Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Redakcijos darbo laikas: Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
|
„Santaka“ / 2005-11-29 07:40
Kiekvienas sekmadienis seserims Vilijai (kairėje) ir Daliai (dešinėje) – prabėga su
vaikais. Ši grupelė jau ruošiasi kalėdiniam vaidinimui.
Romo ČĖPLOS nuotr. Spindėdamos vidiniu grožiu
skleidžia dievišką paprastumą
Birutė NENĖNIENĖ
Atsiveria visuomenei
Vienuoliai daugeliui atrodo paslaptingi ir atriboti nuo pasaulio, paskendę maldose.
Tačiau jie yra tokie patys žmonės kaip visi ir dėl savo pasišventimo neturėtų būti svetimi
pasauliečiams.
Nors dabar informacijos apie vienuolijas ir jų veiklą paprasta rasti internete, tačiau
gyva pažintis su atskiru žmogumi atveria naujas patirtis.
Moterų vienuolijų iniciatyva pirmą kartą Lietuvoje surengtame vienuolių (pašvęstojo
gyvenimo) kongrese „Pašaukei, pašventei, pasiuntei“ pabandyta žengti susipažinimo,
suartėjimo ir atsinaujinimo link. Apie tai jau kalbėta ir prieš 40 metų vykusio Vatikano
II susirinkimo dokumentuose.
Turi savo užduotis
Kaip pateikta kongreso informacijoje, šiuo metu Lietuvoje yra 38 skirtingi moterų
vienuolynai, iš jų – 7 uždari, 31 veiklus (apaštalinis). Seserų vienuolių yra apie tūkstantį.
Seserys dirba parapijose, bažnytinėse struktūrose, rūpinasi švietimu ir ugdymu, užsiima
socialine veikla, slauga ir kt.
Vyrų vienuolijų yra 14, viena iš jų – uždara. Šiose bendruomenėse gyvena apie 200
brolių. Pasauliečiams dar prieš Atgimimą imponavo vienuolio tėvo Stanislovo asmenybė,
drauge su laisvėjančia mintimi į viešumą išėjo pranciškonai (mažesnieji broliai – OFM ),
kurie ir dabar (brolis Astijus, Julius Sasnauskas, Arūnas Peškaitis ir kiti) įvairiomis
progomis visuomenėje palaiko krikščioniškos dorovės, tiesos, teisingumo poziciją. Pranciškonai sukūrė ir prižiūri internetinį laikraštį www.bernardinai.lt. Visos vienuolijos turi
savo misiją, charizmą bei tarnystę.
Iš pogrindžio – į veiklą
Daugiausia vienuolių darbuojasi Vilniaus ir Kauno vyskupijose. Vilkaviškio vyskupijoje veikia kunigų marijonų kongregacija ir yra penkios moterų kongregacijos, jose – per 80
seserų.
Mūsų rajone, Kybartuose, veikia Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacija. Seserys
aktyviai talkino leidžiant „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“. Vienuolės įkūrė katalikišką jaunimo centrą, kuriame krikščioniškai ugdomas jaunimas, organizuojamos stovyklos, įvairūs renginiai, būreliai.
Savaitgaliais iš Kauno sugrįžtanti B.Mališkaitė vaikus moko giedoti, suaugusių
dvasinei atgaivai surengia susitikimų su įdomiais pašnekovais. O.Šarakauskaitė dėsto
tikybą, yra puiki įvairių jaunimo projektų iniciatorė ir lektorė, skautų vadovė.
Pasklinda kaip spindulys
Vilkaviškio žmonės kas sekmadienį mato dvi vienuoles, į Katedrą atlydinčias Pirmajai Komunijai besiruošiančius vaikus.
Tai – Šventosios Šeimos kongregacijos seserys Dalia Depšytė ir Vilija Kumetaitytė.
Pasikalbėti susitarėme kuklioje ir jaukioje namų aplinkoje. Vilija ir Dalia vaišino kava,
tortu, kurio buvo likę nuo įkurtuvių – seserys vienuolės neseniai apsigyveno senojoje
Vilkaviškio parapijos klebonijoje.
Būnant šalia jų, jauti, kaip sklinda šviesa, leidžianti iškart pasijausti tarsi būtume
seniai pažįstamos.
– Tik per maldą galima eiti į vidinį džiaugsmą ir į aplinką. Paprastas žmogus
suvokia savo silpnumą ir žino, kad nėra nieko, ko jis nebūtų gavęs iš Dievo. Paprastame
žmoguje nėra išdidumo, reklamos, perdėto pasitikėjimo savimi. Paprasto žmogaus siela
kaip dieviškas spindulys pasklinda aplinkoje, – apie vienuolijos charizmą – išmintingą
paprastumą bei šeimyniškumą paaiškino Vilija.
Kaip jaučiasi Vilkaviškyje?
Dalia: „Visus praėjusius metus iš Marijampolės atvažiuodavau viena. Ypač nejaukiai
pasijutau pirmą kartą – net ir bažnyčioje. Vien nepažįstami veidai, smalsūs, tyrinėjantys
žvilgsniai. Pašnekinau giedančias mergaites, susipažinau ir visa įtampa nukrito. Pradėjau laukti sekmadienių. Kai vaikai pradėjo ruoštis Pirmajai Komunijai, iškart įsijungiau
į parapijos gyvenimą. Dabar jaučiuosi labai gerai ir visur, kur tik nueinu, atrodo, savi
žmonės“.
Vilija: „Žmonių vertinimai ir žvilgsniai neturi įtakos. Juk eini ten, kur Dievas siunčia,
į ten nukreipi savo sugebėjimus. Dėl Dievo gali nugalėti savo baimes. Kai turi tikslą,
viskas įmanoma“.
Vilija ir Dalia sakė, jog dviem Vilkaviškyje smagiau, o tie patys tikslai ir bendra malda
stiprina. Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje abi dėsto tikybą: Vilija –
žemesnėse klasėse, Dalia – ir vyresnėse. Vienuolės sakė, jog labai myli vaikus, ir laikas su
jais prabėga labai greitai.
Seselės įsisuko į parapijos reikalų ratą: rengia katalikiškų šeimų susitikimus, vaikus
ruošia Pirmajai Komunijai, organizuoja laisvalaikį, stovyklas. Praeitą šeštadienį Dalia
lydėjo grupę jaunimo į vyskupijos krepšinio turnyrą, turi dramos būrelį, nuo praeito
šeštadienio vaikai pradėjo rinktis į maldos grupeles. Dalia džiaugėsi tėvų pagalba ir
supratimu.
Atsiliepi išgirdęs kvietimą
Paprastai sunku paaiškinti, kodėl žmogus pasirenka dvasininko ar vienuolio kelią.
„Tai įvyksta tada, kai pajunti, jog esi Dievo šaukiamas“, – tvirtino pašnekovės, skirtingais keliais ėjusios iki vienuolijos, kuriai abi priklauso maždaug vienodą laiką – apie
penkiolika metų.
Iki amžinųjų įžadų praeina šešerių metų apsisprendimo ir pasi-tikrinimo kelias. „Prieš
priimant amžinuosius įžadus buvo sunku pasakyti „taip“ tam, ko, atrodė, visą gyvenimą
laukiau“, – prisipažino Dalia.
Dalia vidurinę mokyklą baigė Virbalyje. To laiko jaunimas noriai rinkdavosi į
bažnyčią melstis, bendrauti. Vėliau Dalia, norėdama išbandyti savo gebėjimą apaštalauti, trejetą metų Virbalyje dėstė tikybą. Jautėsi kaip namuose, o bendraklasės džiūgavo, kad
savo vaikus leis į jos tvarkomas bažnytines procesijas.
Vilija mokėsi Kudirkos Naumiestyje. Jau būdama vienuolė vienąkart ilgai svarstė, ar
važiuoti į klasės susitikimą. Išskubėjo paskutiniu momentu su taksi. Toks bendravimas
bei ryšys su draugais, pasak seselių, labai pastiprina.
Vilijai yra tekę padirbėti Romoje, Šv. Kazimiero lietuvių kolegijoje. Ten ji įprato
dėvėti abitą ir Lietuvoje nekreipė dėmesio į smalsaujančius.
Merginų paklausiau, ar sunku liudyti tikėjimą ir įsitikinimus.
Vilija: „Nėra lengva. Kiekvieną dieną turi dėkoti Dievui už pašaukimą. O tas pašaukimas yra gražus tuo, kad kažką gero darai dėl kitų“.
Dalia: „Stengiamės žmones priimti ir suprasti tokius, kokie jie yra. Į rytojų visada
žvelgi su viltimi, kad per apaštalavimą ateis ir džiaugsmas, ir padėka“.
Nesvetima, kas žemiška
Dalia prisipažino, jog jai – didelis malonumas nuolatos veikti, organizuoti, labai
patinka vairuoti. Neseniai vyresniųjų moksleivių grupę pati autobusėliu nuvežė aprodyti
Vilniaus. Devynerius metus ji naršė po visą Lietuvą iš Kauno veždama į parapijas mišių
lapelius. Užtat dabar kiekviename rajone turi daug pažįstamų ir gali tikėtis bet kokios
paramos.
Pašnekovės sakė, jog atsipalaidavimui pasižiūri per televiziją ne tik žinių, nes apie
daug ką tenka diskutuoti su vaikais.
„Neklauskit, kaip vaikai nustebo, mane pamatę su kelnėmis! Bet negi dviratį minsi,
krepšinį žaisi su abitu?“ – juokėsi Dalia.
Pilkus vienuolių abitus vilkaviškietės seselės paprastai apsivelka sekmadieniais.
Kaip atsispiria moteriškai silpnybei – pasipuošti, dažytis?
„Mums svarbiau išryškinti vidinį grožį, kurio nesuteiks jokie blizgučiai“, – sakė Vilija.
Publikuota: 2005-11-29 07:40:46
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
|
* Ministrė žada dar labiau stiprinti sienos apsaugą
* Malūno sienas virpino meistriškai valdomo akordeono muzika
* Trūksta ir gero kelio, ir veiklių žmonių Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“? Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Statistika
|