„Santaka“ / Iš Kanados grįžusi moteris dar labiau vertina artimuosius

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2011-11-18 07:46

Dalinkitės:  


Sent Katerino priemiesčiuose Sigita Urbaitienė žavėjosi daugybe išpuoselėtų žalumos oazių.
Nuotr. iš asmeninio S. Urbaitienės albumo

Iš Kanados grįžusi moteris dar labiau vertina artimuosius

Eglė MIČIULIENĖ

Karklinių kaime (Keturvalakių sen.) gyvenanti Sigita Urbaitienė šią vasarą viešėjo Kanadoje. Moteris matė gražius miestus, materialiai aprūpintus žmones, nuostabius gamtos vaizdus... Tačiau S. Urbaitienė turi tvirtą nuomonę: visų gėrybių ji nekeistų į galimybę būti šalia artimų žmonių.



Po studijų – kelionė

Klausantis S. Urbaitienės pirmiausiai į širdį krenta ne jos patirti įspūdžiai (apie įvairias šalis dabar visur gausu informacijos), o šviesus ir savitas požiūris į pasaulį.

Kad jis taptų aiškesnis, iš pradžių nuo kelionės į Kanadą norėtųsi truputėlį „nuklysti“ į ankstesnę S. Urbaitienės išvyką.

Sigita pasakojo, jog jos dukra Vaida prieš keletą metų įstojo į valstybės finansuojamą vietą universitete. Jei mergina būtų mokiusis prasčiau, tuo metu už kiekvieną studijų semestrą būtų reikėję mokėti po 500 litų. Tokią pat sumą, kurią būtų turėjusi atiduoti už dukters mokslus, moteris kas pusmetį atidėdavo, ir kai Vaida baigė studijas, visus sukauptus pinigus atidavė jai. Mergina pasvarsčiusi nusprendė, kad nepirks jokių daiktų, o už šiuos pinigus kartu su mama išvyks pailsėti į Maljorką. „Tuomet jaučiausi kaip medalį gavusi iš savo vaiko. Nors daugelis nesuprato, kodėl netaupau praktiškesniems dalykams. Ir dabar, po kelionės į Kanadą, kai kuriems pažįstamiems turėjau „aiškintis“, kodėl taip neprotingai mėtau pinigus“, – šypsojosi moteris.



Išginė smalsumas

Vykti Į Kanadą S. Urbaitienę paskatino dvi priežastys. Pirmoji – moteris šventė 50 metų jubiliejų, o Kanadoje gyvenantis jos dėdė – 70-metį. Giminaičiai nusprendė, jog būtų puiku surengti bendrą šventę.

„Kita priežastis – smalsumas. Nenoriu per anksti pasenti ir būti niekam neįdomi. Šiuo atveju man buvo labai įdomu, kaip emigrantai kuriasi užsienyje. Noriu, kad ir mano vaikai tai sužinotų, o vėliau galėtų padaryti išvadas ir turėtų galimybę rinktis. Pernai lankiausi Anglijoje, vėliau ten paviešėti nuvyko ir mano sūnus Justinas. Jis, dalyvaudamas mainų programoje, dar mokyklos laikais pabuvo ir Vokietijoje.

Juk ne kartą esame girdėję žmones sakant: nepasiseks čia, Lietuvoje, važiuosiu į užsienį. O kas ten vyksta – daugelis net nežino! Taigi šiemet su sūnumi išskridau į Kanadą“, – pasakojo Sigita.



Durys į pasaulį

Mokyklos laikais S. Urbaitienė nesimokė anglų kalbos, todėl kalbos barjeras atrodė nemenka kliūtis. Tačiau moteris nenusiminė. Prieš porą žiemų ji prisijungė prie mokytojų, kurių būrelis savo iniciatyva mokėsi anglų kalbos. „Ir man buvo kaip vienai pedagogei, kuri juokavo: „Žinai, aš tik po keleto pamokų supratau, kad anglų kalba irgi susideda iš žodžių...“ – juokėsi Sigita.

Vis dėlto moteris išmoko susikalbėti pačiomis elementariausiomis frazėmis. „Žinoma, kalbos nemokėjimas svetimoje šalyje nebuvo „pliusas“. Mokėjau įsigyti bilietą, sugebėjau apsipirkti parduotuvėje, atsiprašyti, kad nekalbu angliškai ir... šypsotis, kai visi kalbina ir nieko nesuprantu.

Todėl savo vaikus skatinu mokytis kalbų. Tai – plačios durys į pasaulį“, – sakė S. Urbaitienė.



Didžiulė šalis

Atskridusius į Kanadą lietuvius pasitiko giminaičiai. Pirmas įspūdis buvo stiprus: šiltas klimatas, daug žalumos, didžiuliai automobilių srautai ir itin tolerantiški vairuotojai.

Sigita atkreipė dėmesį, jog prieš įvažiavimą į kiekvieną miestą prie jo pavadinimo buvo pateikti gyventojų surašymo duomenys, kiek čia gyvena žmonių.

„Šios šalies dydį suvokiau tik ten nuvykusi. Mano dėdė ir teta gyvena Ontarijo provincijoje, netoli Niagaros krioklių. Jų sūnus taip pat gyvena Kanadoje, tačiau Jukono provincijoje, netoli Aliaskos, tai yra beveik už 6000 kilometrų. Taigi savo mašina iki tėvų namų jis turi važiuoti savaitę! Skrydis lėktuvu trunka apie 6 valandas. Kai atskridome, tėvai su sūnumi buvo nesimatę dvejus metus... Nesunku buvo pajusti didžiulį artimųjų ilgesį“, – pasakojo S. Urbaitienė.

Šios moters giminaičiai Kanadoje gyvena beveik 25 metus. Jie – pensininkai, tačiau, pasak Sigitos, aprūpinti viskuo: gyvena gražiuose namuose, kasdien valgo šviežius vaisius, neskaičiuoja pinigų vaistams. Abiejų pajamos per metus siekia maždaug 27 tūkst. dolerių. Tiesa, mokesčių sumos irgi nemenkos. Vien mašinos draudimas metams kainuoja apie 4 tūkst. dolerių, o nekilnojamojo turto mokestis – dar didesnis.

Mokestinio laikotarpio pabaigoje gyventojai gauna išsamias ataskaitas. Iš jų matyti, kur nukeliauja mokesčių mokėtojų pinigai: kelių priežiūrai, gatvių apšvietimui, valdžios išlaikymui ar karalienės statytiniui...



Įspūdžių – daugybė

Viešėdami Kanadoje Urbaičiai lankėsi daugybėje įdomių vietų. Be abejo, matė garsiuosius Niagaros krioklius. Vaizdai ten iš tiesų nuostabūs. Tačiau kaip tik tuo metu nutiko nemalonus įvykis: į Niagaros krioklį nukrito ant turėklų nesaugiai sėdėjusi devyniolikmetė japonė. „Visur kabo įspėjamieji ženklai, nurodantys laikytis saugumo. Tačiau mergina to nepaisė“, – apgailestavo Sigita.

Mama su sūnumi apžiūrėjo Sent Kateriną, dar vadinamą sodų miestu. Nors tai – didžiausias Niagaros regiono miestas, jis taip „apipintas“ sodais ir vynuogynais, kad prapuola didmiesčio su daugiaaukščiais pastatais įspūdis.

„Po sklypus ten laksto zuikiai, tvoromis lipa voverės. Jų – daugybė. Juokiausi, kad pas mus voveres išgaudytų valkataujantys šunys“, – pasakojo S. Urbaitienė.

Keliauninkai aplankė ir Indėnų dirbinių muziejų Džordano mieste. Tai – senas miestelis, kuriame dar gyvena memonitų bendruomenė. Memonitai nepripažįsta šiuolaikinių technologijų ir nenori įsileisti pažangos: gyvena be televizijos, radijo, interneto, važinėja vežimais, o vaikų augina tiek, kiek „duoda Dievas“.

Lietuvius sužavėjo ekskursija į „Drugelių konservatoriją“, kurioje auginama apie 20 tūkst. drugelių rūšių! Čia ruošiami aukščiausios kvalifikacijos sodininkai bei gėlininkai, jau baigę aukštuosius mokslus chemijos, botanikos srityje...

Urbaičiai lankėsi ir vyninėje, kurioje gaminamas ledo vynas. Šis prabangus gėrimas iš užšaldytų vynuogių reikalauja ypatingų technologijų ir gaminamas tik keliose pasaulio vietose.



Saugo lietuvybę

Lietuvius sužavėjo Hamiltonas – didžiulis ir labai žalias miestas, kuriame yra nuostabaus grožio karališkasis botanikos sodas, verslo parkas, daug muziejų.

S. Urbaitienė dėmesį atkreipė ne tik į gamtos grožį, bet ir į žmonių tvarkingumą. Pro vartus įeidami į Hamiltono parką turistai gauna vietovės žemėlapį ir... maišelį šiukšlėms.

„Žmonių labai daug, bet švaru, visi susirenka savo atliekas. Kanadiečiai apskritai labai rūpestingai tvarko atliekas, jas rūšiuoja ir laiku išveža“, – sakė pašnekovė.

Hamiltone Urbaičiai aplankė prie bažnyčios įkurtus Lietuvių namus. Juose – daugybė lietuviškos atributikos, ant sienų kabo kunigaikščių portretai, „Tautiškos giesmės“ tekstas.

„Lauke prie bažnyčios buvo susėdę garbingo amžiaus žmonės. Po mišių jie neskubėjo skirstytis, bendravo, gėrė arbatą ir vaišinosi pyragu. Išgirdę kalbant lietuviškai, mane tie žmonės sutiko taip šiltai, lyg būčiau jų giminė. Viešėdama Anglijoje tokio dėmesio tautiečiams nejutau“, – prisiminė S. Urbaitienė.

Po mišių su lietuviais pabendrauti išėjęs klebonas pakvietė karkliniškius užeiti į kleboniją.

Moteris pajuto, kad išeiviai labai stengiasi išsaugoti gijas, siejančias juos su Lietuva.

„Teta prieš išvykdama į Kanadą gyveno Vilniuje, tad manęs paklausė, kaip dabar atrodo mūsų daugiabučiai. Papasakojau apie vykstančią renovaciją. Teta akis išpūtė: „Koks čia žodis?“ Paaiškinau, kad tai yra atnaujinimas. Teta supyko: „Tai taip ir sakyk, kodėl jūs nevertinate savo kalbos?“ – pasakojo pašnekovė.

S. Urbaitienei širdį suspaudė matant, kaip jos dėdė priėmė iš Lietuvos atvežtas dovanas.

Jubiliejų šventusiam dėdei Sigita atgabeno austą juostą, lininiame rankšluostyje įvyniotą naminės duonos kepalą ir knygą-albumą apie Lietuvą.

„Tą knygą dėdė paėmė su ypatinga šiluma ir ištarė: „Čia gi Lietuva...“ Atrodė, kad jis apkabino ne knygą, o pačią Lietuvą...“ – kalbėjo Sigita.



Dirbti reikia visur

Viešint Kanadoje S. Urbaitienei teko stebėti, kaip darbininkai dengė giminaičio namo stogą.

„Iš vakaro atvežė medžiagas, o ryte atvyko 12 žmonių grupė. Negalėjau atsistebėti – namo ir garažo stogai buvo perdengti iki pietų. Viskas puikiai „sustyguota“: vienas lupa seną stogą, kitas kala, trečias paduoda medžiagas... Darbas virte verda! Taip dirbant ir pas mus galima išgyventi. Žinoma, darbo ir atlygio santykis mūsų šalyje ne toks, kokio norėtųsi. Tačiau mes turime didžiulę vertybę, kurios nebeturi išeiviai, – tai artimų žmonių buvimą šalia“, – kalbėjo Sigita.

Taigi į Lietuvą moteris grįžo įsitikinusi: geriausia būti ten, kur yra artimi žmonės. O pinigai, anot jos, ant medžių neauga nė vienoje šalyje – juos visur reikia uždirbti.

S. Urbaitienė pasakojo, kad plati jos giminė turi sudarytą genealogijos medį, savo himną, vėliavą ir kas antri metai rengia gausius giminės susitikimus, kuriuos labai vertina. „Idėja paprasta: norisi, kad žmonės nesusitiktų tik per laidotuves, o bendrautų, kol gyvi“, – savo požiūrį dėstė Sigita.

Tokios pat nuomonės bent jau kol kas laikosi ir jos vaikai. S. Urbaitienės dukra porą kartų buvo laimėjusi konkursą dalyvauti vokiečių kalbos kursuose Vokietijoje. Grįžusi Vaida nudžiugino mamą žinute: „Mama, dabar žinau vienintelį dalyką. Kursai davė didžiulę naudą, laisvai kalbu vokiškai, bet kartu „išlaisvėjau“ nuo minties, kad reikia kažkur kelti sparnus. Gyventi noriu tik Lietuvoje.“






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Popiežius Pranciškus palaimino Lietuvos žmones
* Vilkaviškio rajone nebelieka migracijos padalinio
* Vizito pas medikus mokestis drausmintų ir mažintų pacientų eiles
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ką kilnojo – gyrą ar svarstį?
Didelis metalinis rutulys su rankena jėgai ugdyti vadintinas svarsčiu. Taigi stipruoliai varžosi kilnodami svarstį, bet ne gyrą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas