Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-12-03 08:21

---

R.Gudaitienei padėti dažnai užsukantis tėvas Z.Karuža taip pat džiaugiasi pagražėjusiomis patalpomis.

Romo ČĖPLOS nuotr.

Turbūt retas vilkaviškietis nežino, kur Vilkaviškyje yra malūnas. Nors nuo pokario metų čia spaudžiamas sėmenų aliejus, žmonės nuo seno šį dar 1932 metais vokiečio statytą pastatą kitaip nevadina kaip tik malūnu. Nes šiame savitos architektūros statinyje nuo pat pradžios buvo malami miltai. Tik jau keletas mėnesių, kada vilkaviškietis Zetas Karuža nusprendė verslą perduoti dukrai Rasai Gudaitienei, ši paslauga miesto ir aplinkinių kaimų gyventojams jau nebeteikiama. Neapsimoka, nes, kaip sakė buvęs šeimininkas, malūno dalys brangios, o užsakymų vis retėja.

Ateitis nėra aiški

Dabar visos pajamos – iš aliejinės, kuri čia veikia nuo tarybinių laikų. Keletą dešimtmečių priklausiusi buvusiam buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatui vėliau buvo privatizuota. Ją nusipirko tuometinis darbuotojas Z.Karuža ir išlaikė iki šių dienų. Beje, tai – seniausia aliejinė Lietuvoje.

Kaip ilgai gyvuos šis verslas, nei naujoji aliejinės savininkė R.Gudaitienė, nei didžiulę patirtį šiame darbe turintis jos tėtis pasakyti negali. Linininkystės valstybė beveik neremia, todėl linų Lietuvos ūkininkai sėja vis mažiau. Daugiausia šios kultūros augintojų – Šakių rajone, tačiau ir ten šiais metais tebuvo pasėta tik apie 600 ha, kai praeitais – keliskart daugiau. Tačiau sėmenų šiemet aliejinė užsipirkusi užtektinai, todėl darbo turės pakankamai iki kito derliaus pradžios.

Ir maistas, ir vaistas

Kaip sakė R.Gudaitienė, aliejaus spaudimas, prekyba sėmenimis, išspaudų briketais („kalociais“) – sezoninis darbas. Didžiausias darbymetis žinoma – prieš Kūčias. Aromatingo sėmenų aliejaus Kūčių vakarienei nusiperka dažna šeimininkė. Aliejinės savininkė prisimena, kad jos tėvų namuose aliejaus būdavo visada, nuo pat vaikystės. Dabar jo visuomet turi ir pati Rasa. Pasak jos, silkė su sėmenų aliejumi – jau lyg ir šeimos tradicinis patiekalas, be kurio šeimos draugai, atėję į svečius, net neįsivaizduoja vaišių stalo. Skani su šiuo aliejumi padaryta burokėlių ir raugintų kopūstų mišrainė, iškepti bulviniai blynai. Žemaičiai, kurie iš viso nevalgo sėmenų aliejaus, turbūt nesuprastų suvalkiečio, pamatę, kaip jis prisipjaustęs svogūnų dažo šį sodriai geltoną riebų skystį tiesiog su duona.

Pagal senosios liaudies medicinos receptus šaukštas kitas aliejaus ar linų sėklelių labai sveika skrandžiui, žarnynui, širdžiai. Sakoma, kad sėmenys prilygsta žuvų taukams, turi organizmui būtinų omega-3 riebiųjų rūgščių, kurios gerina smegenų veiklą, mažina vėžio riziką. Tačiau valgyti sėmenis ar jų aliejumi pagardintus patiekalus, be abejo, kur kas maloniau, nei gerti žuvų taukus.

Galima laikyti visus metus

Vilkaviškio aliejinės aliejus – be jokių konservantų ir priemaišų, pasižymi geru skoniu ir yra nuolat tiriamas laboratorijoje. Jo nusipirkti žmonės atvažiuoja net iš kitų rajonų, noriai jo įsigyja ir turgaus prekeiviai. Ilgiau pastovėjęs aliejus apkarsta. Kartumą sukelia eruko rūgštis. Todėl R.Gudaitienė pataria šaldytuve aliejų laikyti ne ilgiau kaip dvi savaites, o norint, kad jis ilgiau neapkarstų, geriausiai įdėti į šaldymo kamerą ar šaldiklį. Aliejus kiek sutirštės, bet išimtas ir vėl taps koks buvęs. Minusinėje temperatūroje kokybišką galima išlaikyti visus metus.

Aliejaus gamybos procesas nėra toks jau paprastas. Čia be vyriškų rankų neapsieisi. Todėl aliejų spaudžia kitas darbuotojas – Vaidas Grecevičius, o Rasa produkciją pardavinėja.

Įspūdingai atrodo autentiška 1920 metais pagaminta aliejaus spaudimo įranga, kuri beveik prieš keturis dešimtmečius buvo restauruota, o dabar vis paremontuojama.

Pirmiausiai linų sėmenys sumalami, po to pakaitinami šutintuve, kad išgaruotų drėgmė, o vėliau dedami į presą ir spaudžiami. Aliejus išbėga, o išspaudas noriai išperka ūkininkai gyvulių pašarui.



Pasigedo praeities

Aliejinę iš tėvo perėmus R.Gudaitienei, vaizdas čia pasikeitė neatpažįstamai. Prekybos patalpoje plokšte iškaltos sienos ir lubos, sutvarkytos grindys, gražiai suremontuotos administracinės patalpos. Visur tapo daug šviesiau ir erdviau. Teigiamus pokyčius pastebi ir naująją šeimininkę pagiria visi ilgiau nebuvę klientai. Nors keletas pirkėjų pasigedo ankstesnės aplinkos ir čia tvyrojusios atmosferos.

Tačiau toks laikmetis – negali sustoti vietoje, reikia judėti į priekį ir taikytis prie šiuolaikinių reikalavimų. Šis supratimas bene labiausiai ir paskatino buvusį savininką Z.Karužą perduoti verslą dukrai, kuri jo padedama iškart energingai ėmėsi veiklos.



Laikosi kokybės reikalavimų

Aliejinėje gana dažnai lankosi Maisto ir veterinarijos tarnybos vyr. inspektorė R.Bičiūnienė. Ji sakė, kad aliejinės savininkei neturi jokių priekaištų, nes puikiai sutvarkytos ne tik patalpos, bet ir dokumentacija. Kaip ir visoms kitoms įmonėms, taip ir šiai būtina laikytis kokybės reikalavimų, kurie yra gana griežti.

Anot R.Bičiūnienės, naujosios savininkės požiūris į verslą šiuolaikiškas ir perspektyvus. Tik pradėjusi dirbti R.Gudaitienė įsigijo Maisto tvarkymo subjekto pažymėjimą, susitvarkė kitus dokumentus, įdiegė savikontrolės sistemą.

Aliejinė – specifinė įmonė, todėl teko užsisakyti specialųjį RVASVT planą, kuris kainavo nemažus pinigus. Pagal šį planą kontroliuojami svarbiausi gamybos valdymo taškai: sėmenų priėmimas, sandėliavimas, jų pakaitinimas, spaudimas ir t.t. Nemažiau svarbi gamybos, sandėliavimo, poilsio patalpų valymo ir dezinfekcijos kontrolė. Viską tenka atlikti, kontroliuoti bei žymėti žurnaluose pačiai aliejinės savininkei. Tačiau, kaip sakė R.Gudaitienė, darbas su popieriais jai nėra baisus, nes Kauno technologijos universitete yra baigusi ekonomiką ir nemažai laiko dirbo gamybos organizatore-vadybininke AB „Žemkalnija“.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---