kad vėžiu susirgusiam šuniui reikia amputuoti koją. „Anksčiau aš kategoriškai atsisakydavau – na, kas čia per šuo su trimis kojomis. Tačiau keletas klientų išprašė atlikti tokią operaciją. O kai po operacijos pamačiau sėkmingai trimis kojomis lakstantį šuniuką ir švytinčias šeimininko akis, supratau, kad pasielgiau teisingai“, – sakė veterinarijos gydytojas.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis gydytojas savęs be medicinos neįsivaizduoja
* Naujų nesutarimų fone prisimintos senos nuoskaudos
* Vilkaviškio mieste siaučia vandalai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Ar galima sakyti „prieinama kaina“?
ikrai galima, kadangi „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ nurodoma trečioji dalyvio prieinamas reikšmė – „nebrangus, įperkamas“.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas