„Santaka“ / Vilkaviškietės darbovietėje visada šilta ir saulėta

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2011-10-14 07:37

Dalinkitės:  


Jolita Burinskaitė mano, kad galbūt pavyktų pritraukti daugiau turistų į Lietuvą, jei būtume malonesni ir dažniau šypsotumėmės.
Nuotr. iš asmeninio J. BURINSKAITĖS archyvo.

Vilkaviškietės darbovietėje visada šilta ir saulėta

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Dažną lietuvį drėgnas ruduo verčia jaustis mieguistu, liūdnu melancholiku. Kas išgali, šiuo darganotu metu patraukia ilsėtis į egzotiškus kraštus.

Lagaminus kelionei kraunasi ir vilkaviškietė Jolita BURINSKAITĖ. Tačiau ji vyksta ne poilsiauti. Šilti egzotiški kraštai – merginos darbovietė. Mat 32 metų vilkaviškietė yra kelionių organizatoriaus „Novaturas“ atstovė. Su mergina kalbėjomės apie tai, ar lengva dirbti ten, kur kiti atostogauja.

– Kokių mokslų reikia siekti, kad galėtum dirbti kelionių vadovo darbą?

– Specialių mokslų baigti nereikia. Aš studijavau turizmo administravimą, ekonomiką. Priimant į darbą „Novature“ vyko atrankos, pokalbiai, mokymai. Važinėjant po lankytinus objektus, reikėjo juos pristatyti, žaibiškai ir vykusiai atsakyti į klausimus. Iš pradžių mūsų atrinko apie keturiasdešimt, vėliau liko dar mažiau. Vyko įvairios paskaitos, tarp jų – ir psichologijos. Reikėjo mokėti anglų ir rusų kalbas. Ypač atsižvelgta į pastarąją. Mat dabartinis jaunimas angliškai moka puikiai, bet rusų kalba – jau problema. O „Novaturas“ yra visų trijų Baltijos šalių kelionių organizatorius, tad rusų kalba – tiesiog privaloma.

Mane priėmė dirbti šios keliones organizuojančios bendrovės atstove. Egzotiškose šalyse, Turkijoje ir Egipte, dirbu jau ketvirtus metus.

– Ar ilgai prabūnate svetur? Kaip atostogauja patys kelionių vadovai?

– Mes atostogaujame žiemą. Štai dabar prabuvau Vilkaviškyje pas mamą savaitę ir vėl ruošiuosi į Egiptą. Ten būsiu iki lapkričio pabaigos ir po to atostogausiu apie tris mėnesius. Žiemą nereikia tiek gidų, nes kai kuriose šalyse baigiasi sezonas. Lieka mažiau krypčių: Tenerifė, Egiptas ir slidinėjimo kurortai. Vasarą vien į Turkiją, kur yra dideli kurortai Antalija, Alanija, Kemeras, Bodrumas, Marmaris, plūsta minios žmonių. O kur dar Graikija, Italija... Tada visi būname labai užimti. Nors šaltuoju sezonu galime ilsėtis, tačiau praeitą žiemą buvau suplanavusi dirbti. Man būnant Egipte, ten prasidėjo neramumai. Teko grįžti.

Geriausios atostogos būna tada, kai ketvirtą ryto neskamba telefonas ir mūsų naktinis budėtojas neklausia, ar jau atsikėliau, nes laukia autobusas į aerouostą. Tada, kai niekas nepriekaištauja dėl nepatinkančio kambario ir rūpinasi tavimi, o ne tu kažkuo.

– Ar nevargina toks gyvenimo būdas?

– Kartais atrodo, kad viskas jau nusibodo, norisi kažko pastovaus, savo kampo. Tačiau pabuvus namuose pradeda trūkti to judėjimo, bruzdesio, galų gale pasiilgsti saulės, besišypsančių žmonių. Juk lietuviai šypsenas dalija šykščiai. Tad kartais grįžusi pasijuntu patekusi į niūrų pasaulį. Išeini į parduotuvę, o ten visi susirūpinę, irzlūs, nepatenkinti. Ir staiga užsinori ten, kur visada šviečia saulė ir „šviečia“ žmonės... Mums reikėtų daugiau šypsotis. Juk tai nieko nekainuoja, bet galima sulaukti grąžos. Pavyzdžiui, galbūt pavyktų pritraukti daugiau turistų į Lietuvą, jei būtume malonesni.

– Kas sunkiausia ir labiausiai erzina darbe?

– Prisipažinsiu, jog labai sunku dirbti su tėvynainiais. Dažnai lietuviai nemoka ilsėtis. Jie labiausiai ieško priekabių. Mes netgi turime tokį pajuokavimą, kodėl paplūdimyje nematyti lietuvių. Ogi todėl, kad jie sėdi kambaryje ir rašo skundus. Aišku, yra labai įdomių, šviesių žmonių, kurie keliauja kasmet ir su kuriais net susidraugauji. Jie domisi aplankytų šalių istorija, įdomiomis vietomis, o neskaičiuoja įtrūkusių takelio plytelių prie viešbučio ir neieško dulkių po lova.

Turbūt problema ta, kad mes dar nemokame atsipalaiduoti, ilsėtis ir pasidžiaugti tuo, ką duoda gyvenimas. Skųstis mokame labiausiai. Aišku, ne visi.

– O kas daugiausiai suteikia džiaugsmo?

– Bendravimas su nuoširdžiais, įdomiais žmonėmis. Šalyse, kuriose teko dirbti, įsigijau draugų. Žavi šių šalių kultūra, pagarba vyresniam žmogui. Patinka geras oras, švari jūra, džiaugsmas žmonių veiduose. Šitas darbas suteikia tikrai daug gerų emocijų.

– Ką privalėtų žinoti keliautojas, pirmą kartą vykstantis į Turkiją ar Egiptą?

– Daugelis poilsiautojų mano, kad atvykę poilsiauti į vadinamąsias trečiąsias šalis gali sau leisti būti pasipūtę, nesiskaityti su čia gyvenančiais žmonėmis. Tačiau tokie labai klysta. Daug ko iš vietos gyventojų galėtume pasimokyti, pavyzdžiui, prekyboje reikalingos išmonės. Jie iš menkniekio gali pasidaryti verslą. Moka įkalbėti, įsiūlyti. Ir nereikia ant jų pykti. Kartais gali nieko nepirkti, pasakyti, kad nereikia, tačiau jie vis tiek pavaišins tave arbata, pasikalbės. Aišku, dažnai išeini su įsiūlytu daiktu, kurio tau visai nereikia. Tačiau tai yra jų pragyvenimo šaltinis. Tai labai bendraujantys žmonės. Tik per juos gali pažinti šalies kultūrą, papročius. Tų kraštų žmonės labai draugiški, tačiau į įžeidimą ir pyktį atsakys trigubai.

Dar patarčiau nevalgyti visko iš eilės. Dažnai turistai, nusipirkę kelionę su programa „viskas įskaičiuota“, stengiasi vienu kartu paragauti visų valgių: paukštienos, žuvies, ryžių, bulvių, vaisių, delikatesų, saldumynų. Tokio krūvio negali atlaikyti joks skrandis. Tada „sustreikuoja“ sveikata ir tenka atostogas leisti viešbučio kambaryje. Per savaitę ar daugiau tikrai visko paragausite, nes maistas viešbučiuose kasdien keičiasi nedaug.

– Kokia šalis patinka labiausiai ir kur galbūt norėtųsi pasilikti?

– Kiekviena jų turi savo žavesio, tačiau mane kažkodėl labiausiai visada traukia sugrįžti į Turkiją. Iš pradžių dirbau Kemero pusėje, šiais metais – Alanijoje. Čia buvo sunkiau, tačiau praėjo savaitė Lietuvoje ir aš vėl noriu sugrįžti į Kemerą. Ten – tikras rojaus kampelis: kalnai, jūra, visada geras oras ir ratas draugų. Turkijoje dirbau 2007 ir 2008 metais, taip pat – šįmet. Nuo pirmųjų darbo dienų ten atsiradę draugai išliko iki dabar. Jie ir man grįžus į Lietuvą domisi, kaip aš gyvenu, kaip sekasi.

Labai patiko dirbti Tunise. Ten viskas „sudėliota“ labai konkrečiai ir dirbti buvo lengviau. Bet žmonės ne tokie nuoširdūs kaip Turkijoje. Vis dėlto Tunisas yra buvusi Prancūzijos kolonija, daugelis gyventojų save laiko prancūzais ir yra kiek pasipūtę bei konservatyvūs.

O Egipte žmonės nors ir gyvena skurdžiai, bet šypsosi, džiaugiasi tuo, ką turi, ir nesiskundžia. Labai įdomi šalies istorija. Jaukūs kurortiniai miestai: ne tik Hurgada ir Šarm El Šeichas, bet ir Marsa Alamas bei Taba. Jie arčiau Izraelio.

– Ar iš prigimties esate nenuorama, todėl pasirinkote tokį darbą?

– Baigusi studijas, keletą metų dirbau Vilniuje, nedideliame viešbutyje. Vis dėlto ieškojau įdomesnio, geriau apmokamo darbo.

Tuo metu buvo tokia „Bauer“ kompanija, kuri už tam tikrą sumą perkančius klientus pamalonindavo siūlydama poilsį Turkijoje. Šiai kompanijai aš nusiunčiau savo gyvenimo aprašymą, ir jie priėmė mane dirbti Turkijoje su tokiais klientais. Ten dirbau labai trumpai, tris mėnesius. Tada susipažinau su vienu turkų turizmo kompanijos savininku, kuriam kaip tik reikėjo darbuotojo lietuvio, mokančio rusų ir anglų kalbas. Tačiau aš tuo metu turėjau būtinai grįžti į Vilnių. Grįžusi namo ir susitvarkiusi visus „degančius“ reikalus, aš sulaukiau skambučio iš Turkijos. Tas pats žmogus sakė, kad man yra užsakytas bilietas kelionei į Turkiją ir kad manęs laukia darbas. Taip vėl atsidūriau toje šalyje. Mano darbdavys bendradarbiavo su „Novaturu“, tad tekdavo bendrauti su šios kompanijos darbuotojais. Pasibaigus sezonui grįžau į Lietuvą ir nusiunčiau savo gyvenimo aprašymą „Novaturui“. Turėdama patirties lengvai perėjau atrankas ir jau kitais metais važiavau dirbti į tą patį Kemerą, tik jau su „Novaturu“.

– Šį darbą dirbsite ir po 20 metų?

– Galbūt ne... Tačiau turiu gerokai vyresnių kolegų, kurie ne kartą prisipažino galvoję, kad tai – tik laikinas darbas, kad reikės kada nors susirasti pragyvenimo šaltinį savo šalyje. Turėjo minčių gyventi „kaip visi“, vakare grįžti namo, bet taip ir nesiryžo iškeisti savo klajokliško gyvenimo į sėslų...






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas