Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-11-29 07:40

---

Kiekvienas sekmadienis seserims Vilijai (kairėje) ir Daliai (dešinėje) – prabėga su vaikais. Ši grupelė jau ruošiasi kalėdiniam vaidinimui.

Romo ČĖPLOS nuotr.

Atsiveria visuomenei

Vienuoliai daugeliui atrodo paslaptingi ir atriboti nuo pasaulio, paskendę maldose.

Tačiau jie yra tokie patys žmonės kaip visi ir dėl savo pasišventimo neturėtų būti svetimi pasauliečiams.

Nors dabar informacijos apie vienuolijas ir jų veiklą paprasta rasti internete, tačiau gyva pažintis su atskiru žmogumi atveria naujas patirtis.

Moterų vienuolijų iniciatyva pirmą kartą Lietuvoje surengtame vienuolių (pašvęstojo gyvenimo) kongrese „Pašaukei, pašventei, pasiuntei“ pabandyta žengti susipažinimo, suartėjimo ir atsinaujinimo link. Apie tai jau kalbėta ir prieš 40 metų vykusio Vatikano II susirinkimo dokumentuose.



Turi savo užduotis

Kaip pateikta kongreso informacijoje, šiuo metu Lietuvoje yra 38 skirtingi moterų vienuolynai, iš jų – 7 uždari, 31 veiklus (apaštalinis). Seserų vienuolių yra apie tūkstantį.

Seserys dirba parapijose, bažnytinėse struktūrose, rūpinasi švietimu ir ugdymu, užsiima socialine veikla, slauga ir kt.

Vyrų vienuolijų yra 14, viena iš jų – uždara. Šiose bendruomenėse gyvena apie 200 brolių. Pasauliečiams dar prieš Atgimimą imponavo vienuolio tėvo Stanislovo asmenybė, drauge su laisvėjančia mintimi į viešumą išėjo pranciškonai (mažesnieji broliai – OFM ), kurie ir dabar (brolis Astijus, Julius Sasnauskas, Arūnas Peškaitis ir kiti) įvairiomis progomis visuomenėje palaiko krikščioniškos dorovės, tiesos, teisingumo poziciją. Pranciškonai sukūrė ir prižiūri internetinį laikraštį www.bernardinai.lt. Visos vienuolijos turi savo misiją, charizmą bei tarnystę.



Iš pogrindžio – į veiklą

Daugiausia vienuolių darbuojasi Vilniaus ir Kauno vyskupijose. Vilkaviškio vyskupijoje veikia kunigų marijonų kongregacija ir yra penkios moterų kongregacijos, jose – per 80 seserų.

Mūsų rajone, Kybartuose, veikia Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacija. Seserys aktyviai talkino leidžiant „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“. Vienuolės įkūrė katalikišką jaunimo centrą, kuriame krikščioniškai ugdomas jaunimas, organizuojamos stovyklos, įvairūs renginiai, būreliai.

Savaitgaliais iš Kauno sugrįžtanti B.Mališkaitė vaikus moko giedoti, suaugusių dvasinei atgaivai surengia susitikimų su įdomiais pašnekovais. O.Šarakauskaitė dėsto tikybą, yra puiki įvairių jaunimo projektų iniciatorė ir lektorė, skautų vadovė.



Pasklinda kaip spindulys

Vilkaviškio žmonės kas sekmadienį mato dvi vienuoles, į Katedrą atlydinčias Pirmajai Komunijai besiruošiančius vaikus.

Tai – Šventosios Šeimos kongregacijos seserys Dalia Depšytė ir Vilija Kumetaitytė. Pasikalbėti susitarėme kuklioje ir jaukioje namų aplinkoje. Vilija ir Dalia vaišino kava, tortu, kurio buvo likę nuo įkurtuvių – seserys vienuolės neseniai apsigyveno senojoje

Vilkaviškio parapijos klebonijoje.

Būnant šalia jų, jauti, kaip sklinda šviesa, leidžianti iškart pasijausti tarsi būtume seniai pažįstamos.

– Tik per maldą galima eiti į vidinį džiaugsmą ir į aplinką. Paprastas žmogus suvokia savo silpnumą ir žino, kad nėra nieko, ko jis nebūtų gavęs iš Dievo. Paprastame žmoguje nėra išdidumo, reklamos, perdėto pasitikėjimo savimi. Paprasto žmogaus siela kaip dieviškas spindulys pasklinda aplinkoje, – apie vienuolijos charizmą – išmintingą paprastumą bei šeimyniškumą paaiškino Vilija.



Kaip jaučiasi Vilkaviškyje?

Dalia: „Visus praėjusius metus iš Marijampolės atvažiuodavau viena. Ypač nejaukiai pasijutau pirmą kartą – net ir bažnyčioje. Vien nepažįstami veidai, smalsūs, tyrinėjantys žvilgsniai. Pašnekinau giedančias mergaites, susipažinau ir visa įtampa nukrito. Pradėjau laukti sekmadienių. Kai vaikai pradėjo ruoštis Pirmajai Komunijai, iškart įsijungiau į parapijos gyvenimą. Dabar jaučiuosi labai gerai ir visur, kur tik nueinu, atrodo, savi žmonės“.

Vilija: „Žmonių vertinimai ir žvilgsniai neturi įtakos. Juk eini ten, kur Dievas siunčia, į ten nukreipi savo sugebėjimus. Dėl Dievo gali nugalėti savo baimes. Kai turi tikslą, viskas įmanoma“.

Vilija ir Dalia sakė, jog dviem Vilkaviškyje smagiau, o tie patys tikslai ir bendra malda stiprina. Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje abi dėsto tikybą: Vilija – žemesnėse klasėse, Dalia – ir vyresnėse. Vienuolės sakė, jog labai myli vaikus, ir laikas su jais prabėga labai greitai.

Seselės įsisuko į parapijos reikalų ratą: rengia katalikiškų šeimų susitikimus, vaikus ruošia Pirmajai Komunijai, organizuoja laisvalaikį, stovyklas. Praeitą šeštadienį Dalia lydėjo grupę jaunimo į vyskupijos krepšinio turnyrą, turi dramos būrelį, nuo praeito šeštadienio vaikai pradėjo rinktis į maldos grupeles. Dalia džiaugėsi tėvų pagalba ir supratimu.



Atsiliepi išgirdęs kvietimą

Paprastai sunku paaiškinti, kodėl žmogus pasirenka dvasininko ar vienuolio kelią.

„Tai įvyksta tada, kai pajunti, jog esi Dievo šaukiamas“, – tvirtino pašnekovės, skirtingais keliais ėjusios iki vienuolijos, kuriai abi priklauso maždaug vienodą laiką – apie penkiolika metų.

Iki amžinųjų įžadų praeina šešerių metų apsisprendimo ir pasi-tikrinimo kelias. „Prieš priimant amžinuosius įžadus buvo sunku pasakyti „taip“ tam, ko, atrodė, visą gyvenimą laukiau“, – prisipažino Dalia.

Dalia vidurinę mokyklą baigė Virbalyje. To laiko jaunimas noriai rinkdavosi į bažnyčią melstis, bendrauti. Vėliau Dalia, norėdama išbandyti savo gebėjimą apaštalauti, trejetą metų Virbalyje dėstė tikybą. Jautėsi kaip namuose, o bendraklasės džiūgavo, kad savo vaikus leis į jos tvarkomas bažnytines procesijas.

Vilija mokėsi Kudirkos Naumiestyje. Jau būdama vienuolė vienąkart ilgai svarstė, ar važiuoti į klasės susitikimą. Išskubėjo paskutiniu momentu su taksi. Toks bendravimas bei ryšys su draugais, pasak seselių, labai pastiprina.

Vilijai yra tekę padirbėti Romoje, Šv. Kazimiero lietuvių kolegijoje. Ten ji įprato dėvėti abitą ir Lietuvoje nekreipė dėmesio į smalsaujančius.

Merginų paklausiau, ar sunku liudyti tikėjimą ir įsitikinimus.

Vilija: „Nėra lengva. Kiekvieną dieną turi dėkoti Dievui už pašaukimą. O tas pašaukimas yra gražus tuo, kad kažką gero darai dėl kitų“.

Dalia: „Stengiamės žmones priimti ir suprasti tokius, kokie jie yra. Į rytojų visada žvelgi su viltimi, kad per apaštalavimą ateis ir džiaugsmas, ir padėka“.



Nesvetima, kas žemiška

Dalia prisipažino, jog jai – didelis malonumas nuolatos veikti, organizuoti, labai patinka vairuoti. Neseniai vyresniųjų moksleivių grupę pati autobusėliu nuvežė aprodyti Vilniaus. Devynerius metus ji naršė po visą Lietuvą iš Kauno veždama į parapijas mišių lapelius. Užtat dabar kiekviename rajone turi daug pažįstamų ir gali tikėtis bet kokios paramos.

Pašnekovės sakė, jog atsipalaidavimui pasižiūri per televiziją ne tik žinių, nes apie daug ką tenka diskutuoti su vaikais.

„Neklauskit, kaip vaikai nustebo, mane pamatę su kelnėmis! Bet negi dviratį minsi, krepšinį žaisi su abitu?“ – juokėsi Dalia.

Pilkus vienuolių abitus vilkaviškietės seselės paprastai apsivelka sekmadieniais.

Kaip atsispiria moteriškai silpnybei – pasipuošti, dažytis?

„Mums svarbiau išryškinti vidinį grožį, kurio nesuteiks jokie blizgučiai“, – sakė Vilija.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---