|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2005-11-26 08:09
Juostą kuria Eduardas Erne (scenaristas), Andreas Beinas (operatorius), Dirkas Weileris (garso inžinierius), filmo redaktorius – vilnietis žurnalistas Albinas Pilipauskas. Kas paskatino Vokietijos nacionalinę televiziją imtis šito darbo? Juk toks filmas, kaip sako redaktorius, turėjo būti sukurtas jau seniai. Atsakymas turbūt galėtų būti toks: praeitį gyvai ir jausmingai prisimena tik gyvieji buvusių įvykių liudytojai, o tiems, kurie apie juos tik girdėjo, kartais viskas ima atrodyti kitaip: kaltieji teisinami, nekaltieji smerkiami – žodžiu, juoda ima balti ir atvirkščiai. Todėl būtina priminti. O visko pradžia – 1958 metai, kai Vokietijoje, Ulmo mieste, pirmą kartą pačių vokiečių buvo teisiami vokiečiai, naciai, žydų genocido organizatoriai ir vykdytojai Lietuvoje. Didžiausias nusikaltėlis ir pagrindinis atsakovas – buvęs Klaipėdos policijos vadas Bernardas Fišeris-Švėderis (Bernhard Fischer-Schweeder). Keista, bet jis buvo suimtas tik praėjus 13 metų po karo. Pačiame Ulme, kur B.Fišeris buvo stovyklos karo išblaškytiems pabėgėliams viršininkas. Tiesa, pavardę buvo pasikeitęs. Stovykloje apgyvendintiems Fišerio elgesys pasirodė labai keistas – jis griežtai reikalavo tvarkos, panašios į koncentracijos stovyklų tvarką. Žmonės piktinosi, ėmė įtarinėti. Ir yla išlindo iš maišo – tarp pabėgėlių būta ir klaipėdiečio, kuris ir atpažino žiaurumu garsėjusį nacį. Prasidėjo teismo procesas. Apčiuopus siūlo galą atsirado galimybė išvynioti ir kamuolį, ir vis daugiau Fišerio bendrininkų, kadaise jam pavaldžių, sėdo ant kaltinamųjų suolo. Kaltieji buvo nubausti kalėti 20 ar 15 metų. Vadinasi, Fišeris turėjo būti paleistas 1978-aisiais. Taigi maždaug prieš 27 metus. O per tą laiką daug kas pasikeitė. Kaip minėjau, juoda pradėjo balti, ir antisemitiniai išpuoliai ėmė dažnėti ne tik Vokietijoje, bet ir kitose šalyse. Ir tai ne tik chuliganai, niokojantys žydų kapus, bjaurojantys paminklus nužudytiems, bet ir antisemitizmą viešai propaguojanti literatūra. Beje, jautri ausis neapykantos vėjų šlamesį išgirdo ir „Respublikos“ puslapiuose. Kaip ryškų tokios literatūros pavyzdį galiu pateikti 2000 metais Vilniuje išleistą Grigorijaus Klimovo romaną „Sovietų išminčių protokolai“. Šio kūrinio veikėjams atrodo, kad ir karų, ir revoliucijų, ir visokių sumaiščių kaltininkai – tai homoseksualai ir žydai. Ypač žydai! Ir tie veikėjai ne iš piršto laužia faktus, bet cituoja žinomų ir netgi autoritetingų asmenų veikalus. Ir taip skaitytojai sužino, kad ne tik beveik visi sovietų vadai po Spalio revoliucijos buvo žydai – žydų kraujas tekėjęs ir hitlerizmo vadų gyslomis. Ir Adolfas Hitleris, ir jo meilužė Eva Braun buvo apyžydžiai, žydų mišrūnai buvę ir Hitlerio pavaduotojas Rudolfas Hessas, ir nacizmo ideologas Rozenbergas, ir Lenkijos žydų budelis Frankas. O Adolfas Eichmanas, pats aršiausias persekiotojas, buvęs grynakraujis žydas. Informacija po informacijos, ir visos tik kaltinančios. Antisemitizmo debesis vis tirštinamas, kad vis gūdesnis jo šešėlis slinktų per nužudytųjų atminimą. Tačiau, pasak romano veikėjų, jie neverti jokio gailesčio, nes esą žydai, kaip tauta, prakeikti paties jų dievo Jehovos. Kaip įrodymą kyšt citatas iš Biblijos – pranašo Jeremijo žodžius, paties Jehovos jam įkvėptus: „Nuo mažiausio iki didžiausio, jie visi iki vieno – gobšūs, savanaudžiai, nuo pranašo iki kunigo, jie visi apgavikai“ (Jer. 6,13). „Išsklaidysiu juos tarp tautų, kurių nei jie, nei jų tėvai nepažino, ir siųsiu jiems kalaviją, kad juos visiškai sunaikintų“ (Jer. 9,16). Ar visa tai neprimena mūsų televizijos „Klausimėlio“? Tarkim, po daugelio metų į Lietuvą grįžęs senosios kartos inteligentas, išgirdęs tokius klaikius atsakymus, tikrai pagalvotų: „O Viešpatie! Kokie jie mulkiai!“ Tokį įspūdį sukurti visai lengva: teisingus atsakymus praleisk pro ausis, o kvailais mėgaukis. Taip ir Klimovo knygoje pateikiami tik tendencingai parinkti faktai, kurie kaip kontrastas žmogiškumo sampratai turi pabrėžti (to autorius ir siekia!) tos „prakeiktos tautos“ niekingumą. Kaltųjų kaltė primetama visiems. Žiūriu į ponią Rananą, 1941 m. sušaudyto Vilkaviškio žydų mokyklos vedėjo dukrą. Ji – prie paminklo žydų genocido aukoms atminti. Akyse ašaros. Bet ne tik graudžių prisiminimų išspaustos, o ir dėkingumu sutviskusios. Ir man atrodo, kad tos nuvytusios puokštės, per Vėlines prie paminklo padėtos, jai žydi gyviau negu gyvosios, ir užgesusių žvakučių atšvaitai sušvysčioja šiltai ant jos veido. – Juk jauku, – sako ji, – kai matai, jog žmonės prisimena. Ir prašė ponia nuoširdžiai padėkoti ir miesto seniūnui ponui A.Kiseliūnui, ir visiems, kas prižiūri ir tvarko paminklo aplinką – saugo taip brangų širdžiai atminimą. Jai ir motinai prieš tą baisiąją dieną pasisekė pabėgti. Per visą nacių okupaciją slapstėsi tai šen, tai ten – kaimuose. O dabar su kūrybine grupe ji atvažiavo kaip būsimojo filmo veikėja. Geto sąjungos kalinių komiteto pirmininkas Tobijas Jafetas ją pakvietė kaip liudytoją. Štai stovi ponia Ranana prie „Olimpijos“ spaustuvės galinio rūsio lango, per kurį paskutinį kartą matė savo tėvą. Apie tai ji ir kalba į mikrofoną. Beje, lietuviškai. Balsas graudžiai virpa, nes prisiminimas į ją žvelgia gyvomis akimis. O į tą rūsį, ir ankštą, ir nykų, buvo grūste sugrūsti vyrai inteligentai. Ponia Ranana ir jos motina baugias dienas leido dabartiniame Vilkaviškio siuvimo fabrike, kur tada buvo įkurtas getas – mat įžygiavus vokiečiams pastatas buvo tuščias, nes sovietmečiu buvo paverstas kareivinėmis. Deja, buvusį getą teko filmuoti tik iš tolo – iš šiapus tvoros, nes prie vartų budintysis neįleido, paskambino kažkokiai poniai, toji išgirdusi, jog filmuos, nesileido į kalbas, liepė kreiptis į kažką „generalinį“, bet jo, to generalinio, telefono numerio nepasakė, girdi, paklauskit sargo. Vokiečiai šyptelėjo, mostelėjo ranka ir pašmaikštavo: „Pasirodo, čia įeiti sunkiau negu kadaise į „vyriausiąją fiurerio būstinę“. Ir aš pagalvojau, kad ši detalė gali šmėstelti ir būsimajame filme. O tai, žinoma, neteiktų įmonei garbės. Prisipažįstu, buvau kiek neapdairus, nesumečiau šio bei to paklausti. Per trumpą pertraukėlę užsirašiau tik tai, ką papasakojo redaktorius. Todėl nežinau, ar B.Fišeris vadovavo ir Vilkaviškio vykdytojų grupei, ar čia būta kitos, ne jam pavaldžios. Tačiau galiu pasakyti, kad filmo kopija bus perduota ir Lietuvos televizijai. Filmas turi būti baigtas kurti kitų metų pradžioje. Taigi, manau, pamatysime. O pamatyti tikrai vertėtų. Tai būtų lyg vėjo gūsis, sklaidantis tą nykų debesį, slenkantį per nužudytųjų atminimą. Algimantas ZEIKUS Publikuota: 2005-11-26 08:09:20 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas * NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo * Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|