Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-11-26 07:45

---

Rudens peizažas su karvute

Ruduo – ne kelionių metas, bet smagu būna pasižvalgyti ir po pilką lapkričio panoramą. Grupelė tokių kelionių mėgėjų prie Kunigiškių piliakalnio belapiam paupio peizažui netgi žarstė komplimentus. Juk tik rudenį, kai styro tuščios medžių ir krūmų šakos, atsiveria tikrasis papėde besiraitančio upelio grožis.

Kol keletas keliauninkų dar stoviniavo ant lieptelio, kiti jau šūkčiojo ant piliakalnio viršūnės. Turbūt iš nuostabos, kuri čia visada užgniaužia kvapą. Bet tądien kalno aikštelėje pasitiko ir nenumatyta „atrakcija“, pirmiausia privertusi nustebti – kas gi į tokią aukštybę užtempė... karvę?

Žolė – graži. Palikti ją nušalnoti suvalkiečiui būtų nuodėmė. Tik ganyklos čia juk negali būti. Šis piliakalnis įrašytas į respublikinės reikšmės paminklų registrą, nuo ūkinės veiklos ginamas Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo.

Karvutei, aišku, buvo nė motais, kad pagal jos „auskarų“ numerius šeimininką nustatyti nesunku. Tikriausiai jį būtume radę kurioje nors iš artimiausių sodybų.

Neužsukome į jas ne vien dėl laiko stokos. Piliakalnio teritorijoje tik retkarčiais (nors tai irgi nusižengimas) paganoma kaimo „trobelninko“ juodmargė juk tėra smulkmena, palyginti su žala, kurią patiria kita archeologinė vietovė – Pavištyčio piliakalnis. Jį „džipuoti“ ir kitaip motorizuoti aštrių pojūčių mėgėjai vasarą paverčia iki viršūnės vedančia trasa – keliu, negailestingai ardančiu šlaitą. Kultūros ministerijos tinklalapyje skelbiamų tyrimų duomenimis, dėl žmonių kaltės Lietuvoje sužalota 90,6 proc. visų žinomų archeologinių vietų.

Palikę ant Kunigiškių piliakalnio žolę rupšnojusią karvutę, svarstėme: jos šeimininkas tikriausiai netruktų pajusti įstatymo galią, nors gyvulio kanopų žymės – ne kelio provėžos ir ne Seimo nario šeimos valdose išartos senos kaimo kapinaitės ar Neringos kraštovaizdį darkantys statiniai. Kas ir kodėl išniekino senkapius, kas teisėtai ar neteisėtai laimino pajūrio vilų statybas, tebesiaiškinama. Nieko nestebins, jei šie tyrimai ir subliūkš arba tęsis tol, kol bus... pamiršti, nes daug garsiau dabar ošia kiti skandalai.

Kai kalbiesi su paprastais žmonėmis, jie sako, kad gyvenime labiausiai pasigenda teisybės. Ginant niokojamas kultūros, istorijos, gamtos ar kitas vertybes įstatymas taip pat dažnai įjungia skirtingus jo nuostatų taikymo mechanizmus. Štai anąmet du bėdžiai Aistiškių krašte be leidimo medžioję bebrus, kurie graužė sodo medžius ir patvenkinėjo pievas, buvo tuoj pat nubausti. O kiek buvo aiškintasi, nusikalto ar ne Valstybės turto fondo vadovas, Aukštaitijoje su kompanija naktį barbariškai medžiojęs stirnas. Matyt, kad nenusikalto, nes „medžiotojas“ buvo paliktas dirbti tame pačiame poste.

Neseniai į rankas pakliuvo dešimtmečio senumo respublikinis leidinys, aprašęs kai kurių mūsų rajono veikėjų brakonieriškus darbelius. Jų „autoriai“ valstybinėse institucijose šiandien užima aukštesnes pareigas nei turėjo tada.

Pasigendančius teisybės gal paguos nors tai, jog karvutė, užtempta paganyti ant piliakalnio, jos šeimininkui šįkart taip pat neturėtų sukelti problemų. Kaip sakė paminklosaugos sritį kuruojanti Savivaldybės specialistė, užteks pasakyti Pajevonio seniūnui, kad jis įspėtų šį gyventoją.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---