„Santaka“ / Viena neįtikėtinai spalvingo gyvenimo istorija

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2011-12-16 07:42

Dalinkitės:  


Iš Gražiškių seniūnijos kilusio B. Venclovos gyvenime buvo daugybė staigių posūkių: nuo karininko, vertėjo Afrikoje, “Laisvosios Europos radijo” darbuotojo Amerikoje iki sanitaro Švėkšnos psichiatrijos ligoninėje. Vienas dalykas, visą gyvenimą lydėjęs B. Venclovą, buvo aktyvus sportas.

„Šilutės naujienų“ nuo­tr. iš


Viena neįtikėtinai spalvingo gyvenimo istorija

Eglė MIČIULIENĖ

Ka­ri­nė mo­kyk­la – ra­ke­ti­nė ba­zė

Paim­tas į ar­mi­ją Bro­nius Venc­lo­va pa­te­ko į ge­rą ka­ri­nę mo­kyk­lą prie Le­ning­ra­do.

„Ofi­cia­liai tai bu­vo pa­ro­do­mie­ji ka­riuo­me­nės da­li­niai su aukš­to ly­gio spor­ti­nin­kais. Čia at­vyk­da­vo už­sie­nio sve­čiai, įvai­rios ko­mi­si­jos. Iš tie­sų ši mo­kyk­la bu­vo su­si­ju­si su „or­ga­nais“ ir čia vei­kė slap­ta ra­ke­ti­nė ba­zė. Bet man bu­vo sma­gu: ne­pa­te­kau į so­vie­ti­nės ka­riuo­me­nės ru­ti­ną, ne­pa­ty­riau „die­dovš­či­nos“. Spor­ta­vau, sli­di­nė­jau, kar­tu ir mo­kiau­si, nes bu­vau mo­ko­ma­ja­me pul­ke. Ant­rą pus­me­tį ga­vau ser­žan­to laips­nį, ta­pau bū­rio va­du. O po de­mo­bi­li­za­ci­jos man pa­siū­lė sto­ti į Mask­vos Pat­ri­ko Lu­mum­bos tau­tų drau­gys­tės uni­ver­si­te­tą“, – pa­sa­ko­jo B. Venc­lo­va.

Tai bu­vo 1964 me­tais, kai Af­ri­kos, Azi­jos, Lo­ty­nų Ame­ri­kos ša­lys pra­dė­jo siek­ti ne­prik­lau­so­my­bės, o Ta­ry­bų Są­jun­ga jas rė­mė ir mė­gi­no už­ver­buo­ti jau­ni­mą.

Tai­gi stu­den­tus iš šių ša­lių ir priim­da­vo į P. Lu­mum­bos uni­ver­si­te­tą, su­kur­tą gry­nai ideo­lo­gi­niu pa­grin­du.

Kar­tu su už­sie­nie­čiais mo­kė­si maž­daug 20 pro­c. ta­ry­bi­nių stu­den­tų, dau­giau­sia – aukš­tų TSKP Cent­ro Ko­mi­te­to na­rių ir ki­tos tų lai­kų „grie­ti­nė­lės“ vai­kai.

Uni­ver­si­te­te moks­las truk­da­vo še­še­rius me­tus ir stu­den­tas iš­kart įgy­da­vo dvi spe­cia­ly­bes.

Vie­na iš jų bu­vo ver­tė­jo, mat šiuos jau­nuo­lius ruo­šė dirb­ti už­sie­ny­je.

Vi­sus sto­ja­muo­sius eg­za­mi­nus B. Venc­lo­va iš­lai­kė pen­ke­tais (tuo me­tu – aukš­čiau­siais ba­lais) ir į uni­ver­si­te­tą bu­vo priim­tas su dar dvi­de­šim­čia stu­den­tų iš 300 mė­gi­nu­sių įsto­ti.


Moks­lai nak­ti­mis


Pra­dė­jęs stu­di­jas, B. Venc­lo­va bend­ra­bu­čio kam­ba­ry­je gy­ve­no su ki­tais tri­mis stu­den­tais, at­vy­ku­siais iš Kip­ro, Ka­me­rū­no ir Mek­si­kos.

Pir­mus me­tus lietuvis tu­rė­da­vo mo­ky­tis nak­ti­mis, nes „pri­vi­le­gi­juo­ti“ už­sie­nie­čiai va­ka­rais reng­da­vo triukš­min­gus stu­den­tiš­kus po­bū­vius.

„Aš to­kių są­ly­gų ne­tu­rė­jau, to­dėl grį­žęs iš pa­skai­tų ei­da­vau pa­mie­go­ti, o va­ka­re pa­bu­dęs nuo 22 val. iki 5–6 val. ry­to mo­ky­da­vau­si. Ta­da sku­bė­da­vau į tre­ni­ruo­tes, o po jų – į pa­skai­tas. Ži­no­ma, il­gai taip temp­ti ne­ga­lė­jau. Ta­čiau pir­mą kur­są bai­giau pen­ke­tais, o pa­žan­giau­si uni­ver­si­te­to rink­ti­nės spor­ti­nin­kai gau­da­vo va­di­na­mą­jį lais­vą gra­fi­ką. Aš bu­vau dvie­jo­se uni­ver­si­te­to rink­ti­nė­se. Per še­še­rius me­tus 28 kar­tus ta­pau uni­ver­si­te­to čem­pio­nu, dau­giau­sia – sli­di­nė­ji­mo ir bė­gi­mo sri­ty­se. Tai­gi ga­vau lais­vą gra­fi­ką ir li­ku­sius pen­ke­rius me­tus stu­di­ja­vau eks­ter­nu“, – pa­sa­ko­jo B. Venc­lo­va.


Min­tys – tik sau


B. Venc­lo­vos šei­ma vi­sa­da puo­se­lė­jo tau­tiš­ku­mą, šven­tė Ka­lė­das ir Ve­ly­kas, o vai­kai mo­kė­jo Lie­tu­vos him­ną.

Pa­te­kęs į pres­ti­ži­nį uni­ver­si­te­tą B. Venc­lo­va iš­gir­do daug is­to­ri­jos fak­tų, apie ku­riuos so­vie­ti­nė­je sis­te­mo­je gar­siai nie­kas ne­kal­bė­jo.

„Įsi­ti­ki­nau, kad Lie­tu­vos is­to­ri­ja vi­siš­kai ki­to­kia, ne­gu mo­kė­mės mo­kyk­lo­je. Mus lai­kė pa­ti­ki­mais stu­den­tais, tad tu­rė­jo­me ga­li­my­bę priei­ti prie svar­bių do­ku­men­tų. Jau tais lai­kais ar­chy­vuo­se skai­čiau Molotovo–Ribentropo pa­ktą. 1978 me­tais sa­vo die­no­raš­ty­je su jau­nat­viš­ku mak­si­ma­liz­mu ra­šiau, kad ma­no gy­ve­ni­mo tiks­las – Lie­tu­vos lais­vė ir ne­prik­lau­so­my­bė, – pri­si­mi­nė B. Venc­lo­va. – Ta­čiau no­rė­da­mas gy­ven­ti tuo­me­ti­nė­je sis­te­mo­je žmo­gus tu­rė­jo kal­bė­ti tai, kas pri­klau­sė, o sa­vo min­tis pa­si­lik­ti sau. Tai­gi ta­pau ge­ru ak­to­riu­mi. Klau­sy­da­vau pro­fe­so­rių kal­bų apie so­cia­liz­mo ir ko­mu­niz­mo per­ga­les, o sa­vo die­no­raš­čiuo­se ko­mu­niz­mą ly­gin­da­vau su fa­šiz­mu.“


Iš­vy­ko į Kon­gą


Uni­ver­si­te­tą B. Venc­lo­va bai­gė dviem va­di­na­mai­siais rau­do­nais dip­lo­mais. „Ma­ne kvie­tė lik­ti uni­ver­si­te­te, bet ten bū­tų te­kę dirb­ti už 140 rub­lių. Tuo tar­pu už­sie­ny­je vi­lio­jo per­spek­ty­va ver­tė­jau­ti už 3000 rub­lių per mė­ne­sį“, – pa­si­rin­ki­mo mo­ty­vų ne­slė­pė pa­šne­ko­vas.

Tai­gi jau­nas spe­cia­lis­tas pa­si­ra­šė kont­rak­tą ir tre­jiems me­tams iš­vy­ko dirb­ti ver­tė­ju į Kon­go Res­pub­li­ką, Cent­ri­nę Af­ri­ką.

Vos po tri­jų mė­ne­sių lie­tu­vis su­si­rgo ma­lia­ri­ja.

„Si­tua­ci­ja bu­vo kri­ti­nė. Jei ne­var­to­ji spe­cia­lių vais­tų (aš jų ne­var­to­jau, nes spor­ta­vau), tem­pe­ra­tū­ra ky­la iki mak­si­mu­mo ir žmo­gus mirš­ta. Se­se­lė ma­ne ra­do gu­lin­tį be są­mo­nės, o mies­te­lio vyr. gy­dy­to­jas spė­jo sku­biai su­rink­ti ir per­pil­ti krau­ją. Po dvie­jų sa­vai­čių ko­mos ir il­go gy­dy­mo at­si­sto­jau ant ko­jų. Vė­liau ma­lia­ri­ja sir­gau dar du kar­tus, bet jau leng­ves­ne for­ma“, – pa­sa­ko­jo B. Venc­lo­va.


Nusp­ren­dė bėg­ti


Af­ri­ko­je dir­ban­tys spe­cia­lis­tai bu­vo aky­lai ste­bi­mi sau­gu­mo, juos steng­ta­si iš­lai­ky­ti so­vie­ti­nė­je ter­pė­je. Sos­ti­nė­je Bra­za­vi­ly­je vi­si tu­rė­da­vo rink­tis į am­ba­sa­dą ir žiū­rė­ti ta­ry­bi­nius fil­mus.

„Ta­čiau ma­no pa­žiū­ros vi­suo­met bu­vo an­ti­ta­ry­bi­nės. Ne­ži­nau ko­dėl, bet dar uni­ver­si­te­to bend­ra­bu­ty­je ma­no kam­ba­ry­je ka­bė­da­vo ne V. Le­ni­no ar L. Brež­ne­vo, o Ame­ri­kos pre­zi­den­to po­rtre­tas. Vi­suo­met klau­sy­da­vau­si „Lais­vo­sios Eu­ro­pos ra­di­jo“, – pri­si­mi­nė B. Venc­lo­va.

Pa­ly­gin­ti su ei­li­nių ta­ry­bi­nių žmo­nių at­ly­gi­ni­mais, Af­ri­ko­je ver­tė­ja­vęs lie­tu­vis už­dirb­da­vo la­bai daug. „Tie­sa, vi­sų pi­ni­gų mums nea­ti­duo­da­vo, sau­go­da­vo, kad juos ga­vę ne­pa­bėg­tu­me. Pi­ni­gus ga­lė­da­vo­me pa­siim­ti tik grį­žę į Mask­vą“, – sa­kė vy­ras.

Ir vis dėl­to, pa­li­kęs vi­sus už­dirb­tus tūks­tan­čius už­sie­nio va­liu­tos ban­ke, B. Venc­lo­va nu­spren­dė bėg­ti į Ame­ri­ką.

Vis­kas įvy­ko spon­ta­niš­kai. Lie­tu­vis pa­siė­mė la­ga­mi­ną su die­no­raš­čiais (šis la­ga­mi­nas, ap­ke­lia­vęs vi­są pa­sau­lį, grį­žo į Lie­tu­vą), pa­si­sam­dė ved­lį ir iš Kon­go per džiung­les pa­bė­go į Zai­rą – griež­tai an­ti­ko­mu­nis­ti­nę vals­ty­bę.

Tiks­las bu­vo pa­siek­ti Ame­ri­kos am­ba­sa­dą Kin­ša­so­je ir pa­pra­šy­ti po­li­ti­nio prie­globs­čio.



(Tę­si­nys. Pra­džia – Nr. 145)






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas