„Santaka“ / Atodangos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Šeima išsinuomotų butą arba namą Vilkaviškyje. Tel. 8 630 87 651.
Galioja iki: 2019-04-25 09:12:27

Parduoda jauną, veršingą karvę (veršiuosis gegužės mėn.) ir mėsinę telyčią Vilkaviškio r. Tel. 8 608 20 494.‬
Galioja iki: 2019-04-26 09:28:44

Išsinuomotų namą arba butą Vilkaviškyje ilgesniam laikui (gali būti be remonto). Tel. 8 636 47 641.
Galioja iki: 2019-04-26 10:50:13

Parduoda FORD MONDEO CARAVAN (2005 m., 2 l, dyzelis, 85 kW, sidabro spalvos, geros būklės, praeita TA). Tel. 8 614 89 347.
Galioja iki: 2019-04-26 14:43:46



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2011-10-28 08:12

Dalinkitės:  


Atodangos

Žvakės vėjyje



Puikią dainą „Žvakė vėjyje“ princesės Dianos atminimui kažkada parašė pasaulinio garso dainininkas seras Eltonas Johnas. Neatsitiktinai ją prisiminiau prieš eidamas per Vėlines prie savo artimųjų kapų. Ši daina taip tinka žiūrint į kapines nušviečiančią mirguliuojančią žvakių šviesą. Ji verčia susimąstyti apie žmogaus būties laikinumą, jo gyvenimą ir mirtį. Ką žmogus palieka po savęs?

Šiaip neįprasta ir nereikia kasdien kalbėti apie mirtį. Ji pati primins apie save. Tik vyresni, ligų kamuojami žmonės vis dažniau apie tai susimąsto. O jauniesiems – tai kas. Jie neįsivaizduoja, kas yra mirtis. Jie gyvena taip, tarsi visuomet bus jauni ir nemirtingi. Ir tai natūralu. Kol mirtis pažvelgia iš labai arti jiems į akis. Gal tamsią naktį, skriejant greitkeliu, iki galo nuspaudus greičio pedalą... Gal paskendus klampiame svaigalų liūne... Kai greta nebebus stiprios, draugiškos rankos, kuri padėtų iškilti, tvirtai įsikibti į gyvenimą. Juk kiek pavojingų žabangų tyko jauno žmogaus kelyje. Negi suskaičiuosi, negi apsaugosi kiekvieną jo žingsnį?

Tik poetai ir filosofai tariasi nebiją mirties. Neva su ja galima susidraugauti. Žinomas poetas ir vertėjas, Jeilio (JAV) universiteto profesorius Tomas Venslova viename savo eilėraštyje sako: „Mane ištiko amžiaus vidurys, / aš gyvenau, bet mokiausi nebūti. / Mirtis man buvo lyg šeimos narys / užėmusi didesnę dalį buto...“ Štai kaip gražiai poetas moka „susidraugauti“ su mirtimi. Truputį būtų baisoka visuomet jausi šalia mirtį. Tik ne poetams.

Daugelio kitų profesijų žmonės taip pat kasdien vaikšto „peilio ašmenimis“. Tai ir gaisrininkai gelbėtojai, ir sportininkai lenktynininkai, alpinistai... O tie, skęstantys svaigalų liūne, arba kriminalinio pasaulio atstovai – negi jie gyvena? Jie tik egzistuoja. Mano mėgstamas autorius, senovės Romos filosofas L. A. Seneka, tvirtina: „Klystame galvodami, kad mes mirsime kažkada... Mes mirštame kiekvieną dieną.“ Išties, aiškiau nepasakysi. Nes dalelė mūsų – ir galbūt ne pati blogiausia – kasdien numiršta. Tik mes to nejaučiame. Gal mato kiti?..

Tačiau baisiausia ne tai, kas neišvengiama, kas užprogramuota mūsų prigimties genuose... Baisiausia, kai žmonės patys žaidžia su mirtimi, nemoka branginti tos nuostabios dovanos, kurią mums dovanojo gamta. Juk milijonams naujų jau užmegztų gyvybių neleidžiama gimti, išvysti to gražaus pasaulio ir motinos veido...

Keistas tas intelektualų, menininkų požiūris į žmogaus mirtį. Kažkada jaunas austrų kompozitorius Gustavas Maleris, būdamas tik devyniolikos metų, rašė: „Karščiausia džiaugsmingo gyvybingumo liepsna ir kartu pragaištingas mirties ilgesys: abi nuotaikos pakaitomis karaliauja mano širdyje.“ Jam antrina mano jau cituotas L. A. Seneka, lygindamas žmogaus gyvenimą su žibintu: „Argi žibintui geriau, kai jis šviečia, negu kai būna užgesinamas?“ Žibintui gal ir tas pats. Bet žmogui – ne, nes mes kiekvienas norime kuo ilgiau, kuo ryškiau šviesti. Nenorime būti „užgesinti“ pirma laiko.

Žiūrėdamas į vėjo plaikstomas žvakių liepsneles ir nušvitusius, susikaupusius žmonių veidus tarsi ir supranti, ką jie galvoja. Tą patį, ką ir tu. Ir prisimeni poeto R. Graibaus eilių posmelį: „...vis laikas tavo pastatytą namą griauna / ir lyg prieš mirtį spengianti tyla, / nulaužęs dieną, savo gėlę liauną, / mojuoji ja tarytum šviesele.“



Vytas DRUNIS






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Alvito puošmenos traukia pravažiuojančiųjų žvilgsnius
* Paryžiaus katedros gaisras sukrėtė visą pasaulį
* Gimtinė, scena ir eilės – tai, kas suteikia gyvenimui prasmę
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Už kurį kandidatą balsuotumėte Respublikos Prezidento rinkimuose?
Vytenį Povilą Andriukaitį
Arvydą Juozaitį
Valentiną Mazuronį
Gitaną Nausėdą
Mindaugą Puidoką
Naglį Puteikį
Saulių Skvernelį
Ingridą Šimonytę
Valdemarą Tomaševskį



Kalbos patarimai

Kuo keisti jaunimo žargoną „lievas“?
Nevartotinos svetimybės lievas, lieva lietuviški pakaitai: 1. prastas, prasta; menkas, menka; 2. padirbtas, padirbta; piratinis, piratinė. Pvz.: Filmas buvo lievas (= prastas ).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2019 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas