„Santaka“ / Atodangos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2011-09-30 06:00

Dalinkitės:  


Atodangos

Kiek turto mums reikia?



Keistas klausimas. Bet ir pats žmogaus gyvenimas yra keistas. Kiekvienas turi savo vertybių matą, savo supratimą apie gyvenimo tikslą ir prasmę. Tik ne kiekvienas leidžiasi į varginančią savianalizę, į kankinančius konfliktus su savo sąžine, kai jo asmeniniai planai ir siekiai smarkiai kertasi su kitų žmonių laisvėmis ir teisėmis. Kas jam kiti, kitų interesai, kitų nuomonė... Juk jis laisvas žmogus ir gali elgtis, kaip jam patinka. O kiti? Argi jie neturi tokių pačių teisių kaip tas išrinktasis? Ar mes privalome gerbti žmogų, kuris negerbia kitų? Net garsūs politikai ir milijoninius turtus sukaupę jų draugai oligarchai tikrai nėra pagarbos vertas, sektinas pavyzdys mums, eiliniams piliečiams, nes valdžia ir turtai jiems užgožia visą pasaulį, tampa jų gyvenimo tikslu ir įprasminimu.

Tačiau atsiranda vadinamųjų keistuolių, kurie renkasi kitą gyvenimo būdą. Jie, viską metę, bėga iš miesto šurmulio į kaimą, į gamtą. Apie vieną tokią jauną inteligentų šeimą rašė spauda. Šie žmonės pardavė mieste butą, atsisakė turėtų tarnybų, koncertų, kavinių ir restoranų. Jie tvirtina, kad gamtoje randa visa, ko neturėjo mieste, ko jiems visą laiką labai trūko. Ir pagaliau jie jaučiasi laimingi – toje nusipirktoje senoviškoje trobelėje šiaudiniu stogu ir mėlynai dažytais langais su puošniais raižiniais padabintomis langinėmis. Čia jie apsieina be televizijos ir centrinio šildymo, be vandentiekio ir kanalizacijos. Kieme prie namelio vešlią žolę ramiai sau rupšnoja beragė ožka. Už karklų pinučių tvoros žydi bulvės, agurkai ir pomidorai, prie miegamojo lango didžiulis jazminų krūmas, pasipuošęs baltais kaip sniegas žiedais. Prie seno šulinio gervės kaklą siūbuoja svirtis, o po obelimis vėjas supa vaikiškas sūpuokles.

Kaimo idilė, pasakysite. Bet ji – ne visiems, tik tiems „keistuoliams“, kurie kitaip nei visi matuoja gyvenimo pilnatvę. Juos tenkina už tvartelio esanti švendrais apaugusi kūdra, pilna varlių ir karosų. Ir mažas tiltelis virš tamsaus vandens. Tai – jų asmeninė Palanga. Naktį, sako, po langais nedunda automobiliai, netvoskia dyzelinio kuro smarvė... Tik džiūstančios žolės aromatas, lakštingalų ir varlių dainos nuo vakaro iki ryto. O kur dar rugpjūčio žiogų muzika ir nepaprastai ryškios žvaigždės... Argi tai ne turtas? Sako, nuostabu ryte basomis bristi per rasotą žolę iki kūdros ir išbaidžius apsnūdusias varles apsilieti įkaitusį kūną vėsiu vandeniu, kvepiančiu ajerais ir karosais. Paskui su savo brangiu žmogumi neskubant verandoje gerti kvapnią mėtų arbatą su liepų medumi.

Tuo metu eilinis miestietis dar tik bunda iš nakties košmarų, blaškosi tarp vonios ir virtuvės, lakstydamas kažką kramsnoja ir paknopstomis bėga iš savo namų, kur kiekviename kambaryje televizoriai ir kompiuteriai jam siūlo modernų, virtualų gyvenimo būdą ir skirtingais balsais plyšauja mobilieji telefonai. Žmogus bėga nuo to „mašininio“ gyvenimo, bet tas gyvenimas, tos mašinos jo nepaleidžia nuo pat gimimo iki mirties. Kada jam galvoti apie gyvenimo tikslą ir prasmę? Juk reikia „arti“. Taip jau jis užprogramuotas, įspraustas į tokius rėmus, iš kurių labai sunku išsivaduoti. Tačiau ar jis tikrai nori išsivaduoti? Ar nors retkarčiais vietoj nakties košmarų susapnuoja kaimo idilę? Ar jis žino, ko ir kiek jam reikia?

O mūsų garsūs politikai ir turtuoliai, „apsikasę“ savo moderniai įrengtose pilaitėse ir rūmuose tarp antikvarinių baldų ir brangenybių kolekcijų, – ar jie laimingi? Vargu. Pagaliau po dvidešimties metų mūsų įstatymų kūrėjai pradėjo aiškintis, iš kur ir kokie gerieji aitvarai sunešė tiems laimingiesiems milijonieriams turtus. Sako, jeigu jie neįrodys savo turtų kilmės, bus pritaikytas nelegalaus turto konfiskavimo įstatymas. Bet, pasirodo, turtingi žmonės yra nepaprastai išradingi ir gudrūs. Nebūtų gudrūs – nebūtų ir turtingi. Jie nesunkiai rado įstatymuose skylę, kurią jiems sąmoningai paliko jų draugai įstatymų kūrėjai. Štai turtuoliai prokurorams ir velka tiesiog glėbiais skolų raštelius. Šie išganingieji skolų rašteliai dešimtims tūkstančių litų, kuriems nereikalingi jokie notarų patvirtinimai, ir yra tas gelbėjimo ratas, ant kurio laimingai išplauks visi nelegalūs milijonieriai. Jiems tikrai nesisapnuos naktiniai košmarai, nes turtuoliai žino, kad visais atvejais bus pamėtėtas tas gelbėjimo ratas. Juk tai su jų pagalba ir finansavimu buvo sukurta visa ši valdžios sistema, kuri iš šalies nepajudinama. Nėra tokios jėgos. O tylioji dauguma, sukandusi dantis, murdosi nykios kasdienybės liūne, laukdama naujų rinkimų ir geresnės valdžios. Tada parodysią šiems išpuikusiems, arogantiškiems dabartinės valdžios ponams, kur jų vieta.

Deja, deja... Tai tik rožinės naivaus asiliuko svajonės. Mes ir po kitų, ir dar po kitų rinkimų braidžiosime kaip tas ežiukas rūke, nes esame pasiutiškai kantrūs. Nes mes – lietuviai, o ne prie lengvo gyvenimo pripratę karštagalviai graikai, dainingieji italai ar fiestą ir koridą dievinantys ispanai.

Tik valdžios ir turtų atsisakę idealistai dėl savo ateities ramūs. Tebėga sau jie į išsvajotą gamtą, į kaimą, tegul augina ožkas ir bulves, tegul braidžioja basi rytais po šaltą rasą ir džiaugiasi varnų, varlių ir uodų draugija. Jeigu jiems to pakanka, jei ten jaučiasi laimingi. Gal jie ir teisūs, su lengva ironija kalbėdami apie neramų gyvenimą turinčius turtuolius ir sakydami, kad šie – apgailėtini žmonės, savo rankomis pasistatę sau auksinį kalėjimą. Gal tie idealistai išties žino, ko ir kiek žmogui reikia.



Vytas DRUNIS






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ką kilnojo – gyrą ar svarstį?
Didelis metalinis rutulys su rankena jėgai ugdyti vadintinas svarsčiu. Taigi stipruoliai varžosi kilnodami svarstį, bet ne gyrą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas